Suomijoje vertybė – nemokamas karštas maistas pietums
Du vaikus auginanti lietuvio Vytauto ir suomės jo žmonos Johannos (straipsnio dalyvių pavardės 15min redakcijai žinomos) šeima džiaugiasi, kad Suomijoje visiems vaikams mokyklų valgyklose maistas teikiamas nemokamai.
„Per pietus vaikai mokykloje valgo šiltą maistą, geria pieną arba kefyrą. Jei vaikai turi kokių alergijų ar yra vegetarai, jie gauna jiems pritaikytus patiekalus. Skirtingas maistas vaikams gali būti patiekiamas ir dėl etinių arba religinių priežasčių. Nemokamas maitinimas visiems yra viena didesnių suomiškos švietimo sistemos vertybių“, – sako Johanna.
Nemokamas maitinimas Suomijoje pradėtas moksleiviams tiekti nuo 1948 metų. Suomijoje užaugusi ir tokia maitinimo politika itin besidžiaugianti moteris pasakojo, kad retoje Suomijos mokykloje vaikams leidžiama atsinešti užkandžių iš namų, bet kai kuriose mokyklose tai egzistuoja.
Šiltu maistu džiaugiasi ir vaikai Jungtinėje Karalystėje
Prieš dvejus metus į pradinę mokyklą savo mažylius Jungtinėje Karalystėje išleidusi lietuvė Nerija buvo maloniai nustebusi, kad vaikai ten gavo nemokamą maitinimą.
„Buvo gerai, kad nemokamai maitinami buvo visi mažyliai. Tuomet tie, kurių šeimos socialiai remtinos, nejausdavo nesmagumo, nepatirdavo diskriminacijos“, – tokią politiką gyrė pašnekovė.
Valgyklose vaikai gauna šilto maisto pietums. Mažyliai turi teisę pasirinkti, ką nori valgyti.
Vis dėlto ne visose šalies mokyklose taip yra. Tik trijose savivaldybėse nemokamas šiltas maistas suteikiamas visiems pradinukams. Kitose jį gauna tik socialiai remtinų šeimų vaikai.
„Valgyklose vaikai gauna šilto maisto pietums. Mažyliai turi teisę pasirinkti, ką nori valgyti. Būdavo patiekiamos picos, žuvų piršteliai, įdarytos bulvės, mėsos troškiniai, natūralios mėsos dešrelės, makaronai su padažais. Visada būdavo daržovių ir vaisių pasirinkimas, kas norėdavo, gaudavo ir deserto – jogurto, pudingo ar panašiai“, – pasakojo Nerija.
Vis dėlto išrankūs vaikai gali atsinešti savo maisto iš namų. Jei tėvai vaikus į mokyklą atveda prieš pamokas, tai vaikas už 1 svaro mokestį gauna pusryčių. Dažniausiai tai būdavo sausi dribsniai su jogurtu, sumuštiniai, vaisiai.
„Mano vaikų mokykloje maitinimas pasirodė geras, negirdėjau, kad kas juo skųstųsi. Nelabai valgus ir išrankus draugės vaikas iš pradžių maistą nešdavosi iš namų, bet vieną kitą kartą pabandė pavalgyti mokykloje ir maisto paskui iš namų nebesinešdavo“, – džiaugėsi Nerija.
Airijoje – it Lietuvoje
Visai kitokia patirtimi pasidalijo Airijoje gyvenanti ir du vaikus auginanti Margarita. Ji pasakojo, kad Airijoje valgyklos mokyklose būna tik privačiose ir neseniai statytose mokyklose.
„Vaikai nuo pirmų iki šeštų mokslo metų valgo klasėse iš namų atsineštą maistą. Kai kurios mokyklos už tam tikrą mokestį teikia sumuštinių, vaisių, pieno ir vandens. Mano vaikai lanko mokyklas, kuriose nėra valgyklų. Kiekvieną rytą turiu suruošti pietų dėžutę, kurioje gali būti riešutų, o mažas desertas leistinas tik penktadieniais. Dar galiu iš anksto užsakyti, kad vaikams mokykloje duotų pieno“, – pasakojo Margarita.
Šeštaisiais mokslo metais vaikai pereina į vyresniųjų mokyklas. Pašnekovės sūnaus mokyklos kieme yra kioskelis, kuriame vaikai gali nusipirkti bulvyčių fri su vištienos lazdelėmis, karštos trintos sriubos.
Kai kurios mokyklos už tam tikrą mokestį teikia sumuštinių, vaisių, pieno ir vandens.
„Šiaip viskas čia su bulvytėmis fri, tik padažus skirtingus galima pasirinkti. Paaugliai per pertrauką žygiuoja į artimiausias parduotuves ir perkasi, ką sumano. Turbūt tą patį, ką ir mes pirkdavome, kai buvome paaugliai Lietuvoje – šokolado, sausainių, bulvių traškučių, vandeniu užpilamos makaronų sriubos“, – atsiduso pašnekovė.
Ji apgailestauja, kad į priešpiečių dėžutes nei makaronų, nei mėsos įdėti vaikams negali, nes mokykloje nėra kaip tokį maistą pašildyti.
Austrijos mokyklose – nuo gazuotų gėrimų iki ekologijos
Austrijos sostinėje Vienoje mokytoju dirbantis Emilis džiaugiasi, kad jo mokykloje yra valgykla. Tačiau toli gražu ne visi mokiniai joje valgo.
„Valgykloje kasdien vaikai gali rinktis iš dviejų karštų patiekalų. Bet prie jos susidaro labai didelės eilės, tad vaikai valgyti eina už mokyklos ribų. Daugelis kioskuose nusiperka kebabų arba picų. Kiti net užsisako maisto į mokyklą. Mokykloje yra gėrimų automatų su kokakola ir panašiai. Kai tokia aplinka, tai į mokykla labai retas atsineša savo maisto“, – pasakojo Vienoje dirbantis mokytojas.
Jo giminaitė, gyvenanti kitame Austrijos mieste Lemonte, savo dukrai sudėdavo pietums maisto į dėžutę, nors mokykloje yra valgykla. Joje patiekiamos picos ir panašus maistas, tad iš Lietuvos kilusiai šeimai toks maitinimas pasirodė nepriimtinas. Šeima džiaugiasi, kad jų dukros lankomoje mokykloje bent nėra gėrimų automatų – atsigerti nusipirkti galima tik pieno ir vandens.
Kuo turtingesnis rajonas, tuo geresnės mokyklos – net ir valstybinės, nes jos finansuojamos iš bendruomenės sumokamų mokesčių.
„Čia mokyklos labai skirtingos – priklauso nuo miestelio. Kuo turtingesnis rajonas, tuo geresnės mokyklos – net ir valstybinės, nes jos finansuojamos iš bendruomenės sumokamų mokesčių. Kai kuriose mokyklose tiekiamas tik ekologiškas maistas, nenaudojama aliuminio folija, ribojamas plastikas“, – pasakojo Emilis.
Laimingų žmonių šalyje – tik šalti užkandžiai
Danija jau septynerius metus iš eilės išrenkama laimingiausia šalimi pasaulyje. Tad neatsitiktinai į šią skandinavų šalį gyventi persikraustė ir vilnietės Astos šeima. Tačiau išleidusi savo mažylius į Danijos darželį, Asta buvo nemaloniai nustebinta.
„Tai, ką pamačiau, iš pradžių mane šokiravo, nes atvažiavau iš ten, kur buvo kitaip. Atvykus iš Lietuvos, kurioje vaikai lankė darželius, tikrai stebėjausi – kur kotletukai su bulvėmis ir sriuba? Čia yra maisto dėžučių kultas – nuo darželio iki pensijos. Todėl dažniausiai maistas yra šaltas, su galimybe mokykloje pasišildyti mikrobangų krosnelėje. Pripratome. Pastebėjau, kad vaikai suvalgo viską, ką įdedame, nieko nelieka, kaip būdavo Lietuvoje“, – sakė Asta.
Ji pasakojo, kad Danijos darželyje vaikai valgo tris kartus. Pagal savo nuožiūrą ar vaiko pomėgius, tėvai sukrauna mokiniams tai, ką šie valgys. Pirmą kartą vaikai valgo 10 val. Šiam valgymui įprasta įdėti sūrio lazdelę, dešrelę, šiek tiek vaisių ar daržovių – dažniausiai tai yra vynuogės, morkos, bananas, obuolys. Priešpiečiams vaikai geria vandenį. Paskui valgo pietus, per kuriuos gauna rimtesnio maisto – bandelę su dešrele, sumuštinį ar mažą picą bei daržovių. Atsigeria truputį sulčių. 15 val. vėl valgo. Tokiems pavakariams Astos šeima vaikams įdeda javainį ar vaisių batonėlį, riestainį ar sausainį. Danijos vaikai darželyje ir mokykloje geria pieną, kurį tėvai užsako. Mokykloje jis patiekiamas kartu su pietumis.
Panašia patirtimi pasidalijo ir jau daugiau nei dešimt metų Danijoje gyvenanti klaipėdietė Jurga. Danijoje ji dirba mokytoja, o visai neseniai savo trimetį mažylį išleido į darželį.
Čia yra maisto dėžučių kultas – nuo darželio iki pensijos.
Jurga pasakojo, kad dauguma danų vaikų į mokyklą nešasi savo maisto. Kai kuriose mokyklose yra kioskelis. Čia galima nusipirkti bandelių ar kitų užkandžių. Tik retoje mokykloje dar yra ir valgykla, kurioje galima įsigyti ir karšto maisto.
Dauguma mokyklų, kuriose nėra kioskų ir valgyklų, turi sudariusios sutartis su įmonėmis, pristatančiomis maistą pagal užsakymą į mokyklą, – iš vakaro maistą tiekiančios įmonės interneto puslapyje tėvai su vaikais gali užsisakyti maisto pietums. Tačiau tai yra tik šaltas maistas ir koks nors trintų vaisių kokteilis. Jurgos mokykloje tokius užsakymus vaikams padarydavo tik keli tėvai ir tai tik tomis dienomis, kai jiems tekdavo ilgai dirbti.
„Tačiau, kai dirbau privačioje mokykloje, maistas mokyklos virtuvėje buvo ruošiamas nuo nulio. Vaikai galėjo pasirinkti iš dviejų karštų patiekalų, kelių šaltų ir 4–5 skirtingų salotų“ – kai kurias išimtis nurodė pašnekovė.
Jurga pasakojo, kad didžioji dauguma Danijos mokyklų vadovaujasi „cukraus politika“, todėl gazuoti saldieji gėrimai neleidžiami. Taip pat mokyklose netoleruojami saldainiai ar šokoladai.
Per dieną – vienas šiltas patiekalas
Nors Danijos politikai karts nuo karto prabyla, kad galbūt šaliai reikėtų visuotinio vaikų maitinimo, tėvai vis dar aršiai gina savo teisę maitinti vaikus taip, kaip jie nori. Jie tvirtina, kad tėvai geriau nei valstybė žino, ko reikia jų vaikams.
Nei Asta, nei Jurga jau nebesistebi Danijoje vyraujančia priešpiečių dėžučių tradicija ir įžvelgia joje daug privalumų.
„Aš per tiek metų pripratau ir nematau nieko blogo, kad vaikai valgo šaltą, bet kokybišką maistą – juoda arba šviesesnė grūdėta maistinga duona sumuštiniams, daržovės ir vaisiai. Mano vaikui lopšelyje maistą duodavo, bet taip pat tik šaltą. Neseniai jis pradėjo eiti į darželį – čia jau aš turiu sudėti lauknešėlį. Tai gali būti sumuštinis ar koks nors kitas patiekalas, kurį skanu valgyti šaltą, – kiaušinienė, vištienos kepsniukai, makaronų ar bulvių salotos, suktinukai, krevetės, mažos picos su pilnagrūdžiu padu.
Čia atrodo nenormalu valgyti dukart per dieną šilto maisto. Dauguma žmonių šiltą maistą valgo per vakarienę. O jei dar ryte kažkas šilto? Danai labai nustebtų“, – šypsosi Jurga.
Ji pripažįsta, kad tokia vaikų maitinimo tradicija nėra visada patogi.
„Mane labiausiai nervina kasdienis maisto ruošimas, įskaitant ir tų valgymų, kuriuos vaikas valgo ne namuose. Patogumo tėvams mažai patiems pietus „kurti“, tačiau bent žinau, kiek ir ko mano vaikas suvalgo. Neabejoju, kad dauguma vaikų čia valgo įvairų, visavertį ir sveiką maistą“, – tvirtina Jurga.
Tokios maitinimo politikos pliusus vardija ir Asta. Vienas iš didesnių privalumų, anot jos, yra tai, kad turėdami lauknešėlius su savimi, vaikai nėra pririšti prie valgyklos. Jie gali eiti į žygius įsimetę maistą į kuprinę, o jeigu moksleiviai gyvena netoli namų, gali į juos grįžti ir pavalgyti.
Lauknešėlis – meilės išraiška
Panaši priešpiečių dėžučių kultūra klesti ir kaimyninėse šalyse – Nyderlanduose bei Norvegijoje. Seniau ji buvo labiau dėl nepritekliaus, dabar liko kultūros dalimi. Šiose šalyse parduotuvėse galima rasti specialiai dėžutėms pritaikytų mažų dešryčių, sūrių, duonos kepinių.
Priešpiečių dėžutes į darbą dažnai nešasi ir suaugusieji, kuriems nepatinka jų darboviečių kavinėse pateikiamas maistas. Taip pat dėžutes naudoja ir tie, kurie nenori išlaidauti miesto kavinėse. Dar vienas priešpiečių dėžučių įvardijamų pliusų – skaniai galima pavalgyti parke ant suoliuko ar kitoje mieloje vietoje. Be to, taip sutaupomas pietų pertraukų laikas, tad galima anksčiau grįžti namo ir su šeima sočiai pavakarieniauti.
Danijos ar Nyderlandų žmonės tvirtina, kad priešpiečių dėžutės – ir savotiška meilės išraiška vaikams bei kitiems šeimos nariams. Tą patvirtino ir pašnekovė Asta, kuri kaip ir daugelis jos pažįstamų danų, vaikams į priešpiečių dėžutes, be maisto, įdeda dar ir kokį raštelį, kuriame parašo mielus, šildančius žodžius.
„Be raštelio, mano vaikams visada įdomu pamatyti, ką įdėjome į dėžutę jiems šiandien. Tai visuomet yra ir savotiškas žaidimas. Kai perpratau danų kultūrą, supratau, kad tai yra tiesiog tradicija, ir taip žmonės šioje šalyje maitinasi karta po kartos“, – patirtimi dalijosi Asta.