Lietuvoje šią akciją inicijuoja klubas „Diabeto IQ“ (buvę „Smalsučiai“) ir vaikų ir jaunimo diabeto klubas „Diabitė“, kurie kviečia pabandyti mušinėti mėlyną balioną ir neleisti jam nukristi ant žemės tuo metu, kai atliekamos kasdienės veiklos – dirbama, sportuojama, ilsimasi ir pan. Mėlynas apskritimas yra tarptautinis diabeto ženklas, todėl ir balionui pasirinkta būtent ši spalva.
Dažnai žmogaus sveikatos problemas išduoda akivaizdūs išoriniai požymiai – regai pagerinti nešiojami akiniai, klausai – klausos aparatai, lūžus kojai imamasi ramentų ir t. t. Jeigu esame empatiški, nesunkiai galime įsivaizduoti, su kokiais kasdieniais nepatogumais susiduria tokie asmenys. O kaip atpažinti žmogų, sergantį 1 tipo cukriniu diabetu, ir ar įmanoma numanyti, kokia jo kasdienybė valdant savo ligą?
Iš pirmo žvilgsnio žmogus su cukriniu diabetu niekuo nesiskiria nuo kitų – atrodo kaip bet kuris kitas sveikas žmogus, dirba, mokosi, sportuoja, keliauja, rodos, nei jam ką skauda, nei jam ko trūksta. Jei cukriniu diabetu sergantis žmogus ligą valdo išmaniai, galima nebent pastebėti iš kišenės kyšantį laidelį (insulino pompos vamzdelį) arba ant žasto pritvirtintą „tabletę“ (gliukozės jutiklį), o jei liga valdoma primityviai – insulinas leidžiamas švirkštikliais, gliukozės kiekis kraujyje tikrinamas iš kraujo lašo – jokių išorinių požymių nepamatysime, nes visas procedūras tokie žmonės linkę atlikti toliau nuo kitų akių. Tačiau iš tiesų tai yra be galo sudėtinga liga, kuriai reikia ištisinės priežiūros visą parą.
1 tipo cukriniu diabetu susergama, kai kasa ima nebegaminti gyvybiškai svarbaus insulino, todėl susirgęs asmuo turi suprasti savo organizmą ir pasitelkęs įvairias priemones sugebėti pavaduoti kasą. Mąstyti kaip kasa nėra lengva, nes reikia atsižvelgti į daugybę faktorių, mokėti teisingai apskaičiuoti valgomo maisto ir insulino santykį, žinoti organizmo reakciją į tam tikrus produktus, fizinį krūvį ir pan. Cukriniu diabetu sergančio asmens galvoje nuolat sukasi formulės, ką iš ko padauginti, atimti, sudėti, padalinti, maža to, visi tie skaičiavimai ne visada dar ir pasiteisina.
Pakilus ar nukritus gliukozės kiekiui kraujyje, pasikeičia fiziniai pojūčiai – gali svaigti galva, raibuliuoti akyse, išpilti prakaitas, gali būti sunku susikaupti, o jeigu miegama – sunku prabusti ir pan. Jei nesiimama reikalingų veiksmų, daroma žala organizmui, galima netgi prarasti sąmonę, gali ištikti koma, o ilgalaikėje perspektyvoje tikėtinos sudėtingos ligos komplikacijos.
1 tipo cukriniu diabetu sergantis žmogus dėl savo sveikatos būklės nuolat patiria įtampą. Jeigu sveikam jaunuoliui bare užtenka tik išsirinkti picą, atsižvelgus į mėgstamus ingredientus ir kainą, tai cukriniu diabetu sergančiam jo draugui papildomai dar reikia apskaičiuoti angliavandenių, riebalų, baltymų kiekį ir, įvertinus cukraus kiekį kraujyje bei buvusį ir būsimą fizinį krūvį, nustatyti, kokią insulino dozę susileisti.
Jeigu sveikam sportu užsiimančiam žmogui prieš treniruotę pakanka tik pasirūpinti vandens buteliuku, tai cukriniu diabetu sergančiam jo komandos nariui treniruotei reikia pradėti ruoštis prieš gerą valandą – susimažinti insulino bazę, užvalgyti daugiau baltymų turinčio maisto, pasistengti, kad gliukozės kiekis prieš treniruotę būtų aukštesnis nei norma, nes kitaip vidury treniruotės gali tekti prisėsti ant atsarginių suoliuko, gerti sultis ar valgyti saldainius ir laukti, kol gliukozės kiekis kraujyje stabilizuosis. Apie nepertraukiamą 6–10 val. miegą dažnas cukriniu diabetu sergantis žmogus gali tik pasvajoti, nes kasos darbą tenka dirbti ir naktį – pakilus gliukozės kiekiui kraujyje reikia susileisti papildomai insulino, o sumažėjus – ko nors užvalgyti.
Cukriniu diabetu sergančius vaikus auginančios šeimos irgi susiduria su nemenkais iššūkiais. Palikę vaiką darželyje ar išleidę į mokyklą, jie negali atsipalaiduoti ir atsiduoti darbui, nes, pasitelkę išmaniąsias technologijas, nuotoliniu būdu turi stebėti, koks vaiko gliukozės kiekis kraujyje. Iki maždaug 12-15 metų vaikai nėra pajėgūs savarankiškai valdyti savo ligos, todėl esant reikalui tėvai telefonu teikia nurodymus pačiam vaikui ar vaiką prižiūrinčiam auklėtojui, mokytojui, treneriui, o kartais netgi turi patys metę darbus vykti pas vaiką ir padėti jam sureguliuoti gliukozės kiekį kraujyje.
1 tipo cukrinis diabetas reikalauja itin daug dėmesio, jam nėra nei išeiginių, nei atostogų, nei laisvų dienų. Valdant šią ligą nėra kada atsipūsti, nėra kaip užsimiršti ar atsipalaiduoti. Visai tikėtina, kad tarp kolegų, pažįstamų, mokslo ar studijų draugų tikrai yra sergančių šia liga, bet aplinkiniai net neįsivaizduoja, ką tokiam žmogui reiškia gyventi su 1 tipo diabetu.
Visi, kurie nori pabandyti suprasti ir palaikyti sergančius 1 tipo cukriniu diabetu, kviečiami nusifilmuoti, kaip sekasi atlikti kasdienes veiklas bandant ore išlaikyti mėlyną balioną, ir filmukus kelti į savo socialinius tinklus su grotažyme #T1Dballoonchallenge. Kad žinia pasklistų kuo plačiau, akcijos iniciatoriai prašo pakviesti bent po 3 savo draugus priimti šį iššūkį. Padėkime aplinkiniams pajausti, kokia yra nematoma 1 tipo cukrinio diabeto pusė!
