Medicinos psichologė paaiškino, kas dedasi žmonių galvose: pasitikrinkite, kokią stadiją išgyvenate

„Šveicarų ir amerikiečių psichiatrė Elisabeth Kübler-Ross 60-aisiais praėjusio šimtmečio metais, dirbdama su mirtinai sergančiais ligoniais, pastebėjo, kad jų reakcijos į ligą turi panašumų, ir kad žmonės pereina kelis etapus.

Vėliau atkreiptas dėmesys, kad panašias stadijas išgyvena ir nuo psichoaktyvių medžiagų priklausomi, ir besiskiriantys ar artimųjų netekę žmonės, ir praradusieji darbą.

Tą patį galime stebėti ir vykstant sukrečiantiems pokyčiams visuomenėje, kaip ir šiuo metu, pasaulyje plintant koronavirusui“, – sako Asmens sveikatos klinikos medicinos psichologė Jūratė Girdziušaitė.

Neigimas. E.Kübler-Ross pastebėjo, kad pirmiausiai žmogus neigia tai, kas nutiko. Tai normali reakcija, padedanti žmogui susidoroti su pasikeitusia realybe. Ši reakcija yra tarsi šioks toks atokvėpis prieš rimtą darbą.

Psichikos sveikatos specialistė patikslina, kad nebūtinai žmonės pereina iš vieno etapo į kitą.

„Šiuo etapu dažniausiai pastebima atvirai demonstruojama drąsa, kiek beprotiški poelgiai, kada negalvojama apie pasekmes. Pavyzdžiui, važiuojama slidinėti į Italiją, nors jau žinoma, kad šioje šalyje yra nemažas sergančių skaičius, kuris tik auga. Arba vis tiek eina iš namų ir kontaktuoja su žmonėmis, nors paskelbtas visuotinis karantinas ir rekomendacijos – priešingos. Tai yra realybės neigimas, nenoras priimti jau įvykusių pasikeitimų“, – teigia J.Girdziušaitė.

Pasak medicinos psichologės, neigti realybę ilgai žmonėms nepavyksta, kai įrodymai tokie akivaizdūs kaip šimtai tūkstančių užsikrėtusiųjų, tūkstančiai mirčių. O apie tai dar nuolat primena žiniasklaidos kanalai ir priimami susiję valstybės institucijų sprendimai.

123rf.com nuotr./Keiksmai

Pyktis. Kai situacijos nebeišeina neigti, ateina kita – pykčio – fazė.

„Pykčio fazė vėlgi yra labai adaptyvi, ji žmonėms neretai būna tarsi natūrali, tinkanti. Mat ji suteikia daug energijos, nes pyktis yra lydimas jėgų antplūdžio. Tuo metu imama piktintis „šitais slidininkais“, „tais visokį šlamštą valgančiais kinais“, „vyriausybe, kuri nieko nedaro“, „kitų temų neturinčiais žurnalistais“ ir visais aplinkui. Pykčio objektų rasti nesunku“, – aiškina psichologė.

Derybos. Psichikos sveikatos specialistė patikslina, kad nebūtinai žmonės pereina iš vieno etapo į kitą. Kartais yra užstringama kažkuriame viename iš jų arba net atkrentama į ankstesnį. O kartais peršokama per kelis etapus į priekį. Tačiau esant nuosekliai eigai iš pykčio stadijos pamažu pereinama prie derybų.

„Deramasi dažniausiai su aukštesniąja jėga. Tada pasižadame būti tyresni ir geresni, jei tik nesusirgsime. Ir kad dabar tai jau tikrai tikrai labiau rūpinsimės savimi ir artimaisiais. Arba... Tinka įsirašyti bet kurį kitą variantą, o jų tikrai sugalvojame kiekvienas.

Svarbu paminėti, kad šiuo metu mes vis dar neigiame realybę, nenorime jos tokios, kokia nutiko. Vis dar turime vilties, kad gal pavyks kažkaip „praslysti“, – konstatuoja medicinos psichologė.

123RF.com nuotr./Malda

Depresyvi stadija. Praradus viltį pasiekiamas depresijos etapas. Žmogus tuo metu jaučiasi menkas, bejėgis, nori nuo visko atsiriboti.

„Taip vadinamu depresijos, arba – siekiant tikslumo, nes tai etapas, ne diagnozė – depresyviu etapu, žmogui norisi tik gulėti nusisukus veidu į sieną. Realybė atrodo nepakeliama, gyvenimas – beprasmis. Atrodo, sudužo visos svajonės, įsivaizdavimai apie save ir pasaulį, kitus žmones, netgi galbūt Dievą. Ir dabar stovite prie tų duženų, į jas žiūrite ir atrodo, kad daugiau nieko niekada nebus. Kad tai pabaiga“, – vaizdžiai įvardija J.Girdziušaitė.

Susitaikymas. Ir visgi tai tikrai nebūna pabaiga, tik būna vienas juodų, sunkių etapų žmogaus gyvenime. Po jo ima lengvėti, nes toliau seka susitaikymo etapas.

„Būtent susitaikymo etapu ne tik priimame naująją realybę, bet ir jaučiamės galintys su ja gyventi. Jaučiame, kad susitvarkysime. Šioje stadijoje suvokiame, ką galime padaryti, ir darome tai. O kas ne mūsų valioje – susitaikome. Mes ir mūsų gyvenimai įgauna naują kokybę. Žinoma, būna ir „atkritimo atvejų, kai vėl grįžtama prie realybės neigimo“, – sako specialistė.

Šioje stadijoje suvokiame, ką galime padaryti, ir darome tai. O kas ne mūsų valioje – susitaikome.

Medicinos psichologės teigimu, šios stadijos yra tikrai labai akivaizdžios. Jas žinodami galime suprasti, kokiame etape šiuo metu esame mes patys ar mūsų artimieji. O žinodami – padėti sau ar kitiems, o gal kreiptis pagalbos į specialistus.

„Išgyvenant didelius sukrėtimus, žmogui pačiam dažnai būna labai sunku „žingsniuoti“ per stadijas, pamatyti ir priimti kitokį situacijos vertinimą. Ypač užtrukus depresyviame etape gali išsivystyti tikra depresija, turėsianti ilgalaikių pasekmių sveikatai. Tad kartais geriau tiesiog pasakyti, kad reikia pagalbos ir pereiti į šviesesnius gyvenimo etapus“, – sako J.Girdziušaitė.

Pasak jos, reikėtų suprasti ir sau bei artimiesiems priminti, kad kiekvienas etapas yra visiškai normalus žmogaus gyvenime. Tik svarbu neužstrigti ir galiausiai susitaikyti su esama situacija, pamatyti ir priimti naują realybę, išmokti su ja gyventi taikiai.