Nusižiūrėjo nuo ukrainiečių
„Apie tokią terapiją žinojau jau labai seniai. Nesu toks pirmas. Lietuviai šią idėją atsivežė iš ukrainiečių, pas kuriuos bitininkystė aviliuose buvo išvystyta nuo labai senų laikų. Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose neužfiksuota, kad lietuviai būtų turėję tokią terapiją. Pas mus senovėje gyvavo drevinė bitininkystė medžiuose. Tokias lovas jau gamina ir Lietuvoje, aš nusižiūrėjau jau esamą, tik šiek tiek ją patobulinau, pritaikiau prie miesto sąlygų.
Ši lova gydo nuo pavargimo, nuo depresijos, stresų. Gydomąjį efektą sukuria sparnelių keliama vibracija, bičių dūzgesys, jų kuriama melodija ir jų sunešto medaus kvapas. Lova nuo bičių apsaugota metaliniu tinkleliu, ant jo padėtos medinės grotelės, ant kurių pagulėjus 40 minučių galima pasijusti visiškai kitaip nei prieš tai. Siūloma atlikti 3 ar 4 kartus, kad poveikis išliktų ilgiau“, – pasakojo J.Kraujalis.
Iš esmės tai nedidelis namukas, po kuriuo gyvena bitės. Paklaustas, ar pats dažnai guli toje lovoje, jis pajuokavo, kad paguli, nors jam tokios būtinybės nėra, nes bitininkai – ir taip pakankamai ramūs žmonės.
Teigiama, kad bičių skleidžiama energija sustiprina imuninę sistemą, o kvėpavimas persipynusiais bičių produktų kvapais teigiamai veikia kvėpavimo takus, gydo bronchitą ir įvairius kvėpavimo takų uždegimus. Tiesa, bičių terapija nėra daug tyrinėta, todėl tikresnis, ko gera, empirinis pojūtis – padeda ar ne.
Bitininkas: kiekviena bitė turi savo charakterį
„Bitininkauju nuo šešerių metų, mokiausi bitininkystės Veterinarijos akademijoje, bet nenorėjau dirbti kolūkyje, nes tuo metu tik taip būdavo galima bitininkauti, todėl vėliau baigiau statybą ir bitės liko tik mano pomėgis. Kai išėjau į pensiją, liko tik bitės. Bet ir gerai, kad niekada negyvenau vien iš bičių. Kai pradedi vien iš to gyventi, meilė dingsta.
Turiu tik apie 20 avilių savo gimtinėje – Panevėžio rajone. Keletą avilių įsirengiau ir savo namuose Vilniuje. Kadangi gyvenu prie Botanikos sodo, galiu sau tai leisti. Tačiau jie skirti tik atsipalaiduoti, kad turėčiau galimybę su bitėmis pasikalbėti. Daug medaus mieste jos neprineš“, – aiškino pašnekovas.
Ką jam duoda bitės? Ogi gyvenimišką ramybę. Ne veltui tyrimais įrodyta, kad bitininkai gyvena ilgiausiai ir neserga vėžiu.
„Žiemą jos miega, tai jų lauki, pasiilgsti. Kai būni pavargęs, nueini prie jų pasėdėti, nuima bet kokį nuovargį. Tai meilė. Kaip susirgau bitininkystės liga, taip ir sergu visą gyvenimą. Per 50 metų gerai ištyrinėjau bičių elgesį. Jos ypatingos jau tuo, kad nuo seniausių laikų išliko labiausiai nepakitusios. Visi gyvūnai, žmonės, keitėsi, o bitės – ne. Tai kelia daug klausimų mokslininkams – negi iš tiesų jos tokios tobulos?
Bičių elgsena labai įdomi, nėra jokių dėsningų. Jos nebūtinai kiekvienais metais elgsis vienodai. Vienais metais jos gali būti piktos, kitais – nepiktos. Vienos labiau linkusios vašką gaminti, kitos – žiedadulkes nešti, trečios – medaus. Ir tai keičiasi. Vienos būna truputį prie tinginio, kitos darbščios, nesvarbu, kad lietus lyja, vis tiek išskrenda. Visos jos turi savitus charakterius“, – pasakojo J.Kraujalis.
Darbo su jomis taip pat nestinga. Tiesa, avilius jos pačios išsivalo, tačiau reikia sudėti dėžutes medui, kuopti medų, pridėti vaško plokštelių, žodžiu, nuolat stebėti, ko trūksta ar yra per daug. Rudenį jas reikia pagydyti, „padūminti“, kad erkės nepultų. Yra tokios bičių erkės: kai jos įsisiurbia, bitės pradeda nebedirbti, serga ir žūva. Žiemą avilius reikia apšiltinti, kad bitės nesušaltų, kol miega.
Pasak jo, bičių nereikia bijoti. Jei nebijosi, jos ir negelia, o jei bijai – būtinai įgels. Pats bitininkas yra sukandžiotas ne kartą, kai imdamas medų nepastebi bitės ir ją suspaudžia, tačiau tikina, kad tai jam tik į sveikatą.
Įdomūs faktai apie bites
Bitės Žemėje gyvena jau milijonus metų. Nenutūpdamos jos gali skristi apie 9 km ir išvysto apie 20 km / val. greitį. Jos mosuoja sparnais labai greitai – apie 200 kartų per sekundę. Būtent dėl to jos skleidžia dūzgimo garsą.
Viena bitė gali aplankyti iki 100 žiedų ir per savo gyvavimo laikotarpį suneša iki 12 šaukštelių medaus.
Teigiama, kad bitės, turėdamos vos sezamo sėklos dydžio smegenis, turi sugebėjimą mokytis ir įsiminti tam tikrus dalykus, netgi atlikti sudėtingus skaičiavimus apie nuskristą atstumą ir surinktą nektaro kiekį.
Bitės viena su kita bendrauja pasitelkdamos tam tikrus judesius – vadinamąjį šokį. Kiekviena bičių šeima turi išskirtinį kvapą savo šeimos nariams atpažinti.
Bitės turi 170 uodžiamųjų receptorių. Dėl tokios išskirtinės uoslės jos atpažįsta savo bičių kolonijos šeimos siunčiamus signalus, uoslė padeda bendrauti ieškant maisto. Bičių uoslė tokia jautri, kad jos sugeba atskirti šimtus gėlių rūšių ir žino, kuriose jų yra žiedadulkės ar nektaras keliolikos metrų atstumu.
Kaip atrodo bičių šeima
Bitės gyvena šeimomis, turinčiomis po kelias dešimtis tūkstančių narių. Šeimą sudaro: tranai (patinai), darbininkės ir motinėlė. Tranai ore apvaisina tuo tikslu išskridusias jaunas bites motinėles. Tranai šeimoje gyvena tik vasarą, rudenį jie paprastai išvaromi ir žūva.
Motinėlės (lytiškai subrendusios patelės) gali dėti tiek apvaisintus (išsivysto bitės darbininkės ir naujos motinėlės), tiek ir neapvaisintus (išsivysto tranai) kiaušinėlius. Apvaisinta motinėlė turi tranų spermatozoidus savyje. Spermatozoidų pakanka visam likusiam motinėlės gyvenimui. Motinėlė paprastai būna tik viena, nes jos viena kitą gelia. Tačiau kai kuriose veislėse pasitaiko, kad sugyvena ir dvi motinos. Bičių motinėlė gali išgyventi apie 5 metus. Vasarą ji padeda apie 2500 kiaušinėlių per dieną.
Darbininkės (lytiškai nesubrendusios patelės), kurios sudaro didžiąją dalį šeimos, žuvus motinėlei taip pat gali dėti kiaušinėlius, tačiau jie būna neapvaisinti (išsivysto tik tranai). Paprastai darbininkės kiaušinėlių nededa. Vasarą dirbanti bitė darbininkė gyvena gana trumpai (apie mėnesį), tačiau žiemojančios bitės šeimoje gyvena iki pavasario.
