Mažos fluoro dozės padeda išsaugoti sveikus dantis, didelės – skatina fluorozę. Emalis ima keistis, tampa trapus, atsiranda ryškios baltos dėmės. Fluorozė įprastai kamuoja vaikus, kurie susiduria su aukšta fluoro koncentracija. Tyrimai rodo, kad apie 25 % JAV populiacijos turi fluorozės požymių.
Fluoro nauda dantims yra didesnė už riziką, tačiau fluorozės įmanoma išvengti ir to būtina siekti.
Mokslininkai kelis graužikų dantų emalio mėginius paveikė fluoru. Jų tikslas buvo pamatyti, kaip aukštos fluoro koncentracijos paveikia kalcį ir už emalio gamybą atsakingas ląsteles. Mokslininkai pastebėjo, kad aukštos fluoro dozės sutrikdo kalcio pusiausvyrą. Šiam mineralui tampa sunkiau patekti į tas ląstelių dalis, kur kalcis įprastai saugomas. Negana to, fluoras paveikė ir mitochondrijas, todėl buvo sutrikdyta ir energijos gamyba ląstelių viduje.
Taigi, mokslininkai teigia, kad už emalio gamybą atsakingos ląstelės dėl per didelės fluoro koncentracijos ima sunkiai tvarkytis su savo užduotimis. Jos patiria stresą, kuris atsispindi ir emalio kristalizacijoje. Taigi, per didelės fluoro koncentracijos neleidžia vaikų dantims užsiauginti stabilų ir tolygų emalio sluoksnį.
Tuomet mokslininkai atliko panašius eksperimentus su žmonių inkstų ląstelėmis ir nepastebėjo jokių panašių pokyčių. Tai reiškia, kad fluoridas taip paveikia ne visus ląstelių tipus – mokslininkai mano, kad labiausiai nukenčia su audinių mineralizacija susijusios ląstelės.
Šie eksperimentai padės mokslininkams geriau suprasti, kodėl fluorozė paveikia dantų, bet ne kitas kūno ląsteles.
Fluorozė techniškai yra nepagydoma. Kai dantys tampa matiniai, jų paviršius – šiurkštus, o pats emalis – labai trapus, dantis tenka atstatyti plombavimu. Jei pažeidimai nėra tokie ryškūs, estetinę dantų funkciją galima atstatyti balinimu.
