Nematomas teršėjas, esantis visur
Mikroplastikas – tai mažos iki 5 mm plastiko dalelės, kurių plika akimi nepastebime. Vis dėlto į mūsų organizmą jis patenka kasdien, nuolat ir vis didesniais kiekiais, atliekant elementariausius veiksmus: valgant įprastą maistą, gražinantis kosmetikos priemonėmis ar tiesiog geriant vandenį.
Prieš keletą metų Europos Komisijos atliktas tyrimas parodė, kad daugiausia mikroplastiko dalelių į mūsų maistą patenka iš vandenynuose sugautos žuvies ir jos produktų, taip pat per jūros druską. Tačiau mikroplastiko randama ir kituose kasdien vartojamuose produktuose – cukruje, meduje, aluje, net geriamajame vandenyje.
Pastarųjų metų tendencijos rodo sparčiausiai augančią mikroplastiko taršą vandenynuose. Jungtinių Tautų teigimu, juose gali būti 51 trilijonas tokių dalelių arba 500 kartų daugiau nei žvaigždžių mūsų galaktikoje.
„Jei pasidomėsite giliau, išgirsite terminus „pirminis“ ir „antrinis“ mikroplastikas. Pirminiai mikroplastikai yra gaminami kaip mažos dalelės, kurios galėtų atlikti specifinę funkciją, pavyzdžiui, kaip abrazyvai (milteliai – red. past.) įvairiuose kosmetikos gaminiuose bei paviršių valymo nuo rūdžių procesuose. Antriniai mikroplastikai atsiranda suskaidžius didesnius plastikinius daiktus. Su mikroplastikais susiduriame naudodami veido prausiklius, šveitiklius, dantų pastą ar kitokią kosmetiką. Paprastai jie gaminami iš polietileno (arba iš polipropileno, polietileno tereftalato ar nailono), todėl atkreipkite dėmesį į šiuos žodžius, kai perkate produktus. Tradiciškai anksčiau juose buvo naudojamos natūralios medžiagos, pvz., sumalti migdolai, druska ar avižiniai dribsniai, tačiau prieš 50 metų jas pakeitė plastikas“, – pasakoja Kauno Technologijos Universiteto (KTU) Aplinkos inžinerijos instituto direktorė Dr. Žaneta Stasiškienė.
Lietuva šiuo atveju nėra niekuo išskirtinė – nemažą dalį mikroplastiko lietuviai gauna iš tų pačių šaltinių, kaip ir visų kitų pasaulio šalių gyventojai, naudojantys kosmetiką ir kitas higienos priemones, geriantys vandenį.
„Antrinio mikroplastiko kiekiai tiesiogiai siejami su mūsų gebėjimu ir atsakomybe tvarkant plastiko atliekas ir diegiant žiedinės ekonomikos koncepciją“, – teigia KTU mokslininkė.
Tyrimai apie poveikį sveikatai – tik pradinėje stadijoje
Nors į aplinką patenkančio mikroplastiko kiekiai auga jau daugiau nei 50 metų, kol kas nėra iki galo aišku, koks jo poveikis augmenijai, gyvūnijai ir mums, žmonėms.
„Europos akademinių institucijų patariamoji organizacija mokslo klausimais (SAPEA)
2019 metų ataskaitoje pateikė išvadą, kad šiuo metu neturi įrodymų, kad nanoplastikai ir mikroplastikai galėtų sukelti didelę riziką žmonių sveikatai. Panašiai teigiama ir Jūrų aplinkos apsaugos mokslinių aspektų ekspertų grupės bei Jungtinių Tautų aplinkos programos ataskaitose. Nors akivaizdu, kad žmonės gauna mikroplastiko vartodami jūros gėrybes ir jūros druską, moksliniai tyrimai bent jau kol kas nepatvirtina teorijos, kad jis daro įtaką žmonių sveikatai arba kad jūros gėrybių valgymas kelia pavojų žmonių sveikatai.
Taip pat, nors geriamajame vandenyje rasta mikroplastiko, SAPEA ataskaitoje teigiama: „Tyrimai, kurių metu geriamajame vandenyje buvo aptiktas mikroplastikas, yra dar tik pradinėje stadijoje, todėl sunku padaryti pagrįstas išvadas. Taigi, kol kas nėra pakankamai duomenų, kad būtų galima įvertinti jų poveikį žmonėms, jau nekalbant apie keliamą pavojų žmonių sveikatai“, – pabrėžia Dr. Ž.Stasiškienė.
Vis dėlto, mokslininkės teigimu, pastangos grįžti prie natūralių medžiagų ir darnaus vartojimo savaime motyvuoja mus vengti produktų, kurių sudėtyje yra mikroplastikas arba kurie tampa antrinio mikroplastiko šaltiniais bei tinkamai tvarkyti plastiko atliekas.
Vien draudimų nepakaks
Per pastaruosius keletą metų Europos Sąjungos (ES) institucijos priėmė nemažai sprendimų, susijusių su plastiko mažinimu Europos Sąjungos (ES) teritorijoje. Visoje bendrijoje mažinamas lengvųjų plastikinių maišelių naudojimas, draudžiami mikroplastikai, sąmoningai pridedami į kosmetiką ir ploviklius. Taip pat ketinama imtis realių priemonių siekiant sumažinti mikroplastiko kiekį, išskiriamą į aplinką iš tekstilės gaminių, padangų, dažų ir cigarečių filtrų.
Europarlamentarai nusprendė, kad visos ES rinkoje esančios plastikinės pakuotės iki 2030 m. turėtų tapti perdirbamos, būtų sumažintas vienkartinių plastikų naudojimas ir apribotas tyčinis mikroplastikų naudojimas. Be to, per ateinančius porą metų turėtume pamiršti ir tokius dalykus, kaip plastikiniai stalo įrankiai, lėkštės, gėrimų šiaudeliai ir pakeliai, ausų krapštukai ar balionų lazdelės. Nuo 2021-ųjų šiuos kol kas įprastus kasdienybėje dalykus turėtų pakeisti alternatyvūs ir tvaresni dalykai.
Ar to pakanka? Ką padaryti galime kiekvienas mūsų?
Pasak vienos iš tinklaraščio apie aplinkai draugišką gyvenimo būdą „Vandenynai“ įkūrėjų Eglės Šilkonės, vien draudimais geresnių rezultatų nepasieksime.
„Pirmiausia, ką patartume, tai atsisakyti vienkartinių plastikinių pakuočių kiek tai įmanoma. Taip pat vengti kosmetikos ir asmens higienos priemonių bei buitinių valymo priemonių, kurios savyje turi mikroplastiko dalelių (pvz., priemonės su mikrodalelėmis ar mikrogranulėmis).
Reikia ir tam tikrų apribojimų dėl vienkartinio plastiko naudojimo, tačiau juos reikia pakeisti tvariomis alternatyvomis, kurios nebūtų žalingos gamtai. Vien draudimais geresnių rezultatų nepasieksime. Pakeitus plastikines pakuotes į popierines, nors ir nebeteršime vandenynų, iškirsime daugiau medžių, todėl tai nėra pats tvariausias sprendimas. Mes skatiname daugkartinį naudojimą: tiek gertuvių, tiek apsiperkant parduotuvėje su savo prekių maišeliais ir pan. Jei gali daiktą panaudoti dar kartą – taip ir padaryk“, – paprastus dalykus primena tinklaraštininkė.
Jos teigimu, šioje srityje daug kam dar trūksta žinių ir sąmoningumo, todėl apie tai reikia kalbėti ir kuo daugiau.
„Žinoma, vien kaip vartotojai nesame pajėgūs pakeisti situacijos kardinaliai, todėl labai reikia ir sisteminių pokyčių tiek iš valdžios, tiek iš įmonių, kurie leistų užtikrinti mažesnę taršą“, – įsitikinusi pašnekovė.
Anot E.Šilkonės, tik laiko klausimas, kol atsiras technologijos, leidžiančios sustabdyti mikroplastiko dalelių patekimą į vandenis iš namų ūkio vartotojų ir gamintojų.
„Pavyzdžiui, skalbiant drabužius skalbimo mašinose galėtų būti filtrai, kurie sulaikytų mikroplastiko daleles. Šiuo metu galime naudoti specialius skalbimo maišus, kuriuose skalbiant drabužius nuo jų atsiskyrus mikroplastiko dalelėms, jos yra sulaikomos maiše. Tačiau kaip utilizuoti tokias mikroplastiko daleles, vis dar dilema. Šiuo metu jos nėra perdirbamos, tačiau galima mesti kartu su buitinėmis atliekomis. Nors geresnis sprendimas būtų surinkti į neperdirbamo plastiko pakuotę ir užsukti, o tada išmesti kartu su plastiku, kad rūšiavimo procese būtų priskirtos prie deginamų atliekų“, – pasakoja tinklaraščio „Vandenynai“ autorė.
Vietoje plastikinio vandens butelio – vanduo iš čiaupo
Vis dėlto kai kurie sprendimai jau yra. Tai – geriamojo vandens čiaupai, sulaikantys mikroplastiką. Juos sukūrusios Šveicarijos kompanijos „Franke“ atstovas Remigijus Nacevičius sako, jog įprasta galvoti, kad geriant vandenį iš plastikinių butelių į organizmą patenka švariausias vanduo. O aplinka taip pat tausojama – juk šie buteliai perdirbami. Tiesa kitokia: geriant vandenį iš plastikinių butelių žalojamas ne tik nuosavas organizmas, bet ir aplinka.
„Laikui bėgant plastikinio butelio sienelės plonėja, o šio proceso metu mikroskopinės plastiko dulkės patenka į jame esantį geriamąjį vandenį. Be to, kaskart atsukdami ir užsukdami plastikinį kamštelį dėl jo trinties to plastiko mes gauname papildomai“, – sako R.Nacevičius.
Visoje Lietuvoje esantis vanduo pakankamai geros kokybės, o apsisaugoti nuo mikroplastiko gali padėti naujausi technologiniai sprendimai. Būtent toks ir yra kompanijos „Franke“ sukurtas filtras. Šveicarijoje įkurta bendrovė užpatentavo filtravimo sistemą, kuri filtruoja mikroplastiką, sulaiko 99 proc. virusų, 99,9999 proc. bakterijų, pašalina nemalonius skonius, kvapus, filtruoja nuosėdas.
„Vienas „Franke“ filtras skirtas maždaug 500 litrų. Taigi, gerdami vandenį iš tokios filtravimo sistemos, sutaupome vidutiniškai 500 plastikinių butelių, kurių nereikia pirkti, nešti į savo namus o vėliau – galvoti, kaip tinkamai rūšiuoti ir perdirbti. Be to, neslėpkime – tikimybė, kad nemaža dalis tų butelių vėl patektų į aplinką ir terštų ją, didelė“, – kalba kompanijos atstovas.
Dar vienas šio filtro privalumas: jis praleidžia kalkes, kurios būtinos žmogaus organizmui. Anot R.Nacevičiaus, nemažai žmonių klaidingai mano, kad nukalkintas vanduo sveikesnis.
„Tačiau tai sveika tik santechnikai – arbatinukui, indaplovei, o ne žmogaus organizmui. Ypač kalkių reikia augantiems vaikams bei pagyvenusiems žmonėms. Juk kalkėse gausu kalcio, taip reikalingo kaulams“, – pažymi pašnekovas.
Svarbu prisiminti, kad žmogaus organizmas pasiima kalkių tiek, kiek reikia. Todėl dirbtinai jas filtruoti iš geriamo vandens nereikia.
Įsigyti „Franke“ filtravimo sistemą verta ir norintiems sutaupyti: viena filtravimo kasetė, kurios užteks jau minėtą pusmetį, kainuoja maždaug 33 Eur. 500 litrų vandens, skaičiuojant vidutiniškai po 35 ct už litrą, parduotuvėje kainuotų apie 175 Eur. Taigi, įsigijus filtravimo sistemą per metus, vidutiniškai šeimai sunaudojant apie 1000 litrų geriamojo vandens, galima sutaupyti daugiau nei 280 Eur.
„Lietuvoje geriamojo vandens kokybė yra gera, tad tikrai nėra poreikio gerti vandens iš plastikinių butelių, kurie yra gaminami iš vienkartinio plastiko (žymimo PET1). Vienkartinis jis dėl to, kad veikiant šviesai ir kitiems faktoriams, naudojant jį ne vieną kartą, jis gali pradėti skleisti toksiškas chemines medžiagas. Visos atsirandančios technologijos, leidžiančios sumažinti mikroplastiko dalelių patekimo į vandenis ir į organizmą, yra sveikintinos ir turėtų būti nauja norma. Tokie sprendimai turėtų būti skatinami naudoti ir galbūt netgi reglamentuojami, kaip privalomi naudoti“, – sako tinklaraščio „Vandenynai“ bendraautorė E.Šilkonė.
