Per šiuos lemtingus metus jai teko susidurti su sunkumais diagnozuojant ligą, mat pirmieji simptomai buvo palaikyti alergija, o vėliau – su iššūkiais derinant gydymą ir mokslus. Liga merginai suteikė galimybę atgaivinti svajonę apie Vokietiją – šalį, kuria nuo vaikystės žavėjosi, mokėsi vokiečių kalbos, svajojo joje gyventi ir mokytis. Dabar Gintarė vėl mokosi vokiečių kalbos, nes nori laisvai ja kalbėti ir drauge su širdies draugu planuoja išvykti gyventi į Vokietiją ir ten tęsti mokslus.
Simptomus palaikė alergija
Negalėdavau išsimiegoti, nes dažnai atsibusdavau nuo nepakeliamo niežulio arba per miegus nudraskytų rankų ir kojų iki kraujo, – prisimena Lietuvos sveikatos mokslų universiteto akušerijos studentė.
„Pirmuosius simptomus pajutau dar prieš Kalėdas – iš pradžių degdavo ir niežtėdavo pėdos. Šeimos gydytoja sakė, jog tai – alergija ir tikriausiai praeis. Iki pavasario aplankiau ne vieną dermatologą, išbandžiau skirtingus priešalerginius vaistus, nealergizuojančią kosmetiką. Radikaliai pakeičiau viską – nuo patalynės kurioje miegodavau, kremų, makiažo priemonių, skalbimo miltelių, drabužių iki mitybos. Deja, vadinamoji alergija nei kiek nemažėjo, o vis plito. Mano sveikata vis prastėjo, nuolat jausdavausi pavargusi, neišsimiegojusi, man didžiuliais kuokštais slinko plaukai. Mane tai kankino. Negalėdavau išsimiegoti, nes dažnai atsibusdavau nuo nepakeliamo niežulio arba per miegus nudraskytų rankų ir kojų iki kraujo. Galiausiai šeimos gydytoja pasiūlė „baigti apsimetinėti“ ir tiesiog paprašyti „raštelio“. Aš visada sakiau, kad man nereikia jokių raštelių į universitetą, tik pagalbos“, – prisimena Lietuvos sveikatos mokslų universiteto akušerijos studentė.
Susidūrusi su medikės abejingumu, Gintarė pakeitė šeimos gydytoją, kuri merginą kuriam laikui nuramino. Pasibaigus mokslo metams, kaip ir dauguma studentų ji išvyko dirbti į pajūrį. Mergina įsidarbino padavėja, tačiau prasidėjus darbui, susitarimai neatitiko realybės – jai teko didžiulis krūvis, ilgos darbo valandos, laisvų dienų turėdavo vos kelias per mėnesį. Mergina sako, jog nuo tokio krūvio ir mitybos apribojimų jai smarkiai krito svoris, taip pat atsirado dusulys, smarkus kosulys. Gintarė nebegalėjo dirbti, todėl liepos pabaigoje grįžo namo.
Kelionė nuo automobilio per stovėjimo aikštelę buvo pati ilgiausia mano gyvenime. Prisėsdavau pailsėti bei įkvėpti ant kiekvieno šaligatvio krašto ir didesnio akmens prie gėlyno, – pasakoja pašnekovė.
„Mama mane nuvežė į priimamąjį. Kelionė nuo automobilio per stovėjimo aikštelę buvo pati ilgiausia mano gyvenime. Prisėsdavau pailsėti bei įkvėpti ant kiekvieno šaligatvio krašto ir didesnio akmens prie gėlyno. Mane paguldė į ligoninę, kur kas antrą dieną nuo plaučių nutraukdavo po litrą skysčių. Gydytojai man įtarė alergiją, tuberkuliozę, bet niekas nepasitvirtino. Galiausiai aptiko darinį tarpuplautyje, tad skubiai su greitąja išvežė į Vilnių ir paguldė į krūtinės chirurgijos skyrių, kur buvo atlikta operacija. Praėjus kelioms savaitėms po operacijos, buvo nustatyta tiksli diagnozė – Hodžkino limfoma III stadija. Gavau šešis chemoterapijos kursus“, – pasakoja pašnekovė.
Stiprybės teikė artimi žmonės
Gydymo metu Gintarei daugiausiai stiprybės suteikė širdies draugas Deividas, kuris su mylimąja kartu buvo nuo pat pirmųjų ligos simptomų. Kai merginą Vilniuje operavo, Deividas metė darbą Šventojoje. Už tokį poelgį darbdavys jį finansiškai nubaudė, tačiau Deividui svarbiau buvo būti su savo drauge – ir kai buvo lengva ar sunku, kai laiptai atrodė neįveikiami ar per statūs, kai Gintarė buvo su plaukais ir be jų.
„Manęs niekada neapleido mama, tėtis ir visa šeima. Mamos nė neprašiau, kad ji visą laiką būtų su manimi, bet kiekvieną dieną per chemoterapiją ji sėdėjo šalia ir mane palaikė. Ji kaip išgalėdama stengėsi, kad aš būčiau laiminga. Be to, kai mama nuolatos buvo šalia, aš tiesiog negalėjau pasiduoti arba tiesiog nusisukti į sieną ir užsidaryti vienumoje. Taigi, aš nepasidaviau, visada buvau linksma, laiminga ir džiaugdavausi mažytėmis gyvenimo staigmenomis, kurių niekada netrūko“, – teigia Gintarė.
Merginai stiprybės suteikė ir pati liga – ji priėmė ją kaip iššūkį, kurį privalėjo įveikti: „Pastebėjau, kad kuo būna sunkiau, tuo įdomiau su tuo kovoti. Juk išmokti rašyti ir skaityti irgi nebuvo lengva, bet dabar visi tai darome laisvai. Ir dar tas jausmas, kai kažką padarai ir tampi stipresnė yra ypatingas, tad verta stengtis ir dėl jo. Dėl ligos labai stipriai turėjau pakeisti savo gyvenimo būdą, itin griežtai susidėlioti savo darbotvarkę. Studijavau akušeriją Lietuvos sveikatos mokslų universitete, tačiau neėmiau akademinių atostogų. Buvo daug paskaitų, atsiskaitymų, praktikos, o gydytis reikėjo kitame mieste. Taigi, griežtas rėžimas, darbų gausa neleido man palūžti. Vieną kartą susilašinau vaistus Vilniuje, o ryte Kaune egzaminas. Ir nieko, išlaikiau. Visą laiką kol gydžiausi neturėjau nei vienos skolos. Gydymo pabaigoje pagavau tarsi azartą, nes kai kurie lažinosi, kada gi aš pasiimsiu akademines atostogas. Aišku buvo visko, ir vaistus teko leistis bibliotekos tualete ir visur su mašina Kaune važinėti, nors visą laiką sakiau, kad šiame mieste tikrai nevažinėsiu, nes esu iš Šiaulių ir bijojau didelio eismo. Visa ši veikla ir išgyvenimai suteikė man stiprybės.“
Istorija ir patirtimi dalijasi su kitais onkologinės ligos diagnozę išgirdusiais žmonėmis
Gyvenimo iššūkius įveikusi Gintarė savo istorija pasidalino ir onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ inicijuotame projekte „Drąsos ambasadoriai“. Ji linki būti stipriam, niekada nepasiduoti, tikėti ir pasitikėti savimi, šypsotis, būti kantriems, išnaudoti kiekvieną progą bei galimybę, pasimėgauti kiekviena akimirka, net jei ji ir nėra maloni, laukti, nebijoti, per daug nesijaudinti, susitaikyti bei tobulėti.
„Mano išgyvenimai bei patirtis neišdildoma, tačiau niekada negalėsiu teigti, kad aš žinau kaip tu dabar jautiesi, ką išgyveni. Ne, aš nežinau, nesuprantu, tai yra tavo istorija ir patirtis, bet mielai norėčiau ją išgirsti bei sužinoti kaip jautiesi iš tavo lūpų. Palinkėčiau to, ką pati išmokau. Sunkiais momentais atsiminti, kad kai viskas yra blogai – tai ateinančių teigiamų pokyčių ženklas. O be to, juk ir laimė yra ne tada, kai viskas yra gerai ir mes neturime problemų, o tada, kai mokame esančias problemas išspręsti. Kiekvienas skausmas kuris ateina, mus skatina augti ir daro mus stipresniais. Norint patirti sėkmę – reikia kovoti, dėl didelės sėkmės – daug kovoti. Atsiminkite, kad viskas gyvenime yra laikina, tad ir dabartinė tavo situacija laikina. Nebijokite ir patikėkite, ji tikrai pasikeis. Atminkite, kad jaudinimasis, nerimavimas ir skundai nieko nepakeis. Baikite nerimauti, norint kažką pasiekti reikia pakentėti. Prisiminkite, kad randai – jėgos simbolis. Aš irgi jų turiu, jie man amžinai primins mano stiprybę. O kai bus tikrai sunku, nepamirškite, jog kiekviena nedidelė kova – žingsnis pirmyn. Mane įkvepia Modestos Žukauskaitės knygoje perskaityta mintis: „Geriau ženkite mažais žingsneliais į priekį negu stovėkite vietoje, o jeigu jau žengėte žingsnį atgal, tai tegul jis bus skirtas įsibėgėjimui.“
Susidūrus su tokia liga aplinkiniai apie jus kalbės. Leiskite, priešiški žmonės nėra jūsų problema. Išlikite savimi, kam lemta įvykti – įvyks. Tiesiog judėkite pirmyn, – kalbėjo Gintarė.
Susidūrus su tokia liga aplinkiniai apie jus kalbės. Leiskite, priešiški žmonės nėra jūsų problema. Išlikite savimi, kam lemta įvykti – įvyks. Tiesiog judėkite pirmyn“, – kalbėjo Gintarė.
Po ligos – daugybė pokyčių
Įveikusi ligą Gintarė daugiau dėmesio pradėjo skirti sveikai gyvensenai. Nors sportavo prieš tai, sportas, aktyvus laisvalaikis, sveika mityba tapo geriausiais draugais. Džiaugiasi, jog sveikai maitintis išmokė ir širdies draugą, o kartais net ir sportuoja drauge. Liga padėjo Gintarei suprasti, ko ji gyvenime iš tikrųjų nori, išmokė save atrasti. Pasikeitė tiek jaunos merginos vertybės, tiek ji pati. Gintarė sako, jog liga ne tik išmokė kitaip žvelgti į gyvenimą, bet ji tapo geresniu žmogumi.
„Ankščiau galvojau, kad reikia gyventi taip, kaip gyvenau, dabar gyvenu taip, kaip svajojau. Reikėjo labai nedaug, tik suprasti, kad svajonėms lemta pildytis ir viskas įmanoma. Tiesiog turi pakeisti žodžius, svajonę į tikslą, norą į uždavinį, o siekimą į veiklą. Po ligos pasikeitė labai daug. Pirmiausia, dar sirgdama pradėjau lakuoti nagus su geliu. Mane manikiūras žavėjo nuo vaikystės, bet artimieji mane nukreipė į vadinamą rimtą specialybę ir į universitetą. Ankščiau tuo užsiimti nedrįsau, galvojau ir taip daug panelių lakuoja, man tai netiks. Tačiau mano širdies draugas mane privertė pabandyti ir dabar tai mano hobis, kuris mane ramina ir man labai patinka. Šiuo metu esu pabaigusi tik keletą kursų, tačiau ateities planuose turiu planų dar pasitobulinti šioje srityje.
Pasikeitė draugų ratas, atsikračiau visų netikrų draugų, supratau, kad priešiški žmonės ne mano problema. Išmokau išnaudoti kiekvieną progą, laukti, nebijoti ir niekada nepasiduoti. Įsigijau vieną patį tikriausią draugą – šokoladinės spalvos labradoro retriverį. Dar dviem šunims iš prieglaudoms suteikiau namus: vieną įtaisiau tėvams, kitą – seneliui.
Po gydymo pradėjau laikyti bites. Nuo vaikystės esu užaugusi su bitėmis, nes mano giminėje daug bitininkų, tai kaip ir nėra nauja, bet nauja tai, kad dabar turiu savo ir draugo avilius, tai yra mūsų hobis ir papildoma veikla vasaros metu. Pradėjau fotografuoti, nes draugas padovanojo profesionalų fotoaparatą. Ankščiau fotografija tiktai žavėdavausi, dabar kartais pati fotografuoju. Fotografijos man padeda išreikšti save, užfiksuoti nuostabius vaizdus mano aplinkoje“, – pasakoja ji.
Minint kraujo ligų žinomumo dienas – įkvepiantis projektas
Minint kraujo ligų žinomumo dienas, bendrija „Kraujas“ pristatė interneto puslapį www.drasosambasadoriai.lt, kuriame pateikiamos ligą įveikusių žmonių, jų artimųjų, onkologijos srityje savanoriaujančių žmonių istorijos, taip pat gydytojų dosjė ir mintys.
„Jau daugelį metų siekiame mažinti vėžio stigmą ir parodyti visuomenei, jog pasitelkiant inovacijas vėžio gydyme, kraujo ligos gali būti sėkmingai gydomos, o jas įveikę žmonės grįžta į normalų gyvenimą, dirba, sportuoja, užsiima įvairiomis mėgstamomis veiklomis, atranda naujų hobių, kuria šeimas. Įveikę ligą, ypatinga savo patirtimi ir tuo, kas jiems suteikė stiprybės sužinojus diagnozę, gydymo ir sveikimo metu, šie žmonės gali dalintis su kitais. Tradiciškai rudenį yra minimos kraujo ligų žinomumo dienos, todėl nusprendėme suburti žmones tam, kad savo patirtimi ir įkvepiančiomis mintimis pasidalintų su visuomene“, – projekto idėją atskleidė bendrijos pirmininkė Ieva Drėgvienė.
