– Vasara vadinama insultų piku. Ar tai tiesa?
– Vasarą norėtųsi mažiau galvoti apie sveikatos problemas ir, žinoma, mažiau sirgti. Tačiau, deja, insultu žmonės serga vienodai dažnai visais metų laikais. Duomenys apie sergamumą skirtingų metų laiku yra labai skirtingi ir kontraversiški, pavyzdžiui, kai kurie tyrimai rodo didesnį sergamumą išeminiu insultu paskutiniais pavasario mėnesiais.
Vasarą yra santykinai mažiau ligonių, sergančių periferinės nervų sistemos ligomis, gal dėl to atrodo, kad daugiau gydoma insultu sergančių pacientų. Tačiau iš tiesų, jei vasarą, kai karšta, žmonės geria mažiau vandens, didėja tikimybė patirti trombozinį insultą.
– Kokia kombinacija didina riziką patirti galvos smegenų kraujotakos sutrikimus?
– Nors daugelyje Vakarų Europos šalių stebimas sergamumo insultu mažėjimas, Lietuvoje sergamumas šia liga daugelį metų išlieka stabiliai didelis. Dėl šios priežasties kaltas netinkamas ar nepakankamas širdies ir kraujagyslių ligų gydymas.
Yra dar daug pacientų, kurie nekreipia dėmesio ir negydo padidinto kraujospūdžio, dažnai insultas įvyksta dėl netinkamo prieširdžių virpėjimo gydymo, be to, visuomenėje paplitęs piktnaudžiavimas alkoholiu ir rūkymas. Blogiausia kombinacija – kai pacientas yra vyresnis nei 55 metų amžiaus, nesigydo arterinio kraujospūdžio ir patiria širdies ritmo sutrikimus.
– Kokia pirma pagalba, kurią gali suteikti ne specialistas?
– Pirmoji ir svarbiausia pagalba, kurią kiekvienas žmogus gali suteikti insulto ištiktam žmogui, – laiku jį atpažinti ir iškviesti greitąją pagalbą, kuri pasirūpins, kad pacientas būtų nukreiptas tinkamam gydymui.
Pagrindiniai insulto simptomai, kuriais pasireiškia apie 80 proc. insultų, yra trys: kalbos sutrikimas, nusileidęs vienas veido kampas, rankos silpnumas. Labai svarbi ir jūsų netiesioginė pagalba – informacija, kurią jūs pateiksite medicinos darbuotojams: kokiu laiku pacientas susirgo, ar jau rastas su insulto simptomais, kada matytas sveikas, kokius vaistus vartojo, kokiomis ligomis sirgo.
– Ar galima išvengti insulto?
– Insulto išvengti galima daugeliu atveju. Jauniems ir sveikiems žmonėms insultas įvyksta retai, šiuo atveju dažnai kaltos genetiškai nulemtos ligos, arterijų sienelių traumos, įgimtas polinkis trombozei. Visgi dažniau insultas įvyksta žmonėms, turintiems tam tikrų rizikos veiksnių.
Todėl svarbiausios priemonės, mažinančios riziką patirti insultą, yra spaudimo kontroliavimas ir gydymas (labai svarbu ne tik vartoti vaistus, bet ir pasiekti tikslą – kad arterinis kraujo spaudimas neviršytų tam tikrų ribų), kontroliuoti kūno svorį, mažinti viršsvorį, mankštintis (bent po 30 minučių penkis kartus per savaitę), kontroliuoti vartojamo alkoholio kiekį, gydyti prieširdžių virpėjimą, cukrinį diabetą, mesti rūkyti.
– Kuo Jus pačią patraukė neurologijos sritis?
– Visada žinojau, kad noriu būti gydytoja. Mėgstamiausi vaikystės žaidimai – ligoninė, receptų rašymas, mylimiausi žaislai – medinė laboratorijos dėžutė, slepianti sudužusį švirkštą, senas vaistų dėžutes, nugvelbtą injekcinę adatą ir kitą turtą... Todėl ir renkantis studijas sprendimą padaryti buvo nesunku, gal tik kartą esu pagalvojusi apie alternatyvą.
Rinktis specializaciją buvo kiek sudėtingiau nei rinktis profesiją. Turėjau galimybių pasirinkti įvairias sritis, tačiau pasirinkau neurologiją. Kodėl? Vienos priežasties nebuvo. Domino pati sritis, atsirandantys nauji neurologinių ligų kilmės paaiškinimai, naujos gydymo galimybės – neurologija paskutiniais dešimtmečiais keitėsi nuo ligų nustatymo iki nustatytų ligų gydymo.
Be to, tai plati sritis: gali rinktis lėtinių ligų priežiūrą ir gydymą, ar rinktis urgentinių neurologinių ligų gydymą, įvaldyti įvairius diagnostikos metodus. Taip pat mačiau darbo perspektyvas.
– Ar teko bent kartą gailėtis, kad pasirinkote mediciną?
– Kelis kartus teko, tačiau gailėtis ne dėl pačios specialybės, bet dėl paprastų gyvenimiškų materialių dalykų: ilgų, sunkių studijų ir neadekvataus atlygio už investuotą laiką bei žinias, dėl negatyvaus visuomenės požiūrio į gydytojus.
Pirmą kartą apie tai pagalvojau, kai maždaug po aštuonerių metų studijų vis dar buvau rezidentė, gaunanti studentišką algą, išlaikoma tėvų, tuo metu, kai draugai jau galėjo pasirūpinti savarankišku gyvenimu ir jo privalumais, džiaugtis besikaupiančia darbine patirtimi.
Dabar kartais pagalvoju, kad yra daug lengvesnių darbų ir būdų užsidirbti ir realizuoti save, bet savo specialybe esu patenkinta ir dirbu išties mylimą darbą.
Na, o laisvalaikio aukojimas nėra „pasišventimo darbui“ įrodymas. Dauguma gydytojų dirba dideliais krūviais ir tam yra aiškios priežastys. Arba jie nori pakankamai užsidirbti ir dirba papildomu krūviu, arba tiesiog be jų nėra kam to darbo atlikti ir jie priversti dirbti viršvalandžius, tęsti darbą po budėjimo, tvarkyti dokumentaciją ne darbo metu.
