– Kaip ortopedas-traumatologas tapo plastikos chirurgu? Kuo paviliojo ši sritis?
– Kaip licencijuotas plastikos chirurgas dirbu trečius metus, nors iš viso mano darbo stažas – septyneri metai. Visada norėjau būti ortopedu-traumatologu, todėl įstojau į ortopedijos-traumatologijos rezidentūrą, tačiau Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje tuo metu trūko plastikos chirurgų.
Taip atsidūriau tame skyriuje ir po truputį užsikabinau. Baigęs rezidentūrą pratęsiau dvejų metų išlyginamąsias studijas plastikos chirurgijoje ir gavau gydytojo licenciją. Taigi dabar turiu dvi specialybes. Nelaikau tai trūkumu, labiau – privalumu.
Pagrindinės mano veiklos sritys – rekonstrukcinė chirurgija po traumų ir onkologinių susirgimų, kai trūksta audinių ir reikia juos persodinti, krūtų rekonstrukcija pašalinus krūtį po vėžio gydymo, žandikaulio rekonstrukcijos, kai po traumų ar onkologinių susirgimų pašalinama dalis žandikaulio, veido atkūrimo operacijos, na, o kita sritis – estetinė chirurgija.
Rekonstrukcinės chirurgijos operacijos – iš esmės labai panašios į organų transplantacijas, tik tiek, kad ir donoras, ir recipientas yra tas pats asmuo. Pavyzdžiui, kai žmogui trūksta žandikaulio, vienas iš metodų – paimti kaulo iš blauzdos ir, prijungiant visas kraujagysles, jį persodinti.
Operacijų trukmė yra pakankamai ilga – prasideda nuo 5–6 val. ir gali užtrukti iki 12 val. Mat tenka siūti kraujagysles, kurios gali būti mažesnės ir už milimetrą, ypač kai operuojami vaikai.
Dažniausiai dirbama dviem komandomis. Viena paruošia persodinimo vietą, kita paima audinį persodinimui. Pailsėti praktiškai nėra kada, ypač jeigu pats vadovauji operacijai, o ne asistuoji kitam chirurgui.
Pirštams prisiūti naudojamas siūlas, kurį paleidus jis kybo ore.
Neprigijimo atvejų būna, bet visgi gerokai mažiau nei kitų transplantacijų atvejais. Mūsų skyriaus statistika rodo, kad išgyvenamumas po audinių transplantacijų – per 90–95 proc. Tai atitinka ES standartus.
– Susiūti milimetro skersmens neturinčias kraujagysles – kaip tai įmanoma?
– Technologijos dabar labai ištobulėjusios. Pavyzdžiui, pirštams prisiūti naudojamas siūlas, kurį paleidus jis kybo ore. Šioms operacijoms reikia mikroskopų, specialių siūlų, mikroskopinių adatų, kurios plika akimi neįžiūrimos.
Galime ne tik audinius persodinti, bet ir atstatyti sutraiškytus plaštakos kaulus. Tik Lietuvoje bėda su plaštakų reabilitacija. Užsienyje yra netgi tokia specializacija – plaštakų reabilitologas. Pas mus daug kas priklauso nuo paciento.
Net esant sudėtingai traumai, įmanoma grąžinti 50 proc. plaštakos funkcijos, jeigu žmogus bus pakankamai motyvuotas ją mankštinti. Yra pacientų, kurie po tokių operacijų grįžta į buvusį darbą. Pavyzdžiui, vienas stalius pasigamino instrumentus storesniais kotais, nes jis negali pilnai sugniaužti kumščio, bet storesnį kotą tvirtai suspausti gali. Taigi jis vėl gali dirbti – išlaikyti šeimą ir realizuoti save.
– Kokiose situacijose žmonės nusitraukia pirštus ar rankas?
– Nutrauktų rankų ar kojų Lietuvoje per metus būna tik vienetai, bet pirštų pasitaiko po kelis per savaitę, o pirštą prisiūti techniškai sunkiau nei dalį rankos. Paprastai tai traumos buityje dėl neteisingai naudojamų įrankių.
Pavyzdžiui, pjauna kampiniu šlifuokliu (vadinamąja bulgarke), kuris skirtas metalui apdirbti, o uždeda diską medžiui pjauti. Diskas išsprūsta ir nutraukia kelis pirštus. Tai vadovėlis variantas.
Komplikuotais atvejais sudėtingiausia atlaikyti paciento emocijas.
– Ar sunku matyti po avarijos smarkiai sužalotą žmogų, nutrauktas galūnes?
– Nesinori pasirodyti nejautriam, bet susijaudinimu žmogui nepadėsi. Vaizdai šokiruojantys, bet su laiku prie jų pripranti.
Emociškai sunkiausia su vaikais. Aišku, nori, kad viskas pavyktų, jaudiniesi, jeigu nepasiseka, audiniai neprigyja, kai ne šimtu procentų įvykdai užsibrėžtą užduotį. Bet visada yra galimybė pakoreguoti, be to Santaros klinikose yra labai šaunus kolektyvas, visada yra su kuo pasitarti. Tai palengvina darbą.
O būna ir taip, kad tu padarei tarsi viską teisingai, bet rezultatas ne toks, kokio tikėjaisi, ne viskas priklauso nuo tavęs. Kiekvienas chirurgas, kuris operuoja, turi nesėkmės atvejų. Sudėtingiausia tokiais komplikuotais atvejais yra atlaikyti paciento emocijas. Kiekvienas pacientas tikisi gero rezultato, nors į operacinę keliauja žinodamas visas galimas komplikacijas. Ir kartais būna taip, kad jos įvyksta.
Kiekvienas chirurgas, kuris operuoja, turi nesėkmės atvejų. Sudėtingiausia tokiais komplikuotais atvejais yra atlaikyti paciento emocijas.
Visgi ir tokiais atvejais nėra situacijos be išeities, tik planas B užtrunka ilgiau – mėnesį, du ar net tris. Per tą laiką pacientas pereina visas emocines stadijas – liūdesį, nerimą, pyktį ir t. t. Visa tai kartu tenka išgyventi ir gydytojui. Iš esmės tas stadijas pereina visi pacientai vienodai, todėl dabar, pasireiškus tam tikrai komplikacijai, jau žinau, kokių emocijų tikėtis: kada pacientas pradės reikšti didesnį liūdesį, kada – pyktį ir pan. Ir aš jau būnu tam pasiruošęs.
– Ar būna baimės, nepasitikėjimo savimi akimirkų?
– Nepasitikėjimo akimirkų tiesiog negaliu sau leisti. Jeigu jau ryžtiesi daryti didesnę operaciją, turi turėti ne tik planą A, bet ir planą B, t. y. ką darysi nesėkmės atveju. Kita vertus, plastinės rekonstrukcijos operacijoms ruošiamasi labai ilgai, taigi laiko visam tam yra. Daugiau streso ūmių traumų atvejais, kai reikia operuoti čia ir dabar.
– Ar teko persodinti audinius veidui ir kaip tai atrodo?
– Veido nėra persodinta nė vienoje Baltijos valstybėje. Veidui paprastai naudojami audiniai iš nugaros, pilvo, kojų. Jie visgi skiriasi, ir estetiškai tai nėra patrauklus vaizdas. Tik filmuose viskas atrodo puikiai, operuojama be pjūvio ir žmogus esą atgauna ankstesnę išvaizdą. Realybėje taip nėra. Šiuo atveju nekalbu apie estetinę chirurgiją – veido atjauninimo procedūras.
Tačiau savo skyriuje užsiimame veido paralyžiaus gydymu. Šiandieninės galimybės leidžia atkurti paralyžiuotą veido pusę ar bent jau pagerinti išvaizdą. Atliekame nervų persodinimus, ypač kai paralyžius ankstyvas – iki pusantrų metų. Dažniausiai tai vadinamasis bello paralyžius, kurio priežastis paprastai nėra aiški.
Kita kategorija pacientų – po įvairių galvos navikų šalinimo. Radikaliai šalinant naviką dažnai tenka pašalinti ir nervą, kuris buvo atsakingas už tam tikrų raumenų judesius. Tačiau šiuo atveju nusveria žmogaus gyvybės gelbėjimas.
Visgi vėliau įmanoma šiuos veido judesius iš dalies atkurti ir veidą simetrizuoti. Tokiais atvejais į veidą įsodinami iš kitur paimti sveiki raumenys, per du–tris mėnesius naujas nervas priauga ir atkuria, pavyzdžiui, lūpos judesį.
Jeigu tai šviežias paralyžius, kaip mes sakome, sukeičiame laidus, t. y. iš vienos veido pusės nervą pervedame į kitą pusę, ir žmogus vėl gali nusišypsoti, užsimerkti, pakelti antakius. Tai jau valingas dalykas, šie judesiai nebėra spontaniški, bet žmones tokioje situacijoje pakankamai tenkina.
– Dirbate ir grožio industrijos srityje. Kokios plastinės operacijos populiariausios?
– Kalbant apie procedūras, lyderiauja botulino toksino injekcijos – tiek tarp moterų, tiek tarp vyrų, o kalbant apie chirurgines intervencijas, populiariausios operacijos nesikeičia: krūtų, akių vokų, nosies plastika ir man labai patinkanti sritis – pogimdyminių pokyčių korekcijos (pilvo plastika ir krūtų pakėlimas).
Banali krūtų plastika nesuteikia tiek džiaugsmo kaip pogimdyvinių pokyčių korekcija.
Kodėl man patinka? Tai suteikia moterims labai daug pasitikėjimo savimi ir po šių operacijų jos pasijunta labai gerai. Banali krūtų plastika nesuteikia tiek džiaugsmo chirurgui kaip matymas, kad moteris, kuri pagimdė kelis vaikus ir dėl to turi kūno pokyčių, kurie yra negrįžtami ir nekoreguojami nei maistu, nei sportu, pavyzdžiui, išsiskyrę pilvo raumenys, ir kurie jos netenkina ir verčia jaustis nesmagiai, po operacijos susigrąžina labai artimą ankstesnei išvaizdą.
– O ar tenka moteris atkalbinėti nuo tam tikrų plastinių operacijų?
– Būna atvejų, kai keliami nerealūs lūkesčiai, kurių patenkinti neįmanoma. Pavyzdžiui, prašo konkrečios nosies formos, kurios suformuoti pagal veido struktūrą nepavyks. Tokiu atveju aš išsakau savo nuomonę ir neoperuoju.
Grožio chirurgijoje labai svarbus paciento ir chirurgo ryšys, paciento suvokimas, kaip jis atrodys po operacijos, ko jis gali tikėtis, kad nebūtų realybės neatitinkančių lūkesčių. Antraip pacientas liks nepatenkintas, o juk už operaciją jis būna susimokėjęs, todėl tai ypač jautri tema.
– Ar dažnai ateina moterys, norinčios pasididinti krūtis, nors joms nereikia to daryti?
– Nė vienai moteriai nereikia didinti krūtų. Tai tiesiog moters noras, ir tu arba padedi jį įgyvendinti, arba ne. Jeigu moteris nori, tavo manymu, neadekvataus dydžio krūtų, tiesiog nesiimi operuoti. Tuomet jos nueina pas kitą gydytoją ir galiausiai randa tokį, kuris joms atlieka šią operaciją. Ir nebūtinai kolegos sprendimas neteisingas.
Šioje srityje yra labai daug įsivaizdavimo ir laisvės subjektyviai nuomonei. Pavyzdžiui, aš nenaudoju krūtų didinimui didelių implantų. Tiesiog toks mano požiūris.
Kita vertus, noriu pasidžiaugti, kad Lietuvoje dar nėra plastikos chirurgijos kulto. Mes dar ne Amerika ir nerealių užsakymų nebūna daug. Dažniausiai pasididinti krūtis ateina moteris, turinti vieną ar kelis vaikus ir daugiau neplanuojanti gimdyti. Ji jau turi krūtų pokyčių, kuriuos galima ištaisyti tik krūtų pakėlimu arba implantais.
Dalis moterų po konsultacijos netgi atsisako krūtų didinimo idėjos, nes sužino, kad vėliau reikės dar kelių operacijų. Mat implantas po tam tikro laiko turi būti keičiamas. Jos nebūna pasiruošusios dar kelioms operacijoms ateityje.
Žmonės kartais nesuvokia, kam skirtas riebalų nusiurbimas. Tai kūno kontūravimas, o ne lieknėjimo priemonė.
– Ar populiarėja riebalų nusiurbimo operacijos?
– Iš tiesų populiarėja kompleksinės operacijos, kai, pavyzdžiui, koreguojant krūtis atliekamas riebalų nusiurbimas nuo pilvo. Tik žmonės kartais nesuvokia, kam skirtas riebalų nusiurbimas. Tai kūno kontūravimas, o ne lieknėjimo priemonė. Mes kalbame apie tai, ko pacientas negali „nusportuoti“ klube. Nekalbame apie didelį alaus pilvą, kurį nusiurbus sulieknėsi.
– Tinklapyje pincetas.lt, kuriame daugelis pacientų rašo ir ieško atsiliepimų apie gydytojus, apie jus – tik geri atsiliepimai, kas yra reta. Kaip jums tai pavyksta?
– Iš esmės su pacientais sutariu gana gerai, bet kalbant apie pincetas.lt – tai vienas baisiausių tinklapių, kokie tik gali būti. Pastaraisiais metais dėl neobjektyviai vertinamų gydytojų buvo daug bendraujama su jo administracija tiek iš Medikų sąjūdžio, tiek iš atskirų medikų pusės.
Net vienas nepatenkinto paciento ar kolegos vertinimas gali gerokai sumažinti reitingą, jau nekalbant apie tai, kad ten yra įrašų, kuriuos net gėda skaityti ir kurie yra tikrai nepelnyti.
Tikrai žinau specialistų su labai blogais pacientų vertinimais, kurie yra tobuli chirurgai, bet turi sunkių ligonių. Manau, leisti išsakyti nuomonę anonimiškai yra vienas blogiausių dalykų. Jeigu žmogus turėtų save įvardinti, manau, 70 proc. atvejų būtų tik geri atsiliepimai.
– Visgi, sutikite – kartais operuoti turbūt lengviau nei bendrauti su pacientu. Kokį idealų gydytojo ir paciento santykį įsivaizduojate?
– Deja, skirti pacientui pakankamai laiko pavyksta ne visada. Kai ambulatorinės konsultacijos metu ligoniui, kuris ruošiamas 12 val. operacijai, turi 20 minučių, iš esmės yra absurdas. Tuomet prasideda konsultacijos po darbo valandų, t. y. užuot laiką leidęs su šeima, tu sėdi su ligoniu ir jam aiškini dalykus, kuriuos jis turi žinoti.
Iš esmės Lietuvoje medicina daug kur paremta žmogišku gydytojų atsakomybės jausmu. Gydytojai daro daug darbo, už kurį negauna nei užmokesčio, nei atgalinės grąžos. Iš tiesų gydytojai daug savo bei savo šeimos laiko skiria darbui. Dažnai tokie gydytojai, kurie neskaičiuoja savo laiko, ir laikomi gerais, bet tuomet nukenčia jų asmeninis gyvenimas.
Aišku, pavargsti, kartais kyla nepasitenkinimas, bet išaušta kita diena, ir vėl eini. Kartais užtenka gerai išsimiegoti. O būna ir taip, kad kai viskas atrodo juoda, ateina pas tave pacientas, kurį operavai prieš tris mėnesius, su geru rezultatu ir be galo dėkingas, ir svarstyklės vėl nusvyra į šviesiąją pusę.
