Čia gyvenantys žmonės turi įvairią psichosocialinę arba proto negalią, dauguma – senyvo amžiaus. Ne visiems reikalinga nuolatinė medicininė priežiūra, daug gyventojų – aktyvūs, smalsūs ir gali laisvai vaikštinėti teritorijoje bei kaime, užsiimti jiems įdomia veikla – įstaigoje veikia net mėgėjų teatras.
Šie namai, kiek tai įmanoma, primena tikrus namus. Kiekviename iš kambarių rasite dalykų, išduodančių, ką jų gyventojas mėgsta: kompiuterinius žaidimus, muziką, rankdarbius, piešimą ar augalus.
Yra ir sportininkų, ir smaližių, visus svečius apdalinančių saujomis saldainių.
Dalis šių žmonių po kurio laiko įsikuria grupinio gyvenimo namuose, kurių Tauragėje ir rajone yra du, dar vienas įrenginėjamas. Norinčių gyventi juose netrūksta, o priežastys paprastos ir žmogiškos: Adakave esančiuose socialinių paslaugų namuose gyvena beveik 200 žmonių, o grupinio gyvenimo namuose – tik 10.
Gyvendami mažesnėse grupėse kartu šie žmonės tampa didele šeima.
Gyvendami mažesnėse grupėse kartu šie žmonės tampa didele šeima: kartu tvarko namus ir aplinką, augina daržoves, jas konservuoja, šaldo, mokosi gaminti valgyti.
Kiekvienas turi kasdienių pareigų. „Kaip tikruose namuose“, – sako jie į vienus iš Tauragėje esančių grupinių namų atvažiavusiems 15min žurnalistams. Ir kviečia apžiūrėti jų namus, vienas per kitą pasakodami, ką jie mėgsta ir veikia.
Namuose netrūksta ir porų – darbuotojai sako skatinantys draugystes, nes tai padeda žmonėms jaustis reikalingiems, o dažnai padrąsina siekti didesnių tikslų.
Štai, pvz., Onutė, kuri pirmiausia gyveno Adakave, o dabar – vienuose iš Tauragės grupinio gyvenimo namų, kartu su draugu svajoja turėti darbą ir gyventi apsaugotame būste. Tai – dar vienas žingsnis savarankiškumo kelyje. Abu jie turi psichosocialinę negalią ir į globos sistemą pateko dar vaikystėje, tėvams ir globėjams negalint tinkamai pasirūpinti.
Apie sunkią vaikystę Onutė viešai yra pasakojusi ne kartą. „Tėvų nebūdavo, tai reikėdavo ir ūkį, ir brolius prižiūrėti, ir daržus apravėti. <...> Šeimoje buvome 7 vaikai. Vieni augo su tėvais, kiti vaikų namuose. Vėliau tėvams buvo atimtos teisės, bet aš lankydavau kartais juos (ir po to) <..>“, – pasakojo Onutė.
Mirus tėvams jos globa patikėta tetai, kuri nusprendė, kad geriau tuomet dar nepilnamete giminaite pasirūpins valstybė. Nuo to laiko Onutė keliavo per „pensionatus“, kol galiausiai atsidūrė jau minėtam Adakave ir galiausiai – Tauragėje.
„Noriu turėti darbą, turiu siuvėjos specialybę. Draugas galėtų dirbti sargu“, – labai konkrečius planus ateičiai sakė ji.
Onutės istorija – gyvas pavyzdys, kad visi mes esame panašūs. Su psichikos sveikatos iššūkiais gyvenantys žmonės, kaip ir visi kiti, svajoja apie šeimą, darbą, nuosavus namus ir nori, kad aplinkiniai jų nesigailėtų, bet priimtų.
Onutės istorija – gyvas pavyzdys, kad visi mes esame panašūs.
Būtent tokį požiūrį – matyti žmogų, o ne sutrikimą ar „pliką“ diagnozę, propaguoja nevyriausybinė organizacija „Psichikos sveikatos perspektyvos“, pastaruosius kelerius metus Tauragės rajone ir keliolikoje kitų Lietuvos vietų surengę daug skirtingų renginių – edukacijų, dirbtuvių, filmų peržiūrų. Visų jų tikslas buvo didinti psichikos sveikatos raštingumą ir padėti žmonėms su psichikos sveikatos ir intelekto iššūkiais rasti ryšį su kitais visuomenės nariais. Šis projektas buvo įgyvendinamas EEE / Norway Grants lėšomis.
Norvegija: idėją pasiūlė patys pacientai
Iš Adakavo persikelkime į Šiaurės Norvegijos miestą Trumsę. Čia veikiančioje Asgardo psichiatrijos ligoninėje nuo 2017-ųjų vykdomas unikalus projektas – dalis pacientų gydomi be vaistų.
Kaip pasakojo Asgardo psichiatrijos ligoninės atstovė Christine Nyquist, iki šiol kontraversiškai vertinama idėja sunkias psichikos ligas ir sutrikimus gydyti ne medikamentais, bet kitomis priemonėmis, pvz., terapija, atėjo iš pačių pacientų. Tiesa, ligoninėje taikomi gydymo metodai atsirado ne per vieną dieną.
„Žmonės, kuriems diagnozuota psichozė ar bipolinis sutrikimas, paprastai gaudavo antipsichozinių vaistų. Daugelyje stacionarų tai yra vienintelis gydymas, kuris siūlomas tokiais atvejais.
Kadangi norėjo turėti kitų alternatyvų, jie ėmėsi inciatyvos, daug dirbo su politikos sektoriumi, konkrečiai su Norvegijos Karalystės sveikatos apsaugos ministro Bent Høie“, – pasakojo ligoninės Trumsėje atstovė.
Šis ministras 2015 metais įpareigojo keturiuose Norvegijos regionuose sukurti alternatyvių paslaugų spektrą ir suteikti galimybę žmonėms pasirinkti gydymą atsisakant neuroleptikų. Šie vaistai dažniausiai skiriami žmonėms, gavusiems schizofrenijos diagnozę. Jis rėmė ir idėją Asgardo psichiatrijos ligoninėje įkurti nemedikamentinės pagalbos skyrių.
„Viena iš priežasčių, kodėl toks skyrius atidarytas būtent Trumsėje, yra kultūrinis – čia mes nuo seno esame atviri dialogui, refelektuojame visas patirtis. Kas labai svarbu, kad į visą procesą buvo įsitraukę žmonės, su realiomis patirtimis, t.y. pacientai. Jų pasiūlymai, patarimai, grįžtamasis ryšys padėjo programai atsirasti ir ją tęsti“, – sakė C.Nyquist.
Vedžiodama po ligoninę C.Nyquist pasakojo, kad skyriuje šiuo metu dirba ne tik psichiatrai, bet ir psichologas, socialinis darbuotojas, kineziterapeutai, slaugytojai, psichoedukatoriai, ergoterapeutai ir meno terapeutai.
Svarbu paminėti, kad skyriuje dirba darbuotojai, kurie yra patys turėję psichikos sveikatos sutrikimų.
Svarbu paminėti, kad skyriuje dirba darbuotojai, kurie yra patys turėję psichikos sveikatos sutrikimų, todėl gali ne tik teikti žmogišką palaikymą, bet ir įkvėpti savo pavyzdžiu, kad atsigavimas tikrai įmanomas.
Kaip pacientai gydomi?
Vienas iš pagrindinių „vaistų“ yra pokalbis, kitaip tariant, terapija. Taip sukuriamas ne hierarchija, bet pasitikėjimu paremtas sveikimo planas. Pacientams siūlomos ir įvairios kitos terapinės veiklos, kurias jie gali pasirinkti pagal savo galimybes ir norus.
Rezultatai rodo, jog tokia metodika veikia – įstaigos patirtimi (angl. „know how“) domisi įvairių ES šalių gydymo įstaigos, teikiančios paslaugas psichikos sveikatos iššūkių patiriantiems žmonėms.
Ligoninės atstovės teigimu, gydymą be vaistų pacientai pasirenka savanoriškai. Prioritetas teikiamas sunkiomis psichikos ligomis (šizofrenija, psichoze, bipoliniu sutrikimu, o ne, pvz., depresija) sergantiems pacientams.
„Tuo, ką mes ligoninėje darome, domisi daug šalių atstovų, ne tik Lietuvos. Tam tikra prasme jaučiamės įsipareigoję skleisti šias žinias. Tačiau svarbu ir tai, kad „Norway Grants“ suteikė galimybę ne tik pasidalinti savo patirtimi, bet ir susipažinti kitus (šalis, įstaigas, orgnizacijas), kurioms rūpi tokie patys dalykai: psichikos sveikatos srities tyrimai, šios srities vystymas ir naujų iniciatyvų įgyvendinimas“, – 15min apsilankius Trumsėje esančioje ligoninėje sakė jos atstovė Ch.Nyquist.
Lietuva: įkvėpė siekti pokyčių
Lietuvoje psichiatrijos ligoninėse sveikstantys pacientai kol kas negali pasirinkti gydymo be vaistų. Bet „Psichikos sveikatos perspektyvos“ ekspertės, psichologės Aurelijos Auškalnytės teigimu, tai tikrai nereiškia, jog nebus. Vis dėlto pirmiausia pokyčiai turi ateiti ne tik į sveikatos, bet ir kitas sritis.
„Įsivaizduokite, jei mes duosime vaistų ar paskirsime terapiją moteriai, kuri patiria depresiją ir gyvena su smurtaujančiu vyru. Tas vaistas padės jai geriau pasijusti, bet sprendimo reikia visuminio. Ir taip yra dažnu atveju – galbūt žmogus darbe kankinasi nuo streso ir pervargimo (ir dėl to patiria psichikos sveikatos problemų). Jam padėti gali ne tik gydymas, bet ir, pvz., profsąjungos sukūrimas, galimybė pakeisti darbo sąlygas“, – kalbėjo psichologė.
Lietuvoje, anot pašnekovės, jau žengiami tvirti pirmieji žingsniai – siekiama kuo labiau susieti skirtingas sritis, kurios vienaip ar kitaip paliečia psichikos sveikatą.
Taip pat plečiamos ambulatorinės paslaugos, nes psichologinės pagalbos suteikimas ir prieinamumas kol kas, deja, Lietuvoje nėra pakankamas. Vis dėlto norvegų pavyzdys įkvepia toliau judėti į priekį ir siekti ilgalaikių tikslų.
Psichologė prisiminė, kaip kartu su kolegomis prieš keletą metų lankėsi Trumsėje esančioje psichiatrijos ligoninėje ir turėjo galimybę savo akimis išvysti skyrių, kuriame tuomet jau trečius metus dalis pacientų buvo gydomi be vaistų.
„Į akis krinta hierarchijos nebuvimas. Tas labai jaučiasi, nes tu negali iš karto atskirti, kuris yra darbuotojas, specialistas, o kuris žmogus guli toje ligoninėje.
Mums lankantis ten – vienu metu ir tie, ir anie tiesiog išėjo kartu maudytis“, – vizitą į Norvegijos Šiaurėje esančią gydymo įstaigą prisiminė A.Auškalnytė.
Anot psichologės, šioje ligoninėje dirbantys žmonės puikiai supranta, kaip žmogų veikia hierarchija ir institucinė kultūra, bei sąmoningai siekia juos panaikinti, pirmiausia atsisakę baltų chalatų: „Ir tai – dar ne pabaiga.
Tik lygiaverčiame santykyje galima padėti.
Pasakodami apie tolimesnius žingsnius, jie svarstė, kodėl pacientai turi atvažiuoti į ligoninę, o ne pagalba atvažiuoja į jų namus? Kodėl jie turi eiti iš namų aplinkos? Jie galvoja apie tai, kaip sukurti lygiavertį santykį su žmogumi. Nes tik lygiaverčiame santykyje galima padėti. Jų nuomone, svarbiausia klausti paties žmogaus ne apie simptomus, o „Kas tau sunku?“, „Kuo galėčiau padėti?“.
Jai antrino ir „Psichikos sveikatos perspektyvos“ projektų vadovė Kotryna Sipko.
„Įdomu, kad jie sako, jog sunkumus žmogus patiria namų aplinkoje. Todėl būtent ten reikia ieškoti išteklių, kaip žmogui padėti. Juk ligoninė – visiškai izoliuota aplinka, iš kurios grįžus vėl tenka susidurti su namais ir spręsti klausimą, o kaip toliau gyventi?
Pagrindinis tikslas – ligoninėje žmogus turėtų praleisti kuo mažiau laiko.
Būtent todėl norvegai, kalbėdami apie psichikos sveikatos iššūkius ir jų sprendimą, akcentuoja atsigavimą, kuriame aktyviai dalyvauja paciento įprasta aplinka, artimieji“, – sakė K. Sipko, pridūrusi, kad pagrindinis tikslas – ligoninėje žmogus turėtų praleisti kuo mažiau laiko.
Lietuvoje – pirmieji žingsniai ir idealus laikas pokyčiams
Norvegijoje lietuviai lankėsi dar prieš pandemiją. Ji čia minima ne be reikalo. A.Auškalnytės teigimu, būtent po pandemijos Lietuvoje psichikos sveikatos tema tapo dar aktualesnė. Dabartinis etapas, jos nuomone, yra tarsi kryžkelė ir lūžio taškas, kuris gali atnešti labai laukiamų pokyčių.
„Po pandemijos pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje pasikeitė visas vaizdas ir dabar mes gyvename potencialo akimirkoje, ir net, sakyčiau, galime kažką radikalaus padaryti.
Žmonių pasiruošimas, noras suprasti psichikos sveikatą, labai pasikeitė.
Žmonės pradeda drąsiau kalbėti apie savo patirtis. Diskusija visuomenėje yra visai kitokia nei buvo prieš penkerius metus. Per tą laiką galbūt radikalių pokyčių paslaugose dar neįvyko, bet žmonių pasiruošimas, noras suprasti psichikos sveikatą, labai pasikeitė. Manyčiau, kad dabar mes turime didžiulį potencialą“, – įsitikinusi psichologė ir „Psichikos sveikatos perspektyvos“ ekspertė.
Anot jos, pandemija buvo išorinis veiksnys, daugeliui atvėręs akis, kas yra ta psichikos sveikata: „Ji atskleidė, kad bendros, kolektyvinės mūsų patirtis veikia, kaip jaučiamės, ir iškėlė klausimą: kaip mes galime keisti mūsų visų gyvenimą, kad jaustumėmės geriau?“.
Reikia matyti žmogų, o ne sutrikimą
Ilgą laiką Lietuvoje dominavo ydingas požiūris į su psichikos sveikatos sunkumais susiduriančius žmones. Skubėta rasti „sutrikimą“, nustatyti „diagnozę“ ir paskirti medikamentinį gydymą. Būtent tokias nuostatas išrauti ir ryžosi norvegų įkvėpta lietuvių nevyriausybinė organizacija.
Nuo apsilankymo Norvegijoje praėjo keleri metai ir per tą laiką, anot pašnekovių, pavyko pasiekti nemažai pokyčių. Daug dėmesio skirta psichikos sveikatos raštingumo didinimui visuomenėje.
Būtent jam skirta daug dėmesio „Psichikos sveikatos perspektyvų“ įgyvendintame projekte, kurį finansavo Europos Ekonominės Erdvės ir Norvegijos (EEE / Norway Grants) finansiniai mechanizmai.
Projekto metu „Psichikos sveikatos perspektyvos“ darbuotojos surengė 16 psichikos sveikatos raštingumo mokymų 11-oje šalies savivaldybių. Iš viso juose sudalyvavo 319 žmonių iš įvairių bendruomenių. Jie turėjo galimybę be stigmos kalbėtis apie psichikos sveikatą, sužinojo, kaip atpažinti sunkumus ir kaip teikti pagalbą. Dar platesnė auditorija pasiekta 13-oje savivaldybių organizuojant filmo peržiūras bei diskusijas. Jų metu dalintasi įžvalga, kad žmonės patiriantys psichikos sveikatos sunkumų ar turintys psichosocialinę negalią – nėra iš esmės kitokie žmonės. Mus visus sujungia tie patys pamatiniai poreikiai – meilės, ryšio, supratimo. Filmų peržiūrose apsilankė 357 asmenys.
Mus visus sujungia tie patys pamatiniai poreikiai – meilės, ryšio, supratimo.
„Mūsų organizuotų renginių – mokymų, filmų peržiūrų tikslas buvo parodyti, jog svarbiausia – pamatyti žmogų, kuriam sunku, ir parodyti žmogišką rūpestį jo ar jos savijauta. Mes Lietuvoje tų įgūdžių dar neturime. Tai susiję su ilga psichiatrijos istorija ir pačios Lietuvos istorija.
Mes dar turime žmones, kurie gyvena didelėse sovietmečiu pastatytose institucijose, atskirtyje dėl savo psichikos sveikatos sunkumų (nors tai – jau keičiasi). Kalbėti apie savo sunkumus taip pat vis dar nelengva visai visuomenei, ypač vyresniems žmonėms. Visa tai rodo, kad mes vis dar esame visuomenė, kuriai stinga psichikos sveikatos raštingumo“, – pasakojo A.Auškalnytė.
Mes vis dar esame visuomenė, kuriai stinga psichikos sveikatos raštingumo
Gavus finansavimą, organizacija „Psichikos sveikatos perspektyvos“ atliko ir žmogaus teisių padėties vertinimus grupinio gyvenimo namuose žmonėms su psichosocialine negalia remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos „QualityRights“ metodika.
„Pagrindinis šio tyrimo tikslas – padėti šioms įstaigoms tapti žmogiškesnėmis“, – teigė pašnekovė. Įvertinus spragas, visas dėmesys buvo skirtas ne kritikuoti, o padėti tobulinti teikiamą pagalbą.
Jos kolegė, „Psichikos sveikatos perspektyvos“ projektų vadovė K.Sipko, antrino, kad visose veiklose buvo akcentuojamos paslaugos, kurios skatintų žmonių su psichosocialine negalia savarankiškumą.
„Labai svarbu, kad žmonės taptų bendruomenės dalimi – tai reikia ir galima skatinti iš dviejų pusių. Mes tai darėme bendradarbiaudami su grupinio gyvenimo namų personalu, skatinome darbuotojus, tuo pačiu ėjome į bendruomenes ir stiprinome psichikos sveikatos raštingumą – kad žmonės taptų atviresni, priimtų žmonių įvairovę. Iš tų dviejų pusių dirbdami mes siekėme bendro tikslo – atvirumo ir priėmimo žmonių, turinčių psichikos sveikatos sunkumų ar psichosocialinę negalią“, – sakė A.Auškalnytė.
