Atrodė, kad dėl visko kaltas stresas
Kaip pasakoja pati Agnė, iš pradžių atsiradusius simptomus ji „nurašė“ stresui – tuo metu moteris išgyveno sunkų laikotarpį. Jai pradėjo smarkiai kristi svoris ir atsirado nuovargis – nuolat trūkdavo jėgų.
„Pirmieji simptomai atsirado dar anksčiau, tik jų nesupratau – mane kankino troškulys, tačiau maniau, kad yra labai gerai, kad geriu daug vandens. O dėl silpnumo kaltindavau savo žemą kraujo spaudimą. Maniau, kad dėl to neturiu jėgų. Išgerdavau kavos, užvalgydavau ko nors saldaus ir jėgų kuriam laikui atsirasdavo, tačiau netrukus jos vėl išsekdavo.
Dėl silpnumo kaltindavau savo žemą kraujo spaudimą.
Taigi savijauta keitėsi kaip švytuoklė. Žmonės, kurie buvo šalia kasdien, itin nepastebėjo, kad mano svoris krenta, bet kai nuvykau pas anytą, ji iš karto patarė pasidaryti kraujo tyrimus. Grįžusi namo iš karto tai ir padariau. Kraujo tyrimus profilaktiškai pasidarydavau kasmet, tačiau paaiškėjo, kad ketverius metus man netikrino cukraus kiekio kraujyje, o aš pati, būdama jauna, nežinojau, kad reikia šio tyrimo paprašyti šeimos gydytojos atskirai. Dėl to buvo apmaudu.
Tuo metu, kai jau buvo nustatyta liga, gliukozės lygis buvo beveik keturis kartus didesnis už normą. Tai labai daug. Galbūt man jau po truputį vystėsi liga, o stresas, kurį tuo metu išgyvenau, tik paskatino jos proveržį. Jis buvo tik visko karūna. Todėl dabar tiek pati, tiek savo meno kūriniais stengiuosi priminti, kad kiekvienas žmogus kasmet pasitikrintų savo gliukozės lygį kraujyje ir nepražiūrėtų ligos pradžios“, – teigė pašnekovė.
Diagnozė – pažengęs I tipo diabetas
Agnei buvo nustatytas I tipo cukrinis diabetas, kuris paprastai yra paveldimas, bet nesusijęs su gyvenimo būdu. Sergant II tipo diabetu tam tikrais atvejais dar galima išvengti insulino injekcijų, o šiuo atveju kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje be insulino neįmanoma.
„Mane iš karto paguldė į ligoninę. Tokia yra procedūra, kai diagnozuojamas diabetas. Būtent ten man buvo nustatytas I tipo diabetas. Gyvendama taip, kaip gyvenau, tikrai nesitikėjau susirgti šia liga, kuri man siejosi tik su nesveiku gyvenimo būdu ir nutukimu, todėl diagnozė man buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Nepavydžiu nė vienam žmogui, kuriam diagnozuoja tokį pažengusį diabetą. Kad pradėčiau kitaip gyventi, suprasčiau, kaip viskas veikia organizme, adaptuočiausi fiziškai ir psichologiškai, man prireikė metų.
Gyvendama taip, kaip gyvenau, tikrai nesitikėjau susirgti šia liga.
Bene sunkiausia buvo vėl priprasti prie normalaus cukraus kiekio kraujyje. Ilgą laiką jaučiausi kaip debesyje, buvau tarsi apdujusi, nes organizmas jau buvo įpratęs prie gerokai aukštesnio gliukozės lygio. Atsimenu, bijodavau net per gatvę eiti. Tie pirmieji metai tikrai buvo labai sunkūs ir mane išgelbėjo tik mano mėgstamas darbas – pasinėriau į kūrybą.
Jau keletą metų dirbau kaip savarankiška menininkė, o diagnozė mane paskatino kurti dar daugiau. Kūryba man padeda nukreipti mintis, nesureikšminti pačios ligos ir gyventi sveiko žmogaus gyvenimą. Visiems diabetu sergantiems žmonėms patariu atrasti hobį, nes jeigu domiesi vien tik savo kraujo rodikliais, užsisuki rutinoje, kurioje pradedi užsiimti savigaila“, – svarstė Agnė.
Pirmieji metai buvo sunkiausi
Diabetas – tai liga, priverčianti žmogų smarkiai keisti savo gyvenimo būdą, ypač mitybą, tačiau moteris tikina, kad šiam dalykui neteikia pernelyg daug reikšmės.
„Paaiškėjo, kad aš ir anksčiau visai neblogai valgiau, tik iš pradžių buvo sunku suprasti, kaip skaičiuoti angliavandenius, kuriuos būtina riboti. Kai pradedi tikrinti, pamatai, kad viskas yra angliavandeniai – vaisiai, daržovės, kruopos, duona, miltai, makaronai, saldumynai.
Atsimenu, kaip parduotuvėje, pavarčiusi sūrio pakuotę, apsidžiaugiau, kad ten nėra angliavandenių. Taigi iš pradžių reikėjo susigaudyti, kiek ko galiu valgyti. Dabar jau yra didelis palengvinimas – sensoriai, kurie visą parą stebi tavo kraujo rodiklius ir padeda geriau pasirinkti tinkamą maistą.
Kita vertus, iš esmės mano mityba nepasikeitė. Tik dabar, kai valgau sumuštinį, dažnai sūrio sluoksnis yra storesnis nei duonos. Kelionių taip pat nereikėjo atsisakyti. Ryžausi kūdikiui ir sėkmingai jo susilaukiau. Taigi visada galima prisitaikyti. Kartais galiu sau ir saldumynų leisti, svarbus yra saikas. Nesu linkusi graužtis dėl to, ko negaliu pakeisti, užuot gailėjusi savęs, visada stengiuosi galvoti, kaip spręsti problemas, ko galiu pasimokyti iš tos situacijos ir kaip padėti kitiems“, – tikino pašnekovė.
Sergant diabetu labai svarbus mitybos režimas – būtina valgyti reguliariai, kad nebūtų ilgų pertraukų. Agnė jau moka išgirsti organizmo signalus, kad reikia jį pamaitinti, tačiau ir jai būna naktų, kai pabunda, išmušta prakaito. Tuomet žino, kad gliukozės lygis nukrito, ir nori nenori tenka keltis bei sliūkinti į virtuvę ko nors užkąsti.
„Tokios naktys, aišku, išbalansuoja režimą ir trukdo poilsiui. Kai dar tekdavo keltis naktį pamaitinti kūdikio, būdavo tikrai sunku, bet viskas praeina. Tiesiog reikia stebėti savo rodiklius, kad nenumatytų situacijų būtų kuo mažiau“, – teigė moteris.
Liga įkvėpė naujiems meno projektams
Paklausta, kaip susigyveno su mintimi apie galimas diabeto komplikacijas (sunkiai kontroliuojama liga pažeidžia visus organus, akis, galūnes), Agnė prisipažino, kad pirmais metais, kai jai buvo sunkiausia, iš poliklinikos medikų iš tiesų prisiklausė visko.
„Po vizito pas gydytoją man reikėdavo poros dienų, kad pertvarkyčiau savo mintis ir nepulčiau į depresiją. Visa laimė, kad turėjau šeimos palaikymą. Dar blogiau būdavo atsidurti ligoninės palatoje su kitais pacientais. Kažkodėl ligoninėje gulintys žmonės apie diabetą mėgsta pasakoti klaikias istorijas.
Atsimenu, kaip vienais metais mano palatoje mergina ką tik sužinojo diagnozę. Ji ištisai verkė, nes iki man atsigulant į tą palatą buvo prisiklausiusi tiek depresyvių istorijų, kad buvo labai išsigandusi. Pradėjau su ja bendrauti, papasakojau, ką aš veikiu ir kaip jaučiuosi, ir jau tą pačią dieną ji vėl pradėjo šypsotis“, – pasakojo pašnekovė.
Agnė tikino, kad kalbėdama apie savo ligą ji visada stengiasi įkvėpti žmonėms pozityvumo ir parodyti, kad ir su diabetu galima gyventi visavertį gyvenimą. Vieną rytą, leidžiantis insuliną, į galvą jai šovė mintis sukurti iš šių švirkštų, kurie labai gražūs ir spalvingi, meno kūrinį.
Po vizito pas gydytoją man reikėdavo poros dienų, kad pertvarkyčiau savo mintis.
„Sumaniau surinkti iš pacientų panaudotus insulino švirkštus ir iš jų padaryti skulptūrą, kad žmonės pamatytų, kiek daug reikia švirkštų, norint palaikyti diabetu sergančio žmogaus gyvybę, ir apskritai suprastų, kokia tai sunki liga. Medikai mano idėją labai palaikė, ypač Kauno klinikose. Jie tiek pripasakojo pacientams apie mano idėją, žmonės savo panaudotus švirkštus jiems siunčia iki šiol.
Vėliau kilo mintis sukurti paveikslą-koliažą iš panaudotų diagnostinių gliukozės juostelių. Pradėjau jas rinkti prieš trejus metus. Šiemet Pasaulinės diabeto dienos proga Kauno klinikoms padovanojau jau baigtą darbą, kurį pavadinau „Šeima“. Kitiems metams planuoju sukurti dar penkis ar šešis panašius paveikslus“, – pasakojo menininkė, kūrybinių idėjų besisemianti net iš savo ligos.
Kaip išsivysto liga
Pasak Kauno klinikų Endokrinologijos klinikos gydytojos Rūtos Krikščiūnienės, sergamumo diabetu tendencijos kelia nerimą, nes sergamumas, didėjant visuomenės nutukimui, labai auga.
Pasaulyje šiuo metu diabetu serga 425 mln. žmonių – 1 iš 11 planetos gyventojų, ir vienas iš dviejų nežino, kad serga, nes liga lieka nediagnozuota. Skaičiuojama, kad Lietuvoje diabetu serga daugiau kaip 100 tūkst. žmonių, tačiau dėl to, kad pusė atvejų nediagnozuota, tikrieji sergamumo mastai yra nežinomi.
Tai liga, kai organizmas kovoja pats prieš save.
Diabetas skirstomas į du tipus. I tipo diabetas yra susijęs ne su gyvenimo būdu, o su genetika ir gyvenimo sąlygomis. Susiklosčius tam tikroms situacijoms, pavyzdžiui, stresas, infekcija, gali būti išprovokuotas genas, kuris tampa aktyvus ir tuomet pasireiškia I tipo diabetas.
Tai liga, kai organizmas kovoja pats prieš save – gamina antikūnus prieš savo kasą, todėl kasa nustoja gaminti insuliną. Iš anksto prognozuoti, kad ši liga pasireikš ir kada, neįmanoma. Dažniausiai susergama vaikystėje, tačiau iš tiesų I tipo diabetas gali pasireikšti bet kokiame amžiuje. Be insulino injekcijų šie žmonės neišgyventų.
Dažnesnis II tipo diabetas siejamas su mūsų blogu gyvenimo būdu, mažu judrumu, mityba, kurioje vyrauja greiti angliavandeniai, ir žmonių nutukimu. Nors tai gali būti paveldima liga, labiausiai ji priklauso nuo gyvensenos.
Jeigu žmogus turi polinkį sirgti diabetu, bet gyvena sveikai, kontroliuoja savo svorį, pakankamai juda, tinkamai maitinasi, tikimybė susirgti gerokai sumažėja. Ir atvirkščiai, nors žmogus neturi genetinio polinkio, bet jo gyvenimo būdas nėra sveikas, tikimybė susirgti yra didelė.
II tipo diabetas – gyvensenos liga
„II tipo diabeto atveju dėl nutukimo žmogaus kasoje gaminamas insulinas tampa neveiklus. Kadangi kasa vis dar gamina insuliną, šio tipo diabetas geriau valdomas, nes labai priklauso nuo žmogaus gyvensenos ir svorio.
Iš pradžių pacientas gali būti gydomas vaistais, bet jeigu jis neprisižiūri, blogai kontroliuoja cukraus lygį, kasa pradeda silpti ir gaminti mažiau insulino. Tuomet tenka pereiti prie gydymo insulinu. Diabeto diagnozė, deja, yra visam gyvenimui. Kai kuriems žmonėms pavyksta kontroliuoti cukraus kiekį vien mityba, tačiau su vaistais tai pavyksta geriau.
Iš esmės mityba sergant diabetu nėra kuo nors ypatinga – tiesiog reikia atsisakyti produktų, kuriuose daug greitų angliavandenių, maisto iš perdirbtų produktų, kurie nerekomenduojami visiems. Taip pat svarbu maitintis reguliariai, nepersivalgyti ir užtektinai judėti. Jeigu žmogus save myli ir nežaloja savo organizmo, jis tikrai gali normaliai gyventi su šia liga“, – teigė gydytoja.
R.Krikščiūnienė taip pat paragino bent kartą per metus profilaktiškai pasitikrinti cukraus kiekį kraujyje, o nuo 50 metų atlikti gliukozės tolerancijos testą, nes tai simptomų neturinti liga.
Pusė sergančiųjų nežino, kad serga
„Daugybė žmonių vaikšto su padidėjusiu cukraus kiekiu to net nežinodami, nes simptomai atsiranda tik tuomet, kai liga jau pažengusi. Gali būti dažnesnis troškulys, dažnesnis šlapinimasis, bendras kūno nuovargis, bet dažniau būna bendri simptomai, tokie, kaip nuovargis, galvos skausmai, kuriuos galima sieti su bet kuo. Būtent todėl diabetas dažnai nustatomas, kai jau būna pažeisti organai. Ir kiek yra sergančiųjų, tiksliai pasakyti negalime, nes apie pusę atvejų nediagnozuota.
Kaip aš aiškinu pacientams, saldus kraujas pažeidžia kraujagysles. Kadangi jas turi visi organai, jie visi gali ir nukentėti. Kai pažeidžiamos stambios kraujagyslės, vystosi širdies ir kraujagyslių ligos, gresia infarktas arba insultas. Dažniausi taikiniai dėl smulkiųjų kraujagyslių pažeidimų – akys, inkstai ir nervai.
Dėl to gali būti įvairūs jutimų sutrikimai, galūnių tirpimas, medžiagų apykaitos sutrikimai, kurie gali baigtis diabetine pėda ir amputacija, inkstų nepakankamumas, kuris gali baigtis dialize, akių pažeidimai iki pat apakimo“, – aiškino pašnekovė.
Pasak endokrinologės, pirminiai pažeidimai yra atstatomi, bet jei žmogus su padidėjusiu cukrumi vaikšto metų metus, komplikacijos negrįžtamos. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai pirmiau žmogui įvyksta infarktas, o tik tada atsitiktinai nustatomas kraujagysles pažeidęs diabetas. „Tai labai klastinga liga, kuri gali baigtis labai pavojingomis būklėmis“, – reziumavo medikė.
