Rašto atsiradimo istorija
Luji Brailis (pranc. Louis Braille 1809 m. – 1852 m.), būdamas mažas berniukas, prarado regėjimą. Jis troško gyventi kaip visi kiti, o užvis labiausiai norėjo mokėti skaityti. Tačiau tokiems vaikams net ir Paryžiaus aklųjų mokykloje nebuvo pritaikytų knygų. Todėl jis, būdamas 15 metų, sukūrė savo abėcėlę – visiškai naują rašymo sistemą, kurią buvo galima perskaityti lytėjimo būdu. Jis sugalvojo, kad visas raides galima padaryti iš šešių taškų, kad kiekviena raidė taptų atitinkama iškilių taškų kombinacija. Taip šešiuose taškuose skirtingai išdėlioti iškilieji taškai tapo neregiu raidės. Šia revoliucine Brailio rašto idėja regėjimo negalią turintieji visame pasaulyje naudojasi iki šiol.
Visgi, ne visi turi galimybę gauti informaciją suprantamai. Brailio raštas vis dar nėra pakankamai integruojamas į naujus produktus, leidinius, fizinę aplinką. Apie tai pasakoja neregys Grigas: „Brailio raštą panaudoju mažai, nes dar nėra pakankamai pritaikymo. Perskaitau knygas, įvairius užrašus, vaistų pakuotes, praverčia lifte ir panašiose situacijose. Tačiau manau, jog jo panaudojimo vis dar yra labai mažai, galėtų būti tikrai daugiau.”
Brailio rašto svarba
Brailio raštas tapo nepakeičiama priemone žmonėms su regos negalia gauti švietimą ir dalyvauti visuomenėje, užtikrinant neregių lygybę ir integraciją. Šiandien Brailio raštą keičia šiuolaikinės moderniosios technologijos, tokios kaip tekstų skaitymo programa ar garsinės knygos, suteikdamos alternatyvias priemones neregiams gauti informaciją. Tačiau Brailio rašto taktilumas suteikia neregiams galimybę pajusti teksto formą ir struktūrą suteikia jiems gilesnį suvokimą apie rašomąją informaciją. Tai leidžia ne tik skaityti, bet ir kurti bei analizuoti ar redaguoti tekstus. Keliavimas ranka rašytinio rašto takeliais gali pagerinti žodžių atsiminimą, lavinti atmintį, kūrybiškumą ir palengvinti mokymosi procesą. Fizinis rašymas gali padėti įtvirtinti informaciją atmintyje, nes tai įtraukia skirtingas smegenų veiklas.
Štai aštuonerių metų mergaitė Lėja tikina, jog Brailio raštas jai yra itin neatsiejama gyvenimo dalis: „Jei negalėčiau perskaityti Brailio rašto, nemokėčiau nei skaityti, nei rašyti, nei skaičiuoti, ir negalėčiau įsilieti į mūsų visuomenę.” Tačiau mergaitė pabrėžia, kad Brailio raštas reikalingas ir kasdieniniams džiaugsmams: „Brailio raštu rašiau laišką Kalėdų seneliui bei kalėdinius sveikinimus draugėms.”
„Brailio raštas man labai įdomus, nes tai raidės kurios susideda iš šešių taškų. Jis man yra labai gražus. Mokausi Muzikos mokykloje, dabar groju natas iš klausos pagal skambesį, o greitai mokytoja Dainora mokys groti fortepijonu kūrinius iš natų kurios užrašytos Brailio raštu,” - pasakoja Ariadna (6 metai).
Brailio raštas kaip kultūros įvairovės elementas neatsiejamas nuo neregių bendruomenės istorijos, vertybių ir bendravimo būdų. „Kažkada Brailio raštas ištraukė akluosius iš tamsos, nes jie galėjo pradėti skaityti, rašyti. Brailio raštas leido mokytis, leido gyventi, dėl to jį verta išsaugoti” - kalba regos negalią turinti Aistė. Prisidedant prie kultūrinio paveldo saugojimo, svarbu užtikrinti, kad Brailio raštu pateikta informacija būtų lengvai pasiekiama.
Brailio rašto puoselėjimas
Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, trūksta žmonių ir iniciatyvų, kurios rūpintųsi Brailio rašto išlikimu ir žmonių su regos negalia integracija. Lietuvoje tuo rūpinamasi „Taško istorija“ – tai unikalus projektas, kuris suartina skirtingus skaitytojus, nepriklausomai nuo jų gebėjimų ar poreikių. Beveik kiekviena jų parduodama knyga yra papildoma Brailio raštu ir taktilinėmis iliustracijomis, ir tai ne tik praturtina teksto suvokimą, bet ir suteikia ne tik neregiams, bet ir regintiems galimybę išvysti pasakojimo gilumą lytėjimo būdu.
„Savo veikla mes įsipareigoję skatinti ir išsaugoti Brailio raštą, žengiame į priekį kaip šių laikų knygnešiai. Mūsų tikslas – bendradarbiaujant sukurti turinį, kuris ne tik pasiekia reginčiuosius, bet ir tampa prieinamu neregiams, įtraukiant Brailio raštą į informacinius gaminius.
Taip skleidžiame žinią, kad Brailio raštas yra daugiau nei tik abėcėlė ir priemonė skaitymui ir rašymui. Tai yra simbolis, kuris primena mums apie lygybę ir įvairovę.“ – sako Eglė Jokužytė, leidyklos „Verslas ar menas“ įkūrėja ir viena iš socialinio verslo pradininkų Lietuvoje.
Ji sako, kad svarbus vaidmuo tenka ir institucijoms bei organizacijoms, kurios turėtų intensyviau stiprinti pastangas šio rašto prieinamumo didinimui ir naudojimo skatinimui: „Bendradarbiavimas yra pagrindinis žingsnis link kultūrinės įvairovės ir informacijos lygybės.”
Knygos, kurias gali skaityti tiek regintys, tiek neregiai
Socialinio verslo veiklą vykdanti leidykla „Verslas ar menas" deda pastangas užtikrinti didesnę knygų pasirinkimo įvairovę žmonėms ne tik turintiems negalią. Pavyzdžiui, neregys senelis, praradęs regėjimą, gali kartu su savo anūkais dalyvauti knygų skaitymo ir žaidimo patirties procese. Tai ne tik leidžia jausti iliustracijas, bet ir mokytis neregių rašto, nes kiekvienoje mūsų knygoje yra Brailio abėcėlė. Leidykla siekia ne tik suteikti skaitymo malonumą, bet ir skatinti šeimose bendravimą ir mokymąsi kartu, kuriame kiekvienas yra lygiavertis.
Jau daugiau nei 10 metų „Verslas ar Menas“ vykdo socialinę iniciatyvą „Padovanok knygą neregiui“, kuri visus šiuos metus skatina žmones taškoistorija.lt svetainėje dovanoti knygas Brailio raštu tiems, kurie jų laukia. „Taip žmonių ir įmonių dėka galime užtikrinti, kad Brailio raštu knygos pasiekia kuo daugiau norinčių skaityti. Ačiū, tiems kurie esate dalis šios socialinės iniciatyvos!“ – dėkoja Eglė Jokužytė. Ir kviečia: „Jei esate vienas iš tų, kurie negali skaityti įprastu raštu ir norite skaityti Brailio raštu, kviečiame registruotis svetainės skiltyje neregiams ir sulaukti nuostabių knygų, gautų dėka žmonių dosnumo.”
