Siūlo nesilyginti su užsieniečiais
Pasaulyje įprasta, kad miestų gyventojai geria paviršinį – upių ir ežerų – vandenį, kuris yra daug kartų filtruotas, dezinfekuotas ir kitais būdais gerinamas.
Lietuvos gyventojai tampa pasaulio piliečiais – emigruoja, daug keliauja. Užsienio šalyse jie susiduria su prasto skonio ar netgi mirtintas ligas sėjančiu vandeniu. Iš ten neretai parsiveža ir naujus vandens vartojimo įpročius.
„Pasaulyje įprasta, kad miestų gyventojai geria paviršinį – upių ir ežerų – vandenį, kuris yra daug kartų filtruotas, dezinfekuotas ir kitais būdais gerinamas. Galima pastebėti, kad ir Lietuvoje užsieniečiai, iš rankų nepaleidžiantys prekybos centre įsigyto plastikinio vandens buteliuko, yra gan dažnas reginys. Tačiau verta žinoti, kad Lietuvos gyventojai geria požeminį vandenį, kuris savo kokybe yra žymiai geresnis nei vanduo ruošiamas iš paviršinių vandenų, taigi Lietuvos gyventojams iš užsienio svečių perimti šios vandens vartojimo praktikos nėra pagrindo“, – teigia technologinių mokslų dr. Ramunė Albrektienė.
Taip pat skaitykite: Dietologė: Kasdien gerti mineralinį vandenį – kraštutinumas
Upių vandens Lietuvos gyventojams netiekia
Specialistė taip pat pastebi, kad Lietuvos gyventojai šiuo atžvilgiu yra privilegijuoti: „Geriame kokybišką požeminį vandenį, kurio didelės atsargos glūdi 40–180 metrų gylyje. Toks vanduo yra apsaugotas nuo mikrobiologinės ir cheminės taršos, todėl jo kokybė nepalyginamai geresnė nei vandens paruošto iš ežero ar upės.
R. Albrektienė nuramina, kad Lietuvoje antropogeninės taršos šaltiniai, pavyzdžiui, gamyklų, žemės ūkio veiklos atliekos tokį gylį, iš kurio išgaunamas požeminis vanduo, sunkiai pasiekia. Mikroorganizmai požeminiame vandenyje neturi sąlygų užsiveisti, gyventi ir daugintis, kadangi požeminio vandens nepasiekia mikrobinė tarša, yra per žema vandens temperatūra bei trūksta maistinių medžiagų, reikalingų mikroorganizmų veiklai.
Nededa jokių cheminių reagentų
R. Albrektienė pasakoja, kad nors požeminis vanduo yra kokybiškiausias vanduo, tačiau šiame vandenyje dažniausiai būna didelės gamtinės geležies ir mangano koncentracijos. Nors šie junginiai neturi įtakos žmogaus sveikatai, tačiau toks vanduo estetiškai ir skoninėmis savybėmis vartotojams nėra malonus. Dėl šios priežasties vanduo mūsų didžiuosiuose miestuose iš gręžinių keliauja iki vandens gerinimo įrenginių, kuriuose pašalinama geležis ir manganas – vanduo tampa beskonis ir bekvapis.
Galima pasidžiaugti, kad, pavyzdžiui, Vilniaus mieste šiems elementams pašalinti užtenka oro deguonies, kad tirpūs geležies junginiai pavirstų į netirpius junginius, ir paprasčiausių kvarcinio smėlio filtrų, per kuriuos perfiltruotas vanduo tampa skaidrus. Šioje technologijoje nereikia naudoti jokių papildomų cheminių reagentų. Taip filtruotas vanduo teka tiesiai į vandens rezervuarus, iš kurių vamzdynais pasiekia Vilniaus gyventojų vandens čiaupus“, – apie vandens kelią nuo jo šaltinio iki vartotojų namų pasakoja mokslų daktarė.
Taip pat skaitykite: Mokslininkas atsakė, koks vanduo – pats skaniausias ir sveikiausias
Virinimas reikalingas tik dviem atvejais
Kietas vanduo kenkia įvairiai buitinei technikai, tačiau žmogaus organizmui kalcio ir magnio druskos, kurios ir sudaro vandens kietumą, yra naudingos, o pavirinus didelė dalis mineralų nusėda ant arbatinuko sienelių.
Paklausta apie paplitusį įsitikinimą, kad „dėl viso pikto“ geriamąjį vandenį vertėtų pavirinti, specialistė patikina, kad ši praktika vis dar gaji iš inercijos. Žmonės vandenį virina nepaklausę savęs, kodėl taip daro.
„Iš tikrųjų virinimas reikalingas tik dviem atvejais. Pirma, nužudyti mikroorganizmus. Antra, norint vandenį suminkštinti. Pavojingų mikroorganizmų centralizuotai tiekiamame vandenyje tikrai nėra, laboratoriniai tyrimai atliekami kiekvieną dieną. O kietas vanduo kenkia įvairiai buitinei technikai, tačiau žmogaus organizmui kalcio ir magnio druskos, kurios ir sudaro vandens kietumą, yra naudingos, o pavirinus didelė dalis mineralų nusėda ant arbatinuko sienelių. Nėra mokslinių įrodymų, kad kietas vandentiekio vanduo kenkia žmogaus sveikatai“, – paaiškina R. Albrektienė.
