Per savaitę galima išgyti, bet gali išsivystyti ir sepsis
Praėjo daugiau nei savaitė. Per šį laiką galėjo nutikti daug kas. Pavyzdžiui, atsirasti pragulos ant nejudančio kūno arba sugyti pirmo laipsnio nudegimai po neatsargaus elgesio su ugnimi. Arba prasidėti infekcija ir išsivystyti sepsis.
Kas tuo metu nutiko Lietuvos medicinoje? Visa tai ir nutiko. Pradėjome vartyti karščiuojantį, paralyžiuotą ir vos kalbėti begalintį medicinos kūną. Gal net nestipriai nudegėme rankas.
Paaiškėjo, kad paliatyvi slauga Lietuvos medicinos organizmui netinka ir laikas pradėti sisteminį gydymą. Turėsime taikyti chirurginę intervenciją mirusiems audiniams pašalinti ir sisteminę antibiotikų terapiją.
Paralyžiuotojo balsas vis tik buvo išgirstas. Silpnas, nedrąsus, visus 27 metus iki tol įprastai nutildomas per gydytojų vizitacijas („Tylėkit, paciente, mes geriau žinome“). Šventėms žaismingai briliantine žaluma patepamas, pleistrais bei užkalbėtomis žolelėmis vietoj radikalaus chirurginio gydymo marintas „pacientas“ staiga neištvėrė ir sukriokė. Jam net pavyko sudėlioti kelias aiškias mintis. Šitą šauksmą išgirdo kaimynai ir žurnalistai.
Kai mokama pusės įkainio pašalpa, toks ir gydymas
Lietuvos sveikatos sistemai nebereikia „lopymo“ ir „tvarstymo“. Būtina priimti kelis labai nepatogius sprendimus ir galbūt griebtis net peilio. Gyvybiškai svarbu, kad už gydymą būtų mokama visa kaina, o ne pusės įkainio vertės pašalpos.
„Pacientui“ nereikia gražių kalbų apie tai, ko nebus, ir nutylėjimų dėl to, kas gresia.
Reikia pasakyti tiesiai šviesiai: ne gydytojai kalti, kad yra eilės, ne slaugytojos kaltos, kad reikia pirkti tvarsliavą. Tiesiog neturime pinigų sumokėti visos paslaugos kainos ir apmokėti paslaugas visiems, kas jų nori. Bus nesmagu, gal net neperrinks, bet sąžinė bus rami ir „pacientui“ bus geriau.
Juk ne „pacientui“ reikia pasirašinėti draudimo dokumentus ir ligos istorijos puslapius numeruoti.
Reikia drastiškai mažinti biurokratiją. Gydytojo paslaugos reikalingos ne draudikams, o pacientams. Laikas mažinti apsilankymų skaičių draudiko paliepimu ir gausinti apsilankymų skaičių dėl ligos. Jau vien tai sutrumpins eiles perpus – kai nebereikės rankioti parašiukų ir antspaudukų, kad būtų galima ir toliau vartoti dešimtmetį ligą suvaldyti padėjusius vaistus. Žinoma, toks darbas irgi reikalingas, tik tegul jį dirba pats draudikas. Nedeleguokite to medikui.
Kodėl gydytojas bijo padėti pacientui
„Pacientui“ nereikia pavargusių ir bijančių gydyti gydytojų.
Neverskite gydytojo sukti galvos dėl galimos žalos PSDF biudžetui, jeigu jis skirs pacientui tinkamiausią gydymą. Pirmiausia – nauda pacientui, o tik po to – draudimui. Nejaugi aš klystu? Deja, dabar visų pirma – dokumentai, tada – finansai ir tik paskiausiai – nauda pacientui. Kol gydytojas labiau bijos draudiko, grūmojančio sąskaita, negu nerimaus dėl to, kad nesuteiks pagalbos pacientui, niekas šitoje sistemoje nepasikeis.
„Pacientui“ reikia aktyviai judėti ir pačiam dalyvauti sprendžiant dėl savo gydymo bei aptariant sveikatos būklę.
Lietuvoje medikai nedalyvauja priimant sprendimus, turinčius įtakos jų darbui. Jeigu ir yra pakviečiami į tą pačią patalpą, kur vyksta svarstymas, niekas jų neklauso. Negali būti gydymo be paciento pastangų, kaip ir negali būti reformų medicinoje be medikų ir pacientų dalyvavimo.
