Kaip teigiama pranešime žiniasklaidai, dauguma žmonių, sužinoję apie vėžio ligą, jaučiasi sugniuždyti, tad tokia diagnozė gali būti ir svarus savižudybės rizikos veiksnys. Kokie pacientai yra pažeidžiamiausi, kokių prevencinių priemonių reikia imtis ir ką jau vykdo NVI – pokalbis su nauja mokslų daktare.
– Jūsų darbo tema – „Savižudybių rizikos tarp sergančiųjų onkologinėmis ligomis Lietuvoje įvertinimas“. Ar galite papasakoti priešistorę, kodėl domėjotės, gilinotės būtent į šią sferą?
– Apie tai, kad savižudybės mūsų šalyje yra didelė visuomenės sveikatos problema, žinojau dar studijuodama, tačiau tuomet ši problema atrodė susijusi su visuomenės psichikos sveikata. Pradėjusi dirbti Lietuvos Vėžio registre ir skaitydama mokslinę literatūrą šia tema sužinojau, kad savižudybė – tai sudėtingas, daugelio rizikos veiksnių nulemtas reiškinys. O vienas iš jos rizikos veiksnių gali būti ir sunkūs somatiniai susirgimai, tarp jų ir onkologiniai.
Dauguma žmonių, sužinoję apie vėžio ligą, jaučiasi sugniuždyti.
Literatūroje jau buvo paskelbti keleto Europos ir JAV populiacinių vėžio registrų duomenimis paremtų epidemiologinių tyrimų rezultatai, kurie parodė reikšmingai didesnę onkologinių ligonių mirtingumo dėl savižudybių riziką.
Šia tema diskutuojant su tuometine Vėžio registro vadove dr. Giedre Smailyte kilo minčių, kad tokį tyrimą galime atlikti ir mes, t.y. atsižvelgiant į Lietuvos Vėžio registre sukauptus duomenis įvertinti savižudybių riziką tarp onkologinėmis ligomis sergančiųjų Lietuvoje, taip pat išanalizuoti sociodemografinių bei klinikinių (su vėžio liga susijusių) veiksnių įtaką savižudybių rizikai.
– Kaip sekėsi rašyti šį mokslinį darbą – ar buvo momentų, kai jus pačią nustebino gauti rezultatai?
– Bendros Lietuvos onkologine liga sergančiųjų savižudybių rizikos veiksnių tendencijos iš esmės patvirtino ir kitų pasaulyje atliktų tyrimų duomenis. Tačiau šio tyrimo rezultatai parodė, kad net ir populiacijoje, kur mirtingumo dėl savižudybių rodikliai yra vieni didžiausių pasaulyje, onkologinių ligonių savižudybių rizika yra vis tiek net 30 proc. didesnė nei bendrojoje Lietuvos populiacijoje.
– Ar sunku apskritai rašyti disertaciją – ar gebėjote tinkamai planuoti, neteko naktimis dirbti ir kavos gerti perteklingai daug?
– Buvo visko. Stengiausi planuoti ir laikytis darbo plano. Bet gyvenimas pateikia vis naujų iššūkių tiek darbinėje, tiek asmeninėje aplinkoje, todėl kartais planus teko koreguoti pagal susiklosčiusias aplinkybes, o laikas kartais bėgo greičiau nei norėjosi.
– Ar galėtumėte šiek tiek paprastai papasakoti, kokia yra jūsų darbo svarba ir aktualumas?
– Onkologinės ligos diagnozė – traumuojantis įvykis paciento gyvenime, todėl daugelis papildomų rizikos veiksnių prisideda ir padidina onkologine liga sergančiųjų pažeidžiamumą bei savižudybės riziką.
Iki šiol mūsų šalyje nei onkologinių, nei kitomis lėtinėmis ligomis sergančių pacientų savižudybių rizika vertinta nebuvo. Šio tyrimo rezultatai atskleidė didžiausios Lietuvos onkologinių pacientų savižudybių rizikos grupes: tai pacientai, kuriems nustatytas išplitęs navikinis procesas, blogos prognozės piktybinis navikas, taip pat 50 metų ir vyresni, žemesnio išsilavinimo, vieniši bei kaime gyvenantys vėžiu sergantys asmenys.
Taip pat buvo išsiaiškintas kritinis savižudybių rizikos laikotarpis, kuris sekė iškart po vėžio diagnozės nustatymo. Atliktas Lietuvos onkologinių pacientų tyrimas parodė sveikatos sistemos problemas užtikrinant atitinkamą medicininę ir psichologinę pagalbą vėžiu sergantiems pacientams Lietuvoje.
– Rašote, kad nepaisant mažėjančio onkologinių pacientų mirtingumo nuo savižudybių bendrojoje Lietuvos populiacijoje šio tyrimo laikotarpiu, nustatyta didėjanti sergančiųjų onkologinėmis ligomis savižudybės rizika. Ką derėtų keisti sistemoje, kad savižudybių rodiklis mažėtų tarp onkologinių pacientų?
– Remiantis tyrimo rezultatais išskirtos didesnės sergančiųjų onkologinėmis ligomis savižudybių rizikos grupės leidžia kryptingai taikyti prevencines priemones. Sisteminis pažeidžiamiausių ligonių ištyrimas įvertinant depresinio spektro sutrikimus, skausmo lygį ar net savižudiškus ketinimus bei atitinkamo gydymo skyrimas galėtų sumažinti savižudybių riziką tarp onkologinių pacientų.
Sisteminis pažeidžiamiausių ligonių ištyrimas galėtų sumažinti savižudybių riziką tarp onkologinių pacientų.
Organizuojant savižudybių prevencijos programą svarbu imtis priemonių, kad savižudybių prevencija būtų planuojama remiantis atliktais tyrimais. Todėl šio tyrimo rezultatai, atskleidę Lietuvos gyventojų didesnės savižudybių rizikos grupę, turi būti įtraukti į mokymo programą asmenims, kurie pirmieji susiduria su savižudybės grėsme, mėginimu nusižudyti ar savižudiškų minčių turinčiais asmenimis.
Siekiant identifikuoti su savižudybės rizika susijusius onkologinius pacientus būtina, atsižvelgiant į psichosocialinius bei su vėžio liga susijusius rizikos veiksnius, sukurti savižudybių rizikos valdymo gaires, apimančias:
-
greito ir paprasto atrankos dėl savižudybių rizikos metodo, taikomo eilinio vizito onkologijos klinikoje metu, sukūrimą, kad būtų galima nustatyti vėžiu sergančius pacientus, kuriems reikalingas detalesnis ištyrimas, psichosocialinė priežiūra ir/ar siuntimas psichologo ar psichoterapeuto konsultacijai;
-
skubios ir tęstinės pagalbos schemos parengimą, kurioje būtų išdėstyta ir detaliai aprašyta pagalbos organizavimo ir informacijos perdavimo tarp pagalbą teikiančių institucijų tvarka;
-
su savižudybės rizika susijusių onkologinių pacientų atranką, kuri turi būti atliekama tiek pirminio vizito metu, tiek atitinkamais intervalais per visą paciento stebėjimo laikotarpį, taip pat pasikeitus onkologinės ligos būklei (ligos recidyvas ar progresavimas);
-
mokymo programų, skirtų onkologinės pagalbos personalui (gydytojams, slaugytojoms, socialiniams darbuotojams), sudarymą, siekiant išmokyti atpažinti savižudybės riziką, kaip elgtis su didesnės savižudybės rizikos onkologiniais ligoniais ir tinkamai reaguoti, kad pagalba būtų suteikta laiku;
-
tyrimų, kuriais būtų vertinamas onkologinių ligonių atrankos metodo veiksmingumas bei savižudybių rizikos valdymo plano įgyvendinimo kokybė ir efektyvumas, vykdymą.
Kokią pagalbą teikia NVI
Psichologinę pagalbą onkologiniams pacientams NVI teikia psichologai, psichiatrai, socialiniai darbuotojai, taip pat dvasininkai ir savanoriai. Aktyviai bendradarbiaujama su POLA organizacija, Psichosocialinės onkologijos asociacija ir kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis bei mokymo įstaigomis – NVI atlieka praktiką psichologijos ir menų terapijos studentai, psichiatrijos rezidentai, vykdomi tokie psichosocialiniai projektai kaip biblioterapija (pacientų bibliotekėlės kiekviename skyriuje), Paciento mokykla, Menas sveikatai ir kt.
Visi specialistai, dirbantys NVI ir teikiantys psichologinę pagalbą onkologiniams pacientams, turi specifinių žinių ir įgūdžių psichoonkologijos srityje, nuolat tobulinasi konferencijose, seminaruose ir mokymuose.
Kiekvienas į NVI kliniką patekęs pacientas kiekvienos hospitalizacijos metu pirmiausiai užpildo Distreso Termometro (DT) klausimyną. Jei pacientas DT 10 balų skalėje nurodo, kad jo jaučiamas distresas yra 7 balai ir aukščiau, jam iš karto suteikiama psichologinė pagalba. NVI psichologas, psichiatras, socialinis darbuotojas ar dvasininkas gali būti iškviečiamas pačiam ligoniui pageidaujant.
Jei slaugytoja ar gydytojas, įvertinę paciento būklę, pastebi, kad dominuoja tokie simptomai, kaip nerimas, susijaudinimas, neviltis, liūdesys, nenoras bendrauti, nemiga ar kiti, pacientui pasiūloma onkopsichologinė konsultacija. Pacientui sutikus iškviečiamas NVI psichologas ar psichiatras.
Psichologinę pagalbą pacientai gali gauti ir besigydydami ambulatoriškai. Pagalbą pacientams teikia trys psichologai, psichiatras ir du socialiniai darbuotojai. Esant dvasinės pagalbos poreikiui kreipiamasi į NVI kapelioną. Be to, NVI nuolat stažuojasi psichiatrijos rezidentai ir psichologijos studentai. Nuo 2015 metų NVI organizuojamos dailės terapijos, muzikos terapijos grupės, kurias veda meno terapijos magistrantai. Taip pat reguliariai vyksta psichologinės paramos grupių užsiėmimai.
