Prisipažinsiu – atverti hospiso duris kiek bijojau ir delsiau, visgi tai yra vieta, kur atvykstama tik vieno – oriai palikti šį pasaulį. Tačiau mane pasitikusios hospiso šeimos, kaip jos pačios sako, narės tik drąsino: „Nebijokite, jūs ne pirma žurnalistė, kuri taip sako. Bet visi, kurie čia ateina, vėliau labai nustemba ir pakeičia savo požiūrį.“
Jos buvo visiškai teisios. Nors hospisą žmonės kartais vadina mirties namais, į tą mirtį čia žiūrima kiek kitaip, o ir liūdesį čia sunkiai beįžvelgsi – tik šilumą, ramybę ir didžiulę meilę.
Hospiso idėja pasaulyje paplitusi jau labai seniai – vien Lenkijoje tokio pobūdžio įstaigos gyvuoja jau daugiau nei 30 metų, Vakaruose – dar ilgiau. Tačiau Lietuvoje pirmasis hospisas duris atvėrė tik 2013-aisiais.
Pastatas, kuriame jis įsikūręs, mena dar XVI amžių. Tuomet čia buvo vienuolių seserų Vizitiečių vienuolyno ansamblis, o šioms po Antrojo pasaulinio karo palikus Lietuvą, pastatas tarnavo kaip kalėjimas ir pataisos namai.
Galiausiai dabartinio hospiso erdvės tapo benamių susibūrimo vieta – toks apleistas buvo pastatas. Pasak darbuotojų, iki hospiso čia nebuvo nei langų, nei durų, o stalo, prie kurio bendravome su pašnekovėmis, vietoje tebuvo laužavietė bei kiek tolėliau – išvietė.
Kai dirbi tokioje įstaigoje, negali pasakyti „atsiprašau, mano darbo laikas baigėsi“.
Hospiso direktorės pavaduotoja, savanorių ir projektų koordinatorė Aušra Taločkaitė sako, kad tai tik įrodo, kad ne pastatas sukuria istoriją, o žmonės, esantys jame. „Jeigu šis pastatas prakalbėtų, turbūt papasakotų daug istorijų“, – tikina A.Taločkaitė.
Užvėrus duris neretai tenka grįžti
Hospiso direktorės pavaduotoja A.Taločkaitė pasakoja, kad pirmieji darbai hospise dažniausiai pradeda virti dar net oficialiai neprasidėjus darbo dienai. Kadangi hospisas suteikia namų atmosferą, o namuose paprastai šurmuliuoja gyva bendruomenė, dažnai reikia pačias įvairiausias situacijas spręsti nedelsiant. Kartais tenka koreguoti ir savo planus.
„Kai dirbi tokioje įstaigoje, negali pasakyti „atsiprašau, mano darbo laikas baigėsi“. Kartais išėjus iš hospiso tenka apsisukti ir grįžti, nes kas nors nutinka arba pakeliui namo sutinki žmones, kuriems tuo metu reikia pagalbos“, – kalba A.Taločkaitė.
Hospiso administratorė Aneta Gurnevič pritaria, kad dienos čia būna tikrai intensyvios: „Kartais, jeigu pasitaiko kokia ramesnė diena, tai jau juokaujam, kad lyg ne pas mus čia. Tikrai nesame ta įstaiga, kur gali tiesiog uždaryti duris ir eiti namo – čia reikia žmogiškumo ir buvimo šalia – kartais tiesiog paprasto palaikymo už rankos.“
A.Taločkaitė hospise skaičiuoja jau beveik ketvirtus savo metus. Ją pačią į hospisą atvedė skaudi asmeninė patirtis – tėčio netektis. Jos kolegė Aneta čia, kaip ji pati sako, tarnauja nuo pat hospiso atsiradimo, 2013-ųjų: „Atėjau vedina tarnystės noro, kad darbas nebūtų vien tik pragyvenimo šaltinis, bet kad būtų kažkas gilesnio, kai gali dalintis savo laiku su kitais“, – aiškina A.Gurnevič.
Hospisą įkūrusi vienuolė Michaela Rak į Vilnių atvyko 2008-aisiais, savo kišenėje turėdama tris zlotus ir dviejų žmonių telefono numerius. Tačiau, kaip apie Gailestingojo Jėzaus kongregacijos vienuolę atsiliepia hospiso darbuotojos, sesuo Michaela atvyko su didele širdimi ir kilnia idėja prikelti pastatą iš griuvėsių bei įkurti čia tokią įstaigą.
Nors mūsų pokalbio dieną sesuo turėjo priimti svečius iš gimtosios Lenkijos, ji rado minutėlę stabtelti ir pasikalbėti. Sesers Michaelos manymu, hospise žmogui svarbiausia yra gauti visavertį gyvenimą.
„Kai žmogus yra sveikas, jam reikia darbo, bendravimo, draugų, poilsio. Hospise žmogus ir gauna tą visavertį gyvenimą. Juk žmogus nelaimingiausias būna tada, kai yra vienas, paliktas ir niekam nereikalingas. Hospisas apglėbia žmogų pagalba ir šiluma, kad jis būtų pačiame visko centre.
Mūsų ligoniai mus moko, kaip gyventi, nes sako tiesą ir parodo meilės poreikį, moko, kaip paprašyti atleidimo, nes tai juk yra sunku. Ligoniai parodo mums visišką žmogiškumą“, – sako sesuo Michaela.
Hospise gyvybės daugiau nei už jo ribų
Pal. kun. M.Sopočkos hospise šiuo metu gyvena 14 ligonių – būtent tiek lovų čia ir gali tilpti. Rūpestis ir globa čia skiriami išskirtinai tik onkologinėmis ligomis sergantiems sunkiems ligoniams – tiems, kuriems gydytojai jau nebegali suteikti vilties ir aktyvaus gydymo. Pasak A.Taločkaitės, hospisai negali būti dideli, nes tai nėra slaugos ligoninė. Priešingu atveju būtų kur kas sunkiau užmegzti artimą ryšį su kiekvienu žmogumi, o ryšys čia yra pats svarbiausias.
Trumpiausia ligonio viešnagė hospise truko 15 minučių, o praėjusių metų vidurkis – 21 diena. Tačiau kiekvienas žmogus čia vertinamas ir mylimas vienodai. Direktorės pavaduotojos teigimu, visiems pasaulio hospisams galioja tos pačios trys taisyklės: pagalba ligoniams ir jų šeimų nariams čia suteikiama neatlygintinai, visi pacientai yra lygūs ir kiekvienas turi teisę laisvai priimti sprendimus.
„Mes gana dažnai galvojame, kad jeigu žmogus serga, tai jis yra tik ligonis. Bet svarbu, kad jis vis dar yra asmenybė. Todėl neskirstome žmonių nei pagal tautybę, nei pagal tikėjimą, amžių ar dar ką nors. Turime skirtingus kunigus, kad žmonės liktų laisvi savo pasirinkimuose. Mūsų pareiga yra būti šalia ir apglėbti meile bei šiluma“, – kalba A.Taločkaitė.
Hospisas kai kuriems žmonėms gali kelti tikrai slogias emocijas, tačiau čia apsilankius akivaizdu, kad aplink verda kitoks gyvenimas. Būtent toks gyvenimas, kurio, pasak A.Taločkaitės, nepamatysi už hospiso ribų. Čia ilgiau pabuvęs žmogus supranta, kad kiekviena gyvenimo sekundė yra brangi, reikšminga ir galbūt paskutinė, ką sunkiai gali suvokti sveikas žmogus. Todėl, moters teigimu, gyvybės čia yra daug daugiau, nei gali atrodyti.
Ta gyvybė šauna lyg pro cemento sluoksnį ir ištrykšta, nes tu žinai, kad neturi daug laiko.
„Galime gyventi vadinamąjį gyvenimą, būti socialiniuose tinkluose, dirbti ir tai laikyti gyvenimu, nors kaip asmuo galbūt esame vos gyvas. Mes kartais per daug pasineriame į tai, kokius mus nori matyti aplinkiniai.
Čia žmogus nori išnaudoti kiekvieną sekundę ir vertina kiekvieną įkvėpto oro gurkšnį. Ten, anapus arkos, yra turbūt daugiau mirties negu gyvybės. Atsisėskime ant suoliuko ir pastebėkime tuos žmones. Dalis jų tiesiog įsmeigę žvilgsnį į telefonus, ten susikūrę savo pasaulį. Kiti eina tiesiog tam, kad eitų.
Jie nežiūri į dangų, nemato skraidančių paukščių, jie tiesiog atidirba savo ir eina toliau. Sergančiajam tas atsisukimas į savo šaknis yra svarbiausias momentas. Tada ta gyvybė šauna lyg pro cemento sluoksnį ir ištrykšta, nes tu žinai, kad neturi daug laiko. Čia yra ta vieta, kuri ir rodo tą gyvybę“, – kalba darbuotoja.
Pasak jos, net ir iškeliauti besiruošiantis ligonis, gavęs tiek rūpesčio, neretai hospise pasijaučia geriau. Pavyzdžiui, vienas ligonis savaitę negalėjo net pats pakelti šaukšto ir valgyti, o vieną saulėtą dieną jis buvo geros nuotaikos, pats pasiprašė maisto ir pavalgė. Tačiau, pasak A.Taločkaitės, nebūtina dirbti hospise, kad galėtum padėti – užtenka tiesiog apsidairyti aplink.
Paskambinkit savo artimiesiems, kuriuos pamiršote, ir tai jau bus tie dalykai, kuriuos mes darome.
„Nors negalime padėti visiems, mes galime pastebėti savo kaimyną, kuris neišeina į laiptinę jau savaitę, pasidomėti, kas jam nutiko. Nereikia pakeisti pasaulio kažkur toli, pakeiskim savo namų aplinkoje. Paskambinkit savo artimiesiems, kuriuos pamiršote, ir tai jau bus tie dalykai, kuriuos mes darome.“
Žmonių pagalba – begalinė
Didžioji dalis daiktų ir net maisto hospise yra paaukoti gerų žmonių. Darbuotojos sako, kad jas džiugina ne tik tokie dalykai kaip atvežta didžiulė minkšta sofa, bet net ir vienas moliūgas, kurį žmogus atneša tiesiai iš savo daržo, ar maišelis obuolių. Tada, pasak jų, ligoniai dieną ar kelias gali džiaugtis sveikais priešpiečiais. Iš aukų šiuo metu šalia hospiso yra statomas ir onkologinėmis ligomis sergančių vaikų hospiso skyrius.
Paklausta, ar nebijo, kad gyvybiškai hospisui svarbios žmonių aukos gali išsekti, sesuo M.Rak tikina, kad ši baimė yra, bet tai žmogiška. Pasak sesers, padeda žinojimas, jog kiekvienas žmogus iš prigimties yra geras. Tuo įsitikinusios ir kitos įstaigos darbuotojos.
„Kiekvienas žmogus, nepriklausomai, kur jis gimė, yra geras ir jautrus. Tik gyvenime kartais susiklosto aplinkybės, kad užsidengiame ir nenorime atskleisti tikrojo savęs. Mes tikrai kiekvienas turime gerumo sėklą, tik kartais šiek tiek pasikeičiam“, – sako hospiso direktorės pavaduotoja.
Padeda čia ir nuolat plušatys savanoriai, kurie stengiasi išpildyti kiekvieną ligonio norą. Jie tarnystę hospisui pasirenka dėl įvairių priežasčių – vieni ateina vedini netekties skausmo, kiti bijo mirties ir galvoja, kad čia ją prisijaukins. Dar kiti į hospisą ateina tam, kad pasigirtų aplinkiniams, bet tokie savanoriai, pasak darbuotojų, ilgai neužsibūna – čia turi atvesti tik širdis.
Čia nėra kaukių – mūsų ligoniai viską jaučia.
„Tie, kuriuos čia atveda savanaudiški tikslai, galiausiai patys supranta, kad hospise neišbus. Čia nėra kaukių – mūsų ligoniai viską jaučia. Jie gyvendami paskutines dienas yra jautrūs kaip lakmuso popierėlis chemijos laboratorijoje. Savanoriai turi būti pasirengę pokyčiams savo gyvenime, nes tai, ką žmogus patiria čia būdamas, pakeičia požiūrį, vertybinę skalę, pasikeičia pats gyvenimas už hospiso sienų“, – aiškina A.Taločkaitė.
Savanorystė hospise tikrai nėra lengva. Norintieji turi užpildyti anketą, atvykti pokalbio, dalyvauti savanorių mokymuose ir po jų apsispręsti. Galiausiai jie tampa tais, kurie ne tik rūpinasi hospiso reikalais, bet patys būna kartu iki paskutinės akimirkos – laiko juos už rankos, kalbasi ar tiesiog... skaito jiems poeziją.
Savanorių koordinatorė kalba, kad savanoriai tampa ligonių draugais, o po ligonio mirties net ima savotiškų atostogų, nes juos, lyg netekus artimojo, aplanko didelė tuštuma, prireikia laiko pasirengti naujam ligoniui, naujam santykiui.
Pildo kiekvieną norą
Administratore hospise dirbanti Aneta Gurnevič pastebi, kad kalbėti apie mirtį mūsų visuomenėje vengiama. Pasak jos, žmonės apie mirtį girdėti tiesiog nenori, juos tai slegia, tačiau, moters teigimu, tai yra vienintelis dalykas, kuriuo žmogus gyvenime gali būti tikras.
Liga ar juo labiau mirtis lyg neegzistuoja. O juk tai iš esmės yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis.
„Žmonės gyvena ir nenori girdėti apie mirtį. Tačiau liga nesirenka amžiaus ir atsibelsti gali pas bet kurį. Mūsų visuomenėje skausmo, kančios, mirties temos yra iš tikrųjų labai marginalizuojamos. Skaitydami spaudą ar įsijungę televiziją visada matome sveiką mitybą, sveiko ir gražaus kūno kultą, o skausmas, kančia, liga ar juo labiau mirtis lyg neegzistuoja. O juk tai iš esmės yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis“, – sako A.Gurnevič.
Hospiso darbuotojos pasakoja, kad be pagrindinės savo misijos dar vykdo ir švietėjišką veiklą – važiuoja į mokyklas, darželius ir supažindina vaikus ne tik su hospisu, bet ir su tam tikromis gyvenimo tiesomis ir situacijomis. Pasitaiko ir tokių momentų, kurie itin sušildo širdį.
„Kažkada teko nuvažiuoti į privačią mokyklą, kur turėjome tokią edukaciją su vaikais. Pasakojame, kad per metus onkologine liga suserga apie 60 vaikų – tai yra dvi klasės mokykloje. Po pusmečio sužinojome, kad toje klasėje viena mergaitė susirgo onkologine liga. Kas gi ten vyko? Vaikams pasakė, kad jų klasiokė jau yra gydymo procese, ir tie vaikai iškart pradėjo pasakoti, ką jie veiks, kai mergaitė grįš.
Kas moka matematiką, pasižadėjo padėti pasivyti matematiką, kažkas piešė piešinius – vaikai neišsigando, o mergaitė labai sėkmingai grįžo į klasę, įsiliejo į kolektyvą – visi buvo sužavėti tų vaikų santykiu su ligoniu. Mes kartais iš tos didelės meilės kažko nepasakome ir neleidžiame jiems užaugti. O juk jie kažkada keis mums sauskelnes, bus mūsų gydytojai, savanoriai, kurie arba norės pasilenkti prie tavęs, arba ne“, – istorijomis dalinasi A.Taločkaitė.
Bene svarbiausias hospiso darbuotojų uždavinys yra rūpintis žmogumi, sudaryti oraus gyvenimo sąlygas iki paskutinio atodūsio ir išpildyti mirštančiųjų norus. O šių būna pačių įvairiausių – kartais žmogus tenori išeiti į lauką ir stebėti paukščius, kartais prašo, kad jam paskaitytų poeziją. Neseniai hospise buvo surengtas ir gimtadienis mirštančio ligonio sūnui. Vaikas svajojo tik apie tai, kad per jo gimtadienį šalia būtų visa šeima, nes tėtis su juo būti jau nebegalėjo.
„Prisimenu, kad sėdėjome kartu, piešėme plakatus, papuošėme salę balionais, buvo vaišių, torto, fejerverkų – nuostabi gimtadienio šventė. Nepaisant to, kad tėtis serga, jo didžiausia svajonė buvo pabūti kartu su visa šeima. Mūsų pacientas prašė padaryti kažką tokio, kad sūnui jo gimtadienis neprimintų tėčio išėjimo. Taigi reikėjo įdėti nemažai pastangų“, – prisimena A.Taločkaitė.
Hospiso įkūrėja ir direktorė sesuo Michaela prisimena dar vieną naują istoriją, kai maža mergaitė, sužinojusi, kad statomas vaikų hospiso skyrius Vilniuje ir reikalinga pagalba, nusikirpo savo ilgus plaukus, juos pardavė ir gautus pinigus paaukojo šioms statyboms. „Tai yra mažo vaiko tapimas dideliu žmogumi“, – šypsosi direktorė.
