Su vyru esame įpratę viską planuoti, ir anksčiau tai mums pavykdavo. Buvome aptarę, kad iš pradžių susirasime gerus darbus, tada susituoksime ir, kai turėsime savus namus, planuosime ir vaikus. Viskas taip ir ėjo pagal planą, tik ne vaikai... Ne be reikalo sakoma: „Žmogus planuoja, Dievas juokiasi.“
Laukimas, viltis, nusivylimas – emocijos, kurias išgyvenau kiekvieną mėnesį. Ašaros, priekaištai, vėl planavimas, vaisingų dienų skaičiavimas ir t.t. Vyras atsisakė pirties, į kurią eidavo kas savaitę. Sveikai maitinomės, sportavome. Praėjo metai. Pastojo mano geriausia draugė. Ji skundėsi rytiniu pykinimu... Bet ką atiduočiau už tokius nėštumo „nepatogumus“...
Netrukus ir aš sužinojau, kad laukiuosi. Kiek buvo džiaugsmo.... Deja, laimė truko ne ilgai – įvyko persileidimas. Po to antras, trečias. Tyrėmės, ėjo metai, pastoti daugiau nepavyko. Sužinojome diagnozę – policistinių kiaušidžių sindromas, endometriozė, kiaušintakių nepraeinamumas. Ne gana to, paaiškėjo, kad ir vyro spermos kokybė „ant ribos“. Vienintelė išeitis susilaukti savo vaikelio – pagalbinis apvaisinimas.
Ką pasakė medikai
Pagalbinio apvaisinimo procedūrai ruošėmės kartu su vyru. Iš gydytojo sužinojome, kad atrastos tam tikros medžiagos – tai vitaminas E ir selenas, cinkas, foliatai, aminorūgštys L-argininas ir L-karnitinas, kofermentas Q10, kurios reikalingos kokybiškos spermos gamybai (spermatozoidų judrumui, išvaizdai, tankiui, DNR vientisumui). Dėl šių medžiagų papildymo gydytojas rekomendavo pavartoti specialų vitaminų, mikroelementų ir aminorūgščių kompleksą – preparatą PROfertil®. Gydytojas paaiškino, kad spermos DNR pažeidimai gali turėti įtakos ir vyro vaisingumui, ir lemti embriono kokybę, jo prisitvirtinimo prie gimdos galimybes. Ruošiantis pagalbiniam apvaisinimui, tai buvo labai svarbu. Taigi vyras pusę metų vartojo šio preparato.
Laimė būti mama
Girdėjome, skaitėme, kad ne visada pagalbinis apvaisinimas būna sėkmingas iš pirmo karto. To labiausiai ir bijojome. Todėl pastojusi iš pradžių didelio džiaugsmo nejutau. Daugiau buvo nerimo, ar vaikelis sveikas, ar pavyks išnešioti. „Sužydėjau“ po trijų mėnesių ir visą nėštumo laikotarpį jaučiausi puikiai – skrajojau lyg ant sparnų. O spalio 1-ąją, būdama 38-erių, po cezario pjūvio operacijos pagimdžiau dukrytę. Aštuoneri metai pastangų, kančių, skausmo ir laukimo baigėsi. Esame be galo laimingi.
