Straipsnyje pateikti atgarsiai iš Britų Karališkojo akušerių ginekologų koledžo ir Britų vaikų ir paauglių ginekologijos draugijos seminaro apie vaikų ir paauglių ginekologiją. Šiame seminare dalyvavo ginekologės iš Lietuvos: Kristina Jarienė ir Eglė Tvarijonavičienė. Medikės pastebėjo, kad dauguma patologinių būklių tyrimo ir gydymo metodų ir Anglijoje, ir Lietuvoje yra panašūs, tačiau kartais požiūris į gydymą skiriasi.
Renginio metu atskira sesija skirta sportuojančių merginų mėnesinių ciklo sutrikimams vertinti. Akcentuojama, kad joms mėnesinės prasideda vėliau (vidutiniškai vėliausiai mėnesinės prasideda šokėjoms, tinklininkėms, plaukikėms), o ciklo sutrikimai yra dažnesni. Mėnesinėms atsirasti reikalinga tam tikra kritinė kūno masė bei kompozicija. Kūno svoris, prasidėjus mėnesinėms, turėtų būti apie 47 kg, o riebalai turėtų sudaryti bent 17 proc. kūno masės. Mėnesinių funkcijai palaikyti reikalingas minimalus 22 proc. kūno riebalų kiekis. Netekus 10–15 proc. kūno masės, netenkama 33 proc. riebalų. Tarp sporto medikų kalbama apie rūpestį keliančius požymius, kitaip vadinamus „atlečių triada“: valgymo sutrikimai, amenorėja ir osteoporozė.
Straipsnyje teigiama, kad seminare taip pat daug dėmesio skirta mergaičių ir paauglių cistinių darinių priežiūros taktikai. Operuojant apsisukusius darinius, cistą rekomenduojama atsukti ir išpunktuoti (ištraukti susikaupusį skystį, pūlius). Daugelyje šalių mergaites ir paaugles operuoja vaikų chirurgai, todėl neretai atliekamos radikalesnės operacijos. Svarbu, kad operuojantis chirurgas gerai žinotų normalią kiaušidės anatomiją bei leistinus funkcinius pokyčius. Pažymėta, kad Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose nuo 2009 m. paaugles, kurioms diagnozuojami cistiniai dariniai, operuoja akušeriai ginekologai, todėl operacijų metu pacientės labiau tausojamos.
Renginyje aptarti ir kai kurie lytinės prievartos aspektai. 47–80 proc. lytinės prievartos atvejų nerandama jokių pažeidimų genitalijų srityje, todėl pažeidimų neradimas dar nepatvirtina, kad prievartos nebuvo.
Dauguma seminare kalbėjusių lektorių pabrėžė ypatingą bendravimo su pacientės tėvais ir nepilnamete paciente svarbą.
Straipsnio autorės, besidžiaugdamos greitai prabėgusiu seminaru, teigia, kad ne viską, ką išgirdo, galės pritaikyti kasdienėje klinikinėje praktikoje, tačiau pasisėmė nemažai naujų idėjų. Tad reikia tikėtis, kad šios naujos idėjos bus įgyvendintos Lietuvoje.
