Kai susirgo meningokokine infekcija, jonaviškei Aurelijai buvo 18 metų. Ką tik Kaune baigusi pirmąjį prancūzų filologijos studijų kurso semestrą, išlaikiusi visus egzaminus mergina džiaugėsi prasidėjusiomis žiemos atostogomis, laukė Kalėdų. Tačiau po vakarėlio Vilniuje su draugais namo grįžusi Aurelija pasijuto prastai. „Pasidarė silpna, kilo temperatūra, krėtė šaltis, pykino. Kūčių dieną paryčiais nuvažiavome į ligoninės priimamąjį Jonavoje, man pastatė lašelinę, atliko kraujo tyrimą, kuris rodė nespecifinę infekciją. Gydytojai nesureikšmino ir paleido namo“, – ligos pradžią prisimena Aurelija, kuri situacijos rimtumą suprato, toli gražu, ne iškart.
Dar bent 4 valandos ir baigtis galėjo būti tragiška
Meningokokinė infekcija yra ūmi ir klastinga liga, jos simptomus dažnai sunku diagnozuoti net ir patiems medikams, jie gali būti nespecifiniai, panašūs į paprastą peršalimą. O hemoraginis bėrimas gali atsirasti tik vėlesnėje ligos stadijoje, kai prasideda vidaus organų pažeidimai. Taip nutiko ir Aurelijos atveju. Grįžus namo iš ligoninės Jonavoje prasidėjo bėrimas. Šeimos draugei medikei nusiuntę bėrimo nuotraukas Aurelijos tėvai išgirdo siaubingą diagnozę – meningokokinė infekcija.
„Mačiau telefonu kalbančios mamos ašaras. Nežinojau, ką jai sako ir kokias instrukcijas duoda, bet mačiau, kaip ji laksto po namus ir tėčiui vis kartoja – važiuojam, važiuojam! – slogiais atsiminimais dalijasi Aurelija ir priduria, kad pati tuo metu negalėjo suvokti situacijos rimtumo, nes buvo labai silpna, savęs veidrodyje nematė, – vėliau sužinojau, kad jeigu būtų mane atvežę į Kauno klinikas bent 4 valandomis vėliau, viskas galėjo baigtis labai liūdnai.“
Stebuklas po 8 parų komoje
Aurelija iki tol niekada nebuvo rimtai sirgusi, o ir ligoninėje niekada negulėjo. Taigi sudėtingi išgyvenimai kliuvo tiek jai pačiai, tiek jos artimiesiems. Po įvykių praėjus jau beveik dvejiems metams, Aurelija labai gerai atsimena reanimacijos gydytojo tyrinėjantį žvilgsnį ir nuostabą. Jis merginos aplankyti ateidavo po to, kai ji pabudo po medikamentais sukeltos komos.
„Kauno klinikų Plastinės chirurgijos ir nudegimų skyriuje manęs aplankyti ateidavo reanimacijos gydytojas. Jis vis kartodavo – stebuklas. Nenutraukdavo žvilgsnio nuo manęs, tyrinėdavo, vertindavo, klausinėjo elementarių dalykų, pavyzdžiui – kaip jaučiuosi. Viskas gerai, jaučiuosi puikiai, kaip dar galiu jaustis! Trečią kartą, kai jis atėjo ir pasakė, kad tai tikras stebuklas, supratau, kaip man pasisekė. Tada apsipyliau ašaromis, nes atėjo suvokimas, kad gyvenimas man davė antrą šansą“, – net virpančiu balsu pasakoja Aurelija.
Susirgti meningokokine infekcija labiausiai rizikuoja kūdikiai ir maži vaikai. Didesnės rizikos grupė – ir paaugliai bei jaunimas. Jie daug laiko praleidžia uždarose patalpose, būna arti vienas kito mokyklose, universitetuose, bendrabučiuose. Taip didėja rizika užsikrėsti meningokokine infekcija, kuri plinta per artimą kontaktą lašeliniu būdu per orą. Efektyvus būdas apsisaugoti nuo meningokokinės infekcijos – skiepai.
„Būtų gerai, kad žmonės suprastų tiek, kiek aš supratau, nesusirgę tokiomis baisiomis ligomis. Žinau, kad skiepai nuo meningokokinės infekcijos yra pakankamai brangūs, tačiau jeigu yra laisvų pinigų, kuriuos norisi skirti pramogoms ar daiktams įsigyti, manyčiau, prioritetas turi būti sveikata, ypač vaiko sveikata. Skiepytis – tai asmeninis žmonių pasirinkimas, tačiau ir aš maniau, kad man taip nenutiks. Apsisaugoti nuo meningokokinės infekcijos galima, manau, kad reiktų taip ir padaryti“, – sako Aurelija.
Geriausi vaistai – šeima ir šokiai
Aurelija meningokokine infekcija susirgo vėlyvoje paauglystėje. Liga pakeitė merginos gyvenimą, ji neteko rankos ir kojų pirštų. Dabar su naujais iššūkiais tenka susidurti kasdien.
„Visada buvau labai nepriklausomas žmogus, todėl sudėtinga per vieną naktį tapti nuo kitų priklausoma. Per šį laiką daug ko išmokau, tačiau stabdžiai yra, turiu juos spausti – kartais bandau perlipti per skausmą, tačiau jaučiu, kad reikia save stabdyti – geriau sėdėk, nes paskui verksi, paskui bus blogai, savaitę reiks ilsėtis. Tikrai reikia laiko atsigauti, kiekvieną dieną vaistų nuo skausmo neprigersi. Kartais riboju save, bet tuo pačiu metu stengiuosi pritaikyti sau kažką naujo. Leidžiu ir aplinkiniams suprasti, kiek galiu, kiek negaliu“, – naujais iššūkiais dalijasi mergina.
Aurelija pasakoja, kad jos laisvalaikio liga beveik nepakeitė. „Jaučiu tam tikrų apribojimų, tačiau niekada neatsisakau susitikti su draugais, artimaisiais. Mano aistra – šokiai. Tai mano didžioji meilė, negalėčiau atsisakyti šokių. Lipu per save ir nors truputį pajudu, pašoku, pabūnu toje aplinkoje. Jonavoje kiekvieną penktadienio vakarą su draugais einam į šokius. Man tai buvo geriausias gydymas sielai, galimybė pajusti, kad niekas per daug nepasikeitė“, – su didžiuliu užsidegimu pasakoja Aurelija.
Informacinis partneris – sveikatos priežiūros bendrovė „GlaxoSmithKline Lietuva“.
Daugiau informacijos apie ligą ir jos profilaktiką rasite http://www.ulac.lt/meningokokine-infekcija
LT/BEX/0032/17, paruošta 2017 10
