Uoslės ir skonio netekimo priežastys
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Ausų, nosies, gerklės ligų centro ir „Baltijos Amerikos klinikos“ LOR gydytojo, medicinos mokslų daktaro D.Raubos teigimu, apie 25 proc. sergančių COVID-19 netenka uoslės, o kai kuriems, sergantiems lengva, beveik besimptome, forma, uoslės netekimas būna vienintelis vyraujantis simptomas.
Paprašytas paaiškinti, kodėl sergantiems koronavirusu pasireiškia uoslės ir skonio netekimo simptomai, gydytojas sakė, kad mūsų uoslės neuronai ir visa gleivinės sistema yra jautri virusui.
„Uoslės susilpnėjimas arba netekimas dažniausiai eina su skonio netekimu. Uoslė su skoniu labai tampriai susijusi, nes per uoslės pojūtį iš dalies jaučiame ir maisto skonį. Todėl netekus uoslės, būna ir skonio sutrikimas.
Uoslė gali būti dingusi ir iki pusės metų. Jei per tiek laiko neatsistato, tikimybė, kad atsistatys, lieka labai maža.
Nors šiuo atveju skonio sutrikimas nėra visiškai tiesiogiai siejamas su koronaviruso infekcija, nes skonio neuronai neturi tokių receptorių, prie kurių galėtų prisikabinti pats koronavirusas. O uoslės neuronus palaikančios ląstelės turi receptorius, vadinamus ACE2, prie kurių gali prisijungti koronavirusas. Tai ir priežastis, kodėl žmonėms dingsta uoslė, nes pažeidžiamos uoslės neuronų atraminės ląstelės.
Kita priežastis, kodėl gali pablogėti arba dingti uoslė, kaip ir prie bet kurios virusinės infekcijos, – nes užgula nosis. Pacientai skundžiasi, kad ji būna ir išdžiūvusi, ir užgulusi, ir pabrinkusi. Vadinasi, bet koks nosies gleivinės paburkimas reiškia, kad tie neuronai – plaukeliai – pasislepia gleivinėje ir kvapų molekulės tiesiog jų nebepasiekia, dėl to irgi sutrinka uoslė. Taigi ir kita virusinė infekcija gali lemti trumpalaikį uoslės sutrikimą dėl gleivinės paburkimo.
Dar viena teorija yra, kad neuronai gali būti tiesiogiai pažeidžiami virusų, nors jie ir neturi receptorių“, – priežastis vardijo otorinolaringologas D.Rauba.
Priklauso, kaip stipriai pažeisti neuronai
Paklaustas, kas lemia tai, kad vieniems sergantiems koronavirusu uoslės ir skonio receptoriai dingsta tik keletui dienų, o kitiems nesugrįžta net ir keletą mėnesių, medikas sakė, kad tai priklauso nuo to, kaip stipriai pažeisti neuronai.
„Uoslė didžiajai daliai žmonių atsistato per pirmąjį mėnesį. Bet ji gali būti dingusi ir iki pusės metų. Jei per tiek laiko neatsistato, tikimybė, kad atsistatys, lieka labai maža.
Kodėl vieniems trumpiau, kitiems ilgiau užtrunka, kol atsistato uoslė, priklauso nuo to, koks uodžiamojo epitelio plotas yra pažeidžiamas. Uoslėje yra apie 350 skirtingų neuronų, kurie jaučia, atpažįsta kvapus. Jie išsidėstę tarsi šachmatų lenta. Jei pasižeidžia tik kai kurie ploteliai, uoslė atsistato greičiau, jei jų pasižeidžia daugiau – tas laikas išsitęsia.
Praktiškai prie visų peršalimo ligų daugiau ar mažiau uoslė pablogėja. Bet dažniausiai praeina savaitė ar dvi ir atsistato. Tačiau yra nedidelė dalis žmonių, kuriems uoslė pasižeidžia negrįžtamai. Ir tai priklauso nuo to, kaip stipriai pažeidžiami tie neuronai“, – paaiškino LOR gydytojas ir pridūrė, kad tai visiškai nesusiję su tuo, žmogus sunkiai ar lengvai sirgo ar serga koronavirusu – uoslė dingti, kaip jau minėta, gali ir tiems, kurie serga beveik besimptome forma.
Kodėl išsivysto parosmija – sutrinka kvapų pojūtis?
Kalbant apie uoslės sutrikimus, vartojami du terminai – anosmija (kai nieko neužuodžiama) ir parosmija (kai sutrinka kvapų pojūtis). Gydytojo teigimu, parosmija priskiriama lėtiniam pokovidiniam sindromui, kuris reiškia, kad yra užtrukęs asmens sveikimas po persirgtos koronavirusinės infekcijos.
„Šiuo atveju išeina taip, kad uoslės receptorius nebesugeba atpažinti to tiesioginio kvapo, kurį turėtų užuosti, ir perduoda klaidingą informaciją smegenims, kurios tą kvapą analizuoja. Ir dažniausiai tas kvapas būna nemalonus: pavyzdžiui, bananas atsiduoda supuvusia mėsa, kava gali kvepėti kaip benzinas ar tepalas ir pan., dėl to žmones tai stipriai veikia.
Parosmija nėra būdinga tik pokovidinei infekcijai, ji iš esmės būdinga povirusinei infekcijai – pasireiškia kaip komplikacija, taigi gali išsivystyti ir po kitos viršutinių kvėpavimo takų infekcijos.
Esant anosmijai tu tiesiog nieko neužuodi, susitaikai, kad neužuodi, o esant parosmijai – jei gamini maistą, paimi produktą ir jis tau smirdi, negali to pojūčio „atjungti“.
Manoma teorija, dėl ko išsivysto parosmija, yra taip, kad, tarkime, žmogui nėra uoslės mėnesį ar du, paskui ji pradeda atsirasti ir žmogus jau šį tą užuodžia. Tie pirmi kvapų atsiradimo pojūčiai gali būti kaip parosmija – reiškia, kad kvapai atsirado, bet jie yra iškreipti. Kartais, jei žmogus visiškai nieko neužuodžia ir atsiranda parosmija, ji laikoma teigiamu simptomu, reiškiančiu, kad žmogus sveiksta ir kad uoslė turėtų atsirasti.
Iki galo nėra aišku, kodėl parosmija išsivysto po koronaviruso, ypač, jei prieš tai uoslė buvo normali. Bet manoma, kad, jei uoslė buvo pažeista, kaip sakiau yra 350 skirtingų neuronų, o jų kombinacija duoda kvapo suvokimą, pažeistas epitelis atsistatinėja salelėmis. Taip ir išeina, kad vieni neuronai atsistatė, kiti – dar ne, ir nebegauname kelių neuronų kombinacijos, lemiančios kvapo suvokimą.
Iš vienos pusės tai yra geras požymis, kad neuronai atsistato. Apskritai jie po virusinių infekcijų, galvos smegenų traumų yra linkę atsistatyti, neurono aksonai linkę ataugti ir suformuoti tuos uoslės takus iš naujo. Bet kadangi neuronai atsistato salelėmis, o ne visi iš karto, atsiranda netikras kvapo pojūtis, nes neužtenka neuronų, kurių visuma duotų tą normalų kvapą.
Kitas dalykas – tie naujai ataugantys neuronai sudaro naujus ryšius, bando prisijungti. Čia yra toks bandymų nesėkmių momentas, kai neuronas dar teisingai nesuvokia kvapų molekulės.
Kvapų užuodime dalyvauja ir regėjimo organas. Pavyzdžiui, matome bananą ir esame nusiteikę, kad jis ir kvepės kaip bananas. Tas neuronas, kai pagauna molekulę, nusiunčia elektrinį impulsą į smegenis, bet jis yra neteisingas, smegenys nesupranta, ir taip išeina toks bandymų momentas, kur įsijungia ir akys, ir uoslė, kol pajunti, kad bananas kvepia bananu, smegenys tą jungtį sutvarkė. Taigi viena teorijų yra, kad dėl naujų neuronų atsistatymo, ataugimo, dėl tų bandymų jie iki galo nesusitvarko su kvapų pojūčiu.“
Gydytojo D.Raubos teigimu, kartais anosmija yra geriau nei parosmija:
„Nes esant anosmijai tu tiesiog nieko neužuodi, susitaikai, kad neužuodi, o esant parosmijai – jei gamini maistą, paimi produktą ir jis tau smirdi, negali to pojūčio „atjungti“. Tada žmogui labai sumažėja apetitas, pradeda kristi svoris, nes maistas neskanus, žmogus nebeatpažįsta, kuris produktas šviežias, o kuris sugedęs. O jei dar darbas tiesiogiai susijęs su kvapais, išvis prasta situacija, žmogų gali ištikti ir depresija.“
Galima priežastis – ir galvos smegenų auglys
Kalbėdamas apie tai, kas lemia parosmiją, LOR gydytojas užsiminė, kad šioje vietoje reikėtų neatmesti ir kitų galimų priežasčių, ne tik koronaviruso infekcijos padarinius.
„Reikėtų neatmesti, kad parosmija, kaip ir visi kiti uoslės sutrikimai, gali būti susijusi ne tik su sirgta koronavirusine infekcija, bet paraleliai gali vystytis ir galvos smegenų augliai – pavyzdžiui, olfaktorinė neuroblastoma. Tais atvejais pamažu kvapai irgi blogėja arba pasireiškia įvairiais kvapų sutrikimais, kol kvapas visiškai dingsta.
Priežastis galėtų būti ir alerginė sloga. Nuo alergenų pabrinksta visa gleivinė, ypač pavasarį ir vasarą, kai žydi augalai, tada uoslės neuronai gleivinėje pasislepia. Uoslė labai susilpnėja, tampa prislopinta.
Uoslės sutrikimai taip pat gali pasireikšti ir susitrenkus galvą“, – sakė medikas.
Tais atvejais pamažu kvapai irgi blogėja arba pasireiškia įvairiais kvapų sutrikimais, kol kvapas visiškai dingsta.
Paklaustas, per kiek laiko teoriškai parosmija turėtų praeiti, gydytojas teigė, kad tas laikas irgi yra iki šešių mėnesių: „Vienoje studijų rašoma, kad net iki 7 proc. pacientų, persirgusių kovidine infekcija, išsivysto parosmija ir gali tęstis iki šešių mėnesių.“
Pasiteiravus, ar pačiam teko susidurti su tokiais pacientais, kurie sirgdami koronavirusu neteko uoslės, skonio, vėliau pojūčiai sugrįžo, o dar po kurio laiko vėl dingo, D.Rauba sakė, kad tokių ne, tačiau turėjo tokių, kuriems uoslė dingo beveik prieš metus ir vis dar neatsistatė, arba tų, kuriems uoslės pojūtis dingo prabėgus pusmečiui ir vėliau po sirgimo koronavirusu.
Kaip gydoma parosmija?
Ką daryti su parosmijos simptomais susiduriančiam žmogui? Otorinolaringologas D.Rauba sakė, kad, jei kankinamasi jau mėnesį ar daugiau, reikėtų pasirodyti LOR gydytojui:
„Jei atsirado parosmija, kitą dieną lėkti pas gydytoją nereikia. Nes, kaip jau minėjau, tai yra ir sveikimo požymis. Tačiau, jei uoslė neatsistato per mėnesį du, laukti nebereikėtų. Jei tai užsitęs ir nebus taikomas joks gydymas, gali būti, kad uoslė visiškai neatsistatys.“
Paklaustas, ar parosmijos atveju taikomas koks nors gydymas, D.Rauba sakė, kad šį uoslės sutrikimą bandoma gydyti vaistiniais preparatais, taip pat rekomenduojama taikyti kasdienę kvapų terapiją.
„Kadangi tai susiję su tiesioginiu neuronų ar aplinkinių ląstelių pažeidimu, gydant parosmiją bandoma skirti priešneuralginius, priešuždegiminius preparatus, kad būtų sumažintas neuoronų pažeidimas. Pagrindinis tų vaistų poveikis yra priešepilepsinis, tai čia jie vartojai kaip antineuralginiai.
Jei uoslė neatsistato per mėnesį du, laukti nebereikėtų.
Yra dar vienas būdas, kurį rekomenduojama taikyti parosmijos atveju, – vadinamoji kvapų terapija. Bet tai nereiškia, kad reikėtų mėginti užuosti tokius kvapus kaip benzino, nes, kai tai įkvepiate, jau nebe uoslės receptoriai jaučia tą benziną, o dažniausiai tai būna trišakio nervo neuronai, kurie į tą kvapą reaguoja kaip į cheminį dirgiklį. Tačiau tai nėra kvapo suvokimas.
Jei žmogus jaučia pažeistą kvapą, turėtų pasiimti keturis skirtingus, bet labai aiškius kvapus – tarkime, tai gali būti cinamonas, koks nors eterinis aliejus – pavyzdžiui, rožių, ta pati kava, kuri turi savo tipinį kvapą ir tikrai neapsiriksi, ir bent du kartus per dieną bandyti juos visus užuosti. Kvapų terapiją rekomenduojama taikyti kasdien iki keleto mėnesių. Tai labai svarbu.
Tarkime, pasiimate nuluptą bananą arba rožės žiedą ir mėginate užuosti. Iš pradžių galbūt jums ir smirdi, bet akys mato, siunčia impulsą į smegenis, kaip maždaug ta rožė ar bananas turi kvepėti, ir po truputį smegenys tam neuronui padeda persitvarkyti, kad rožė kvepėtų kaip rožė, bananas – kaip bananas, kava – kaip kava. Čia yra regimasis poveikis, be to, užuodus kvapą, neuronas pradeda po truputį jį jausti ir ilgainiui ima atsistatyti normali jo funkcija“, – sakė otorinolaringologas D.Rauba.
Baigdamas pokalbį gydytojas pridūrė, kad kraštutiniu atveju, kai žmogui nuolat viskas smirdi, kvapai susimaišę, gali būti taikomas ir gana ekstremalus gydymo būdas:
„Dar vienas būdas, nurodomas kaip gydymo esant uoslės sutrikimui, kai žmogui nuolat viskas smirdi, – pašalinti viršutinėje nosies dalyje esančią gleivinę – vadinamąją uoslės zoną. Tada nebeužuodi nieko, bet nebeužuodi ir tos smarvės. Čia tas pats kaip su klausa – kartais žmogus girdi beprotišką ūžesį, su kuriuo jau nebegali gyventi. Tada yra pažeidžiamas klausos nervas, ta ausimi nebegirdi, bet nebegirdi ir to ūžesio.“
