Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Moteris atkentėjo du pagalbinio apvaisinimo ciklus, bet kūdikio susilaukė per stebuklą

Nors Giedrė pastojo natūraliai ir dabar augina vienerių metų sūnų, ji aktyvi liberalaus pagalbinio apvaisinimo įstatymo šalininkė, taip pat peticijos, kviečiančios pasirašyti prieš Seimą priimtą konservatyviąją jo versiją, autorė. Moteris žino, už ką kovoja, kadangi savo kailiu patyrė pagalbinio apvaisinimo subtilybes.
Piketas dėl pagalbinio apvaisinimo
Piketas dėl pagalbinio apvaisinimo / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Apie savo bėdą sužinojusi tik išsityrusi

„Vaikelį pradėjome planuoti maždaug prieš ketverius metus. Tuo metu man buvo jau 32-eji. Kadangi į nugarą alsavo amžius, nelaukėme metų, kiek rekomenduojama bandyti pastoti natūraliai. Nesulaukdama nėštumo į gydytojus kreipiausi maždaug po pusmečio. Deja, man buvo diagnozuotas visiškas kiaušintakių nepratekamumas.

Gydytojas pasakė, kad turiu dvi galimybes – daryti kiaušintakių operaciją arba pagalbinio apvaisinimo procedūrą mėgintuvėlyje. Operaciją su vyru atmetėme iš karto, kadangi ji suteikia tik 10 proc. sėkmės tikimybės. Be to, po tokių operacijų labai didelė negimdinio nėštumo rizika. Ryžomės pagalbiniam apvaisinimui. Nusprendėme: jeigu gydytojai sako, kad tai praktiškai vienintelis būdas pastoti, o vaikelio mes norėjome, reikia bandyti“, – pasakojo pašnekovė.

Kadangi embrionų nebuvo likę, viską teko kartoti iš naujo. Tie patys hormonai, tie patys dūriai. Ir tie patys pinigai – apie 10 tūkst. litų. Ir vėl nesėkmė.

Po kelių mėnesių prasidėjo pirmasis pagalbinio apvaisinimo ciklas. Tris savaites kasdien gana griežtai tuo pačiu metu į pilvą reikėjo susileisti dviejų rūšių vaistus. Šiuos du dūrius, kad nereikėtų važinėti į gydymo įstaigą, atlikdavo jos vyras. Vaistai stimuliavo kiaušialąsčių formavimąsi, nuo ko gerokai keitėsi moters kūno formos ir svoris. Tiesa, Giedrei tai buvo bene vienintelis nemalonus vaistų šalutinis poveikis. Kitos moterys nuo jų kenčia kur kas labiau – keičiasi nuotaikos, savijauta, fiziologija.

Praėjus gydymo ciklą hormonais, bendros narkozės metu kiaušialąstės paimamos iš moters organizmo ir mėgintuvėlyje apvaisinimos. Po 3-5 dienų susiformavę embrionai perkeliami į gimdą.

„Man buvo paimta 10 kiaušialąsčių, bet išgyveno ne visos. Perkėlimo dieną buvo likę vos du embrionai. Tuomet dvi savaitės viltingo laukimo ir atliekamas kraujo tyrimas, kuris parodo, ar apvaisinimas pavyko. Pirmas kartas buvo nesėkmingas, todėl po trijų mėnesių, kai organizmas fiziologiškai atsistatė, ryžomės antram kartui. Kadangi embrionų nebuvo likę, viską teko kartoti iš naujo. Tie patys hormonai, tie patys dūriai. Ir tie patys pinigai – apie 10 tūkst. litų. Ir vėl nesėkmė“, – atviravo Giedrė.

AFP/Scanpix nuotr./Spermos donoryste
AFP/Scanpix nuotr./Spermos donoryste

Po antro karto jautėsi visiškai praradusi viltį

Moteris prisipažino, kad šie du nesėkmingi bandymai labiausiai paveikė jos emocinę būseną. Mat nuo pat pagalbinio apvaisinimo procedūros pradžios jautiesi praktiškai taip, tarsi jau lauktumeisi. Ypač didelė viltis aplanko pirmą kartą: kai į gimdą perkeliami embrionai, atrodo, kad jau nešiotum po širdimi kūdikį. Todėl sužinojus, kad embrionai neprisitvirtino, aplanko netekties jausmas.

„Antrą kartą su vyru pasišnekėjome, kad nereikėtų dėti tiek daug vilčių, kad nebūtų didžiulio nusivylimo, bet juk negali atsisakyti vilties, privalai būti optimistas, nes jeigu visai nieko nesitikėsi, tikrai niekas nepavyks. Psichologinis pasirengimas – vienas svarbiausių sėkmės komponentų. Todėl vyliausi ir antrą kartą, o po nesėkmės jaučiausi visiškai sužlugdyta ir praradusi viltį. Atsimenu, kai tik sužinojau tyrimo rezultatus, vienas kolega, stebėdamas mano nuo hormonų išsipūtusį pilvuką paklausė, ar nesilaukiu. Ką tokioje situacijoje gali padaryti? Tik užsidarai tualete ir išsiverki.

Kai tik sužinojau tyrimo rezultatus, vienas kolega, stebėdamas mano nuo hormonų išsipūtusį pilvuką paklausė, ar nesilaukiu. Užsidariau tualele ir išsiverkiau.

Buvo labai sunku pradėti galvoti dar apie vieną bandymą. Visgi nusprendėme, kad kai atsigausime psichologiškai, bandysime darkart, bet tai bus paskutinis kartas. Aptarėme, kad yra ir kitų alternatyvų – pavyzdžiui, įvaikinimas, bet dar detaliai šios temos nelietėme“, – pasakojo pašnekovė.

Po trijų mėnesių ji pasijuto geriau ir vėl apsilankė pas gydytoją. Tačiau tuo metu buvo vasara ir nesutapo atostogų grafikai. Jeigu procedūrą būtų pradėta iš karto, gydytojas, kai jo reikėtų labiausiai, nes per tas kelias hormonų kurso savaites lankytis pas jį reikia dažnai, būtų išvykęs. Paaiškėjo, kad procedūrą galime pradėti tik rudenį.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Piketas dėl pagalbinio apvaisinimo
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Piketas dėl pagalbinio apvaisinimo

Apsilankiusi pas Rytų medicinos specialistą, po keturių mėnesių pastojo

Nusivylusi, kad taip ilgai reikės laukti, Giedrė nusprendė nesėdėti sudėjusi rankų ir kreipėsi į Rytų medicinos specialistą. Jos tikslas buvo sustiprinti organizmą, kad geriau pasiruoštų pagalbinio apvaisinimo procedūrai.

„Tiesiog pamaniau, kad jeigu apvaisinimas du kartus nepavyko, galbūt mano organizmas nėra pakankamai stiprus. Gydytojas pajuokavo, ar nesupyksiu, jei to trečio karto man nereikės, bet aš esu racionalus žmogus ir skeptiškai vertinau Rytų medicinos poveikį tokiems dalykams. Atėjau atsistatyti, o nesigydyti. Ir ką jūs manote – po keturių mėnesių pastojau natūraliai“, – džiaugėsi moteris.

Beje, įvairių procedūrų – pradedant akupunktūra ir masažais, baigiant homeopatiniais preparatais – poveikį Giedrė teigė pajutusi jau po dviejų savaičių. Pastebėjusi, kad keičiasi jos kūno fiziologija, ji pakeitė savo nuomonę apie šią medicinos sritį.

„Kai pradėjau lankytis pas tą gydytoją, ilgainiui pamiršau tikslą, dėl kurio atėjau. Tiesiog 3-4 kartus per savaitę eidavau atsipalaiduoti, nes po procedūrų labai gerai jausdavausi. Matyt atsipalaidavimas padėjo ir kažkas atsiblokavo“, – įsitikinusi pašnekovė.

Pašiurpo nuo priimtų pataisų

Nepaisant sėkmingos pabaigos, Giedrė aktyviai kovoja, kad atsirastų Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, ir jis būtų toks, kuris padėtų negalinčioms vaikų susilaukti poroms, o ne trukdytų.

„Pirmiausiai reglamentavimas reikalingas, kad gydymą būtų galima kompensuoti iš valstybės biudžeto, nes tai didžiulės išlaidos. Mes turėjome santaupų, nors taip pat daug ko dėl to teko atsisakyti, o daug šeimų tiesiog negali sau to leisti.

Kiekvieną kartą šiurpau skaitydama siūlomas pataisas, kurias kai kurie Seimo nariai vis bandė prastumti, ir kai pamačiau, kad vietoj liberalesnio įstatymo varianto per paskutinį balsavimą jis buvo priimtas su visomis tomis baisiomis pataisomis, tiesiog užvirė kraujas ir tą pačią dieną surašiau peticiją dėl jo vetavimo. Įvairios visuomeninės organizacijos padėjo ją platinti. Beje, renkame parašus ir toliau, kad atkreiptume Seimo narių dėmesį į visuomenės nuomonę“, – sakė pašnekovė.

Pasak jos, dar vienas nutylimas momentas, kad jei būtų leidžiama šaldyti embrionus, tos šeimos, kurioms pagal religinius įsitikinimus tai daryti nepriimtina, galėtų šaldyti kiaušialąstes. Tuo tarpu konservatyvaus varianto atveju teisė rinktis mąstantiems kitaip nepaliekama. Taip pat ji savo kailiu patyrė, ką reikštų sukuriamų embrionų ribojimas iki trijų. Mat pagal dabartinę įstatymo redakciją visus sukurtus embrionus reikia perkelti į gimdą.

Giedrės teigimu, kai embrionų mažai, apvaisinimo procesas gali būti nesėkmingas net neprasidėjęs, nes perkėlimo dieną gali nebelikti nė vieno sveiko embriono. Jos atveju teko apvaisinti net 10 kiaušialąsčių, kad būtų gauti du embrionai.

Moteris dar ruošdamasi pirmajai pagalbinio apvaisinimo procedūrai buvo nusprendusi, kad po sėkmingo nėštumo prisidės prie informacijos apie vaisingumą sklaidos. Maždaug prieš metus, susilaukusi vaikelio, taip ir padarė. Pasak Giedrės, jos „Facebook“ puslapis „Angelėliai“ – tai platforma su nevaisingumo problemomis susiduriančioms poroms, kurioje jos gali rasti informacijos šia tema, diskutuoti, sužinoti likimo draugų istorijų ir užduoti vieni kitiems klausimus. Jai pačiai savo laiku informacijos labai trūko.

„Pagrindinė mano žinutė, kad svarbiausia nenuleisti rankų, net kai gydytojai sako kitaip. Jie profesionalai ir kartais žiaurūs paciento atžvilgiu. Jiems tai kasdienybė, bet žmogui – tarsi nuosprendis. Kai iš profesionalo išgirsti, kad pastoti tau nulis šansų, tuo ir patiki. Tačiau nereikia iš karto tuo tikėti, bet ieškoti alternatyvų. Savo ruožtu ir gydytojai neturėtų būti tokie kategoriški“, – įsitikinusi pašnekovė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos