Kai kas tvirtina, kad maudymasis šaltame vandenyje sveikatai naudingas. Esą niurktelėję į šaltą vandenį apie peršalimus pamiršite ilgam. Kiti gi, tarp kurių dauguma gydytojų ir gelbėtojų, tokius tvirtinimus vertina skeptiškai. Mike'as Triptonas, Portsmuto universiteto taikomosios fiziologijos profesorius, pasvėrė visus tokios praktikos pliusus ir minusus remdamasis mokslo duomenimis.
Šalčio šokas
Be abejo, pasinėrus į šaltą vandenį pasireiškiančios fiziologinės reakcijos byloja apie pavojus – apie širdies priepuolio tikimybę, pamiršimą plaukti, persišaldymą ir mirtį paskendus. Buvimo šaltame vandenyje sukeliama hipotermija tradiciškai laikoma pagrindine grėsme – tereikia prisiminti „Titaniko“ ar kitų paskendusių laivų aukas.
Šalčio šokas stipriausiai pasireiškia 10–15 laipsnių temperatūros vandenyje.
Beje, remiantis surinktais statistiniais ir eksperimentiniais duomenimis, mokslininkai dėmesį nukreipė į vadinamąjį šalčio šoką – pirminę širdies ir kvėpavimo sistemų reakciją į staigų odos atšalimą. Jis apkrauna širdį, o dėl kvėpavimo kontrolės praradimo galima paskęsti.
Šalčio šokas stipriausiai pasireiškia 10–15 laipsnių temperatūros vandenyje, o refleksinio 1–2 litrų tūrio įkvėpimo, sukelto staigaus pasinėrimo, visiškai pakanka, kad šis įkvėpimas būtų ir paskutinis. Būtent ši organizmo reakcija paaiškina, kodėl iš žuvusių šaltame vandenyje apie 60 proc. miršta jau per pirmąsias minutes, o ne per ilgesnį laiką, kai išsivysto hipotermija.
Gyvasis vanduo
Tačiau niekas nepaneigs, kad pats šaltis yra puikus stimuliatorius. Išsiskyrę streso hormonai organizmui suteikia pojūtį, apie kurį žmonės susižavėję sako: „Pasijutau esąs gyvas!“ Pasinėrimo į šaltą vandenį sukeliamas stresas gali sumažinti auglius ir susidoroti su uždegimu. Sportininkai griebiasi krioterapijos (vonios su ledu), kad greitai atsigautų po treniruočių, tačiau šio metodo efektyvumas kol kas moksliškai nėra patvirtintas.
Pažymėtina, kad uždegiminius procesus bei fizinę ir netgi psichikos sveikatą siejančių duomenų vis daugėja. Praktikuodamas pasinėrimus į šaltą vandenį ir prie jo adaptuodamasis, teoriškai žmogus gali sumažinti organizmo uždegiminę reakciją. Tai paaiškina, kodėl šalčio vonios gali gydyti uždegimines ligas. Pavyzdžiui, yra atliktas tyrimas, kuriame daroma prielaida, kad depresija yra ne kas kita, o atsakas į tam tikrą uždegiminį procesą.
Taip pat yra įrodymų, kad organizmo prisitaikymas prie šalto vandens teigiamai veikia gebėjimą prisitaikyti ir prie kitokio pobūdžio streso. Pavyzdžiui, trumpalaikės šalčio vonios gerina kūno reakciją į klimato ir oro tankio pokyčius kalnuose. Išmokęs susidoroti su viena streso rūšimi, kūnas geriau prisitaiko prie kitos.
Peršalimo klausimas
Daugelis mano, kad maudymasis šaltame vandenyje grūdina organizmą, gerina jo imuninę sistemą ir didina atsparumą peršalimui. Į šį klausimą vienareikšmio atsakymo kol kas nėra. Kai kurie laboratoriniai tyrimai rodo geresnius kai kurių imuninės sistemos žymenų rodiklius, tačiau šių išvadų klinikinė svarba kol kas nėra aiški.
Pavyzdžiui, viršutinių kvėpavimo takų infekcijos ir peršalimas dažnai naudojami kaip imuninės sistemos veiklos rodikliai: pasineriantys į šaltą vandenį lauke ir plaukiojantys uždarose patalpose, ūmiomis virusinėmis kvėpavimo takų ligomis serga vienodai dažnai, tačiau rečiau nei neplaukiojantys visai.
Apibendrinant, mokslininkai kol kas neatliko eksperimentų, kuriuose pasinėrimas į šaltą vandenį būtų nagrinėjamas atskirai nuo socializacijos su kitais besimaudančiaisiais, fizinių pratimų gryname ore ir kitų naudingų veiksmų.
Vertinant turimus duomenis galima daryti išvadą, kad svarstykles visgi labiau nusveria argumentai „prieš“. Beje, jei visgi ryšitės niurktelėti, tarkime, į eketę, kad pasijustumėte „vėl esantys gyvi“, verčiau tai daryti palengva, prižiūrimam draugų.
