Dažniausiai vėl įsisukame į įprastą gyvenimo ratą iki kitos ligos – gerai, jei menkos. Vis tik, kodėl smegenys veikia taip, kad dažniausiai nedarome išvadų – nei gyvenimo rutinoje, nei finansinėje srityje, pavyzdžiui, atidėdami dalį pinigų tai dienai, kai galvoti apie pinigus mažiausiai norėsite, o gal ir negalėsite.
Kodėl mintis apie ligas esame linkę vyti šalin ir ar tai – teisingas požiūris, komentuoja psichologė, kognityvinės ir elgesio terapijos krypties psichoterapeutė Raimonda Ramanauskienė.
Ar iš tiesų galėjome kitaip?
„Jei neišsiplečiant per daug į plačius psichologinius paaiškinimus, norėčiau pirmiausia pastebėti, kad žmonės labai bijo sunkių ligų, kas natūralu. O ta baimė nulemia kelių tipų elgesį. Kartais, sutikime, nieko nedaryti yra daug paprasčiau nei dėti kokias nors pastangas. Mūsų noras sveikai gyventi – sportuoti, rūpintis savimi, kiekvienam reiškia skirtingus dalykus. O ką būtent, tai priklauso nuo mūsų vaikystės, ankstyvųjų patirčių. Juk įpročius, kaip mes rūpinamės savimi, mums perduoda tėvai, artimiausia aplinka, kuri ugdo.
Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną labai svarbų dalyką: ar esame mokomi nuo mažens pamatyti, atpažinti savo poreikius, jausmus ir savijautą? Jei suformuoti geri įpročiai, žmogus labiau linkęs atsižvelgti į savo sveikatą, ją matyti kaip prioritetinį dalyką, o jei prastesni, tai „permušti“ juos tada, kai esame nebe vaikai, tikrai nėra lengva. Tai reikalauja labai didelių pastangų ir sąmoningumo. Bendrai turime suvokti, kad pakeisti bet kokius įpročius yra nelengva užduotis. Tikrai nėra taip, kad paėmiau ir pakeičiau“, – komentavo psichologė.
R.Ramanauskienės teigimu, norint pakeisti įpročius, reikia keisti elgesį, požiūrį, o šis procesas nelengvas ir žmogaus smegenims.
„Tam turime turėti didelį vidinį pasiryžimą ir labai aiškiai suvokti, kodėl tai darome – nes formuojame naujus įpročius. Toks etapas reikalauja labai atidaus savęs stebėjimo, turime analizuoti, ką ir kaip darome. Kiek tai yra „automatu“, kiek turime vis sąmoningai grįžti ir sau priminti – ne, kitaip. Aišku, ir priminti – kodėl tai darau, kuo man tai naudinga?“ – aiškino R.Ramanauskienė.
Turime suvokti, kad pasirinkimai, kuriuos priimame, turi pasekmes. Nuo jų priklauso ne tik tai, kaip gyvensime šiandien, bet ir kaip rytoj.
Psichologė tikino, kad vis daugiau žmonių renkasi sąmoningesnę gyvenimo kryptį ar bent jau juda ta kryptimi: daugelis iš jų susiduria su iššūkiais, su nebūtinai tinkamais vaikystėje išmoktais dalykais, kuriuos reikia keisti. Ar tai lengva? Aišku, ne.
Bet R.Ramanauskienė įsitikinusi, kad žmogui įgavus sąmoningumo – kur kas lengviau, nes jis žino, kodėl tai daro, juk numesti viską savieigai, tiesiog likimui – tikrai ne pats geriausias variantas.
„Saugikliai“ – ramesniam, sąmoningesniam gyvenimui
Psichologė sutinka, kad sunku tikėtis, jog žmogus visą gyvenimą, kiekvieną minutę galvos apie gyvenime jo tykančius pavojus – tai nebūtų nei sveika, nei racionalu.
Vis dėlto, pasiekti tokį sąmoningumo lygį, kad susidėtume „saugiklius“, kuriuos galime susidėlioti, ir tada mėgautumėmės gyvenimu, – galime. Ir netgi patartina tai padaryti.
„Galbūt dažnai tą kartoju, bet, mano nuomone, sąmoningumas yra esminis veiksnys. Turime suvokti, kad tie pasirinkimai, kuriuos priimame, turi pasekmes. Nuo jų priklauso ne tik tai, kaip gyvensime šiandien, bet ir kaip rytoj. Būtent todėl ir mokomės to sąmoningumo, gebėjimo atpažinti – kas mums yra naudinga, o kas ne. Šiuo klausimu mes tikrai tobulėjame, imame suvokti, kad mūsų veiksmų rezultatai priklauso nuo mūsų pačių, todėl tuos veiksmus kiek įmanoma, turėtume apgalvoti“, – dėstė psichologė.
R.Ramanauskienė atkreipė dėmesį, kad neretai nutinka ir toks atvejis, jog noro keisti kai kuriuos įpročius, gyvenimo detales yra, tačiau ilgainiui imama gyventi įprastai. Ir, aišku, jei nieko nekeičiame, rezultatą gauname tokį patį, koks buvo – tada ir vėl nusiviliame.
„Bet svarbu sau atsakyti, kokio rezultato mes norime ir ką turime daryti, norėdami tai pasiekti. Nieko nenustebinsiu, bet dažnai nesusimąstome, kad tam, jog kas nors pasikeistų – gyventume sveikiau, jaustumėmės geriau, būtume emociškai ir finansiškai stabilesni – turime kai ką keisti savo gyvenime“, – priminė pašnekovė.
Kito kelio, atkreipė dėmesį psichologė, tiesiog nėra – arba renkamės tai, kas galbūt yra sunkiau, bet duos rezultatą, arba žygiuojame keliu, kuris mus veda nežinia kur: „Tikėtis geriausio, kai fiziškai nieko dėl savęs, dėl savo ateities nedarome, yra, švelniai tariant, naivoka.“
Psichologė atkreipė dėmesį ir į atsakomybės už savo gyvenimą, savo sprendimus priėmimą. Ne visada, aišku, patys esame kalti, kai nutinka liga ar nelaimė, tačiau neretai yra dalykų, kurie vienaip ar kitaip gali palengvinti pasekmes.
„Žmonės, kai nėra sąmoningi, labai dažnai dėl savo nesėkmių yra linkę kaltinti kitus, pasaulį, aplinkybes ar pan. Tuomet žmogus tampa lyg savo paties gyvenimo auka. Čia vėlgi grįšiu prie sąmoningumo, sakau tai suprasdama, kad tai nėra lengva, bet, manau, kad kiekvienam labai naudinga“, – neabejojo R.Ramanauskienė, pabrėždama, kad vis tik mūsų gyvenimo kokybė labai nemaža dalimi priklauso nuo mūsų pačių ir priimamų sprendimų.
Sąmoningumas didėja
Draudimo bendrovės „Ergo“ atstovė Kristina Laužadienė pastebi, kad žmonės svarstyti apie senatvę, kritines ligas ir savo bei artimųjų finansinės būklės stabilumą atsitikus nenumatytiems gyvenimo atvejams, linkę kur kas labiau nei anksčiau.
„Mano akimis žiūrint, žmonės tikrai tampa sąmoningesni. Nuo to laiko, kai atsirado tokio tipo – ligų ir kritinių ligų – draudimai, jau praėjo nemažai laiko. Dirbu šioje srityje ilgai, prisimenu, kaip skeptiškai iš pradžių žmonės į tai žiūrėjo. Daug žmonių kalbėjo, ar draudimas mokės išmoką, kai nutiks nelaimė.
Suprantama, tada buvo nauja ir gal kiek neįprasta. Šią draudimo rūšį žmonės turėjo prisijaukinti, ja patikėti, o dabar matome visiškai kitokią situaciją. Daug kas rūpinasi savo senatve, sveikata ir finansine padėtimi, jei ištiktų tokie dalykai, kurių dažniausiai niekas nenumato, o retas ir tikisi, kad nutiks būtent jam. Bet vis tik, niekas nėra nuo to apsaugotas“, – komentavo bendrovės atstovė.
Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad aišku, žmonių, kurie atmeta tokius scenarijus – gal bijo, gal dėl kitų priežasčių nenori net galvoti apie tai – yra, bet džiugu, kad jų mažėja: „Aš iš profesinės pusės galiu pasakyti, kad ilgai dirbame ir švietėjišką darbą. Iš praktikos matome, kad diagnozių vis daugiau. Kiekvienas susimąstęs sau atsakytų – ar yra artimųjų, bičiulių rate tokių, kuriuos ištiko kritinės ligos? Sunkiai rasime žmogų kuris sakytų, kad nėra. Taigi imame suvokti, kad ligos nėra taip toli, mes tiesiog ne visada galime tai kontroliuoti, būtent todėl dalis žmonių ir pasirenka apsidrausti.“
K.Laužadienė atkreipė dėmesį, kad palyginti neseniai, atsižvelgdama į situaciją ir poreikį, „Ergo“ bendrovė iš bendro kritinių ligų draudimo išskyrė onkologines ligas, suteikė galimybę apsidrausti būtent nuo jų: „Vertindami tai, ką draudimo bendrovės išmoka, už kokias ligas, matome, kad onkologinės ligos – tarp dominuojančių. Svarbu, kad dabar galima apsidrausti būtent nuo jų.“
Anot „Ergo“ atstovės, stebima aiški tendencija, kad žmonės vis dažniau rūpinasi savo finansine gerove, kritinių ligų atveju, o taip pat daug dėmesio sulaukia ir minėtas onkologinių ligų draudimas. Tai rodo, kad linkstama susidėti „saugiklius“ tiems atvejams, kurių nenumatysi, o pagalba tokiais sunkiais gyvenimo momentais – labai naudinga.
Ar mokomės iš kitų klaidų?
Vis sakoma, kad išmintingiausi mokosi iš svetimų klaidų. Kiek žmonės sugeba padaryti išvadas, jei artimieji, draugai ar pažįstami suserga rimtomis ligomis, kaip ir ko reikėtų, norint užbėgti didžiausiems sunkumams už akių – pavyzdžiui, nenumoti ranka į profilaktiką, turėti santaupų?
„Tikrai ne visi ne tik matydami kitus, bet ir patys patyrę nemenkų gyvenimo išbandymų, pradeda labiau rūpintis savimi. Dalis nedidelė, bet sakyčiau, kad pasimoko tie, kurie pajunta pokyčio naudą. Dažniausiai pasiryžtame keisti gyvenimo įpročius, bėda, kad tai trunka neilgai. Vis dėlto, pastebiu, kad tie, kurie pajunta rezultatus, turi daugiau motyvacijos negrįžti į gyvenimą tiesiog pasroviui“, – įžvalgomis dalijosi psichologė.
R. Ramanauskienė patarė neatmesti ir terapijos galimybių, kurios šiais laikais tikrai yra prieinamos, nes tai padeda susidėlioti prioritetus, gyvenimo kryptis. Kas be ko, pasak psichologės, ydingas būtų ir perdėtas planavimas, kai jis jau ima trukdyti gyventi. „Pagalvės“ ateičiai klausimas neturėtų užgožti paties gyvenimo, todėl visada yra siekis rasti balansą – aukso viduriuką, kad žmogus nelėktų per gyvenimą išdegęs akis, bet ir neužsidarytų nuo paties gyvenimo tik dėl „saugiklių“ dėliojimo.
Jauskitės ramiau dėl ateities – sužinokite daugiau apie ERGO gyvybės draudimą čia.
