Meluočiau sakydama, kad spjaunu baimei į veidą ir elgiuosi taip, kaip iš tikrųjų norėčiau. Savisaugos instinktas, ypač moterų, be galo stiprus. O dar kai prisideda įvairios patirties bagažas, svarstymai, ką pagalvos kiti, galvojimas, kad nepavyks, neišeis...
Ir tai blogai, nes dažniausiai mes visi žinome, ko norime ir ką turime daryti, bet baimė sustingdo. Tai evoliucijos pasekmė: sugebame greitai sureaguoti į galimą pavojų ir jo vengti.
Baimė reikalinga kaip priemonė apsisaugoti, tačiau šiais laikais, atmetus teroristines atakas, žemės drebėjimus, užpuolimus ar katastrofų tikimybę (ką, patirtis rodo, numatyti itin sunku), nebėra tiek daug pagrindo bijoti. O bijome, ko gero, daug daugiau nei pirmykščiai žmonės. Ir daug primityvesnių dalykų. Nes daugiau mąstome ir ilgiau gyvename.
Daug laiko praleidžiame bijodami, kurdami įvairiausius scenarijus. Panašu, kad taip bijome, jog pamirštame gyventi dabartimi. Bijome gyventi taip, kaip iš tikrųjų norime. Tai stabdo nuo progreso.
Negatyvumas dažniausiai ne apsaugo mus, o atima laimę, sukelia stresą, skatina jaudintis. Visa tai kenkia sveikatai. Kaip „Nytimes.com“ teigė psichologė Bala Cynwyd, kai kurie žmonės labiau linkę į negatyvų mąstymą nei kiti. Mąstymo tipai gali būti užkoduoti genetiškai arba susiformavę iš vaikystės patirties. Kitas dalykas – moterys labiau linkusios į gilius apmąstymus nei vyrai. Jos sukurtos taip, kad mokytųsi iš neigiamų patirčių.
Baimė pasireiškia keliais būviais. Vieni iš baimės sustingsta ir negali pajudėti iš vietos. Tiek fizine, tiek emocine prasme. Kiti – atvirkščiai, pradeda drebėti ir deda į kojas. Yra žmonių, kurie, priklausomai nuo situacijos, gali pasielgti ir taip, ir taip.
Turite ne bandyti sustabdyti negatyvių minčių srautą, o pastebėti, kad tai prasideda.
Ir iš šio užburto rato galima išeiti tik praktikuojantis. Pirmiausia, ką turite padaryti, tai ne bandyti sustabdyti negatyvių minčių srautą, o pastebėti, kad tai prasideda. Jeigu dar pradėsite jaudintis, kad jaudinatės, situacija pablogės. Pripažinkite, kad bijote, ir įvardykite sau, ko bijote. Fakto konstatavimas – tai žingsnis sąmoningumo link. Nesmerkite savęs už baimę, tiesiog priimkite tai. Vien nuo to gali palengvėti.
Tuomet prisiminkite, kas konkrečiai yra nutikę praeityje, kad jūs bijote dabar. Tarkime, reikia viešai kalbėti, o mokykloje, raiškiojo skaitymo konkurse, pamiršote eiles ir visi juokėsi? Norite pasiūlyti gerą idėją darbo susirinkime, bet vadovas dvi jūsų idėjas jau atmetė? Bijote eiti į pasimatymą, nes trys ankstesni buvo nesėkmingi? Norite mokytis naujos kalbos, bet manote, kad esate tam per seni ar negabūs?
Taip mąstant, galima čia pat lipti į grabą ir laukti paskutiniosios.
Ohajo valstijos universitetas atrado, kad metodas, vadinamas „sokratišku klausinėjimu“ arba „Sokrato klausimais“, yra labai veiksmingas tokiais atvejais. Tai paprastas būdas suaugusiems pašalinti ar sumažinti depresyvius simptomus. Tyrimo autoriai patvirtino, kad toks klausinėjimas padeda žmonėms išsiaiškinti savo negatyvių minčių (ne)pagrįstumą ir pradėti žiūrėti iš daug realistiškesnės perspektyvos.
Sokratas, mokydamas savo mokinius, sukūrė metodą, ir dabar naudojamą psichologų ir pedagogų. Metodo esmė – paklausti žmogaus taip, kad jis pats atrastų atsakymą, kuris padiktuos sekantį klausimą ir taip tol, kol sprendimas išaiškės galutinai. Sokrato manymu, tik taip dirbant galima palaikyti proto aktyvumą, žmogus susivokia savo mintyse, jausmuose, nors iki tol viskas atrodė padrika. Klausimai turi būti atviri: kas, kaip, ką, kur, kodėl, kada. Juos galite užduoti patys sau arba įsivaizduoti, kad juos užduoda artimas žmogus. „Kodėl bijau?“, „Ko bijau“, „Kas nutiks, jei bus taip ir taip?“, „Ką reiškia ši baimė?“, „Ką reikėtų daryti?“ ir pan.
Ar tas blogiausias scenarijus tikrai toks baisus, kad negalėtumėte su juo susigyventi?
Kai esate kryžkelėje, nežinote, kokį sprendimą priimti, visuomet pravartu apgalvoti, kas geriausio ir kas blogiausio gali nutikti. Ir ar tas blogiausias scenarijus tikrai yra toks baisus, kad negalėtumėte su juo susigyventi?
Jeigu ir tai nepadeda, pradėkite praktikuoti sąmoningumo meditaciją. Jos esmė – nuraminti žmogų ir paskatinti jį būti čia ir dabar, suvokti, kas vyksta, bet to nevertinti – t. y. nei džiaugtis, nei smerkti.
Taigi vienas tikrai geras iššūkis, kurį būtų verta priimti ir įgyvendinti šiemet, tai pažaboti negatyvų mąstymą ir baimę. Išeikite iš komforto zonos ir pradėkite daryti tai, kas jums nelabai patogu, nelabai artima, kas baugina, ko nežinote, nemokate.
Užkalbinkite nepažįstamą žmogų. Kalbu ne apie kvietimą į pasimatymą, o elementarų pakalbinimą. Pradėkite žmonėms sakyti tiesą apie save. Pagaliau nueikite į šokių, piešimo ar vairavimo pamoką – velniop, kiek jums metų ar ką kažkas pagalvos.
Tad ką darytumėte, jeigu nebijotumėte?..
