Kalbant apie moterų alkoholizmą problema yra ne tik gerokai didesnė, tačiau ir gilesnė, tvirtino 15min kalbinti specialistai.
2017 m. duomenimis, priklausomybės nuo alkoholio liga Lietuvoje sirgo 5 832 moterys.
Moterų alkoholizmo problema statistiškai atrodo kur kas menkesnė už vyrų – jos sudaro apie 15 proc. visų diagnozuotų priklausomybių nuo alkoholio atvejų.
Tačiau tai nereiškia, kad jų vartojimo problema yra žymiai mažesnė. Moterys rečiau kreipiasi pagalbos, nors moksliškai įrodyta, kad moterų, kurios priklausomos nuo alkoholio, mirtingumas dvigubai didesnis negu vyrų – jos dažniau miršta dėl savižudybių, su alkoholio vartojimu susijusių nelaimingų atsitikimų ar kraujotakos sutrikimų, joms greičiau išsivysto kepenų cirozė.
Be to, nuo alkoholio priklausomų moterų skaičius auga. Jei XX a. pradžioje priklausomų moterų ir vyrų santykis buvo 1:12, dabar – 1:5. Pavyzdžiui, Rusijoje priklausomų moterų skaičius pakilo nuo 11,3 proc. iki 15,8 proc., Skandinavijos šalyse ir JAV jos sudaro ne mažiau nei 30 proc., Jungtinėje Karalystėje – puse visų kenčiančių nuo alkoholizmo.
Moksliškai įrodyta, kad moterų, kurios priklausomos nuo alkoholio, mirtingumas dvigubai didesnis negu vyrų.
Apie tai – 15min pokalbis su organizacijos „Mentor Lietuva“ generaline sekretore Egle Degutiene.
Asociacija „Mentor Lietuva“ veikia kaip tarptautinės organizacijos „Mentor International“ atstovybė, siekianti bendros misijos – apsaugoti vaikus ir jaunimą nuo piktnaudžiavimo tabaku, alkoholiu ir narkotikais bei skatinti juos sveikai gyventi.
– Ar moterų alkoholizmas – didėjanti bei gilėjanti problema?
– Apie moterų alkoholizmą nėra kalbama tiek daug, kaip apie vaikus, kurie auga tokiose šeimose. Tačiau taip, moterų alkoholizmas yra auganti problema.
Lietuvos mastu ji svarbi vien todėl, kad nors yra nedideli skaičiai ir atrodo, kad tai nėra daug, bet žinant, su kokiais sunkumais susiduria vaikai, šis skaičius yra nemažas.
Jei Lietuvoje, kalbant skaičiais, per metus užregistruojama apie 360 nuo alkoholio priklausomų moterų, nereiškia, kad šis skaičius toks ir yra.
Ši problema labai gerai slepiama. Vienas iš didžiausių skirtumų tarp alkoholį vartojančių vyrų ir moterų tas, kad dauguma moterų savo emocijas yra linkusios išgyventi savyje.
Jos dažniau girtauja vienos namuose, pasislėpusios nuo kitų žmonių, šeimos narių. Taip jos slopina liūdesį, nerimą, bėga nuo problemų.
Moterų alkoholizmą labai sunku diagnozuoti, nes jos į specialistus dažnai kreipiasi dėl tokių sveikatos sutrikimų kaip depresija, nerimas ar nemiga, neatskleisdamos tikrosios sveikatos problemų priežasties – alkoholio vartojimo.
Tuomet moterims gali išsivystyti dar pavojingesnė priklausomybė – ir nuo alkoholio, ir nuo raminamų vaistų.
– Kaip viena iš moterų alkoholizmo priežasčių nurodoma, jog jos turi mažiau galimybių – laiko ir sąlygų – pasirūpinti savimi, būdamos užsiėmusios, augindamos vaikus nepastebi, kaip įklimpsta į alkoholį. Tačiau, matyt, tų priežasčių yra ne viena. Kokios kitos?
– Iš tiesų laiko neturėjimas nėra priežastis. Tai greičiau moters ir visuomenės požiūrio į ją pasekmė. Mūsų visuomenėje moterys visada turi būti stiprios, viską spėjančios, gražios, protingos, atsakingos už vaikus, jų auklėjimą ir išsimokslinimą, pačios būti puikios darbuotojos, išsilavinusios ir besirūpinančios savo sveikata.
Mūsų visuomenėje moterys visada turi būti stiprios.
Deja, silpnomis, nuliūdusiomis, pasimetusiomis ar abejojančiomis joms nėra kada būti. Visuomenė to neleidžia, nes jei tu silpna – tavęs nereikia. Tada moteris į pagalbą telkiasi alkoholį, kuris nuslopina, kartais kylančius ir natūralius neigiamus jausmus.
Dažniausios žalingo alkoholio vartojimo ar priklausomybės atsiradimo priežastys yra psichologinės. Viena iš jų – traumos, patirtos vaikystėje. Patirtas smurtas, prievarta, jau nekalbant apie seksualinę prievartą, palieka gilia psichologinę traumą visam gyvenimui.
Prisimenu vieną pavyzdį, kai viena moteris, kalbėdama apie savo vaikystę, sakė, jog nieko neatsimena ir net nežino, ką galėtų apie ją papasakoti. Tačiau tik po kelinto pokalbio ji įvardijo, kad vaikystėje patirtas seksualinis priekabiavimas jai „ištrynė“ visus kitus vaikystės prisiminimus. Taip ji saugojo save ir stengėsi pamišti traumuojančius įvykius.
Kiti svarbūs faktoriai – santykiai su tėvais. Griežti tėvai, kurie turi labai aukštus reikalavimus, kurie galbūt naudoja psichologinį ar net fizinį smurtą, neduoda vaikui pasirinkimo laisvės iš tiesų slopina jo pasitikėjimą savimi ir mokėjimą prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Per daug demokratiški tėvai, kurie nedeklaruoja vaikui aiškių elgesio taisyklių, normų ir vertybių ugdo neturinčius aiškios savo nuomonės, besiblaškančius ir negebančius siekti savo tikslų vaikus.
Probleminiai santykiai su tėvais, vaikystėje ar ankstyvoje paauglystėje išgyventos tėvų skyrybos ir yra tie rizikos veiksniai, kurie gali lemti probleminį alkoholio vartojimą suaugus.
Dar viena iš moterų alkoholio probleminio vartojimo priežasčių – išgyventi traumuojantys įvykiai ir jaučiamas vienišumas po netekčių, skyrybų šeimoje ar užaugusiems vaikams palikus šeimą.
„Niekas nematys mano ašarų“ – matyt, vis dar dažnai moterų sakoma frazė.
Tyrimai rodo, kad vienišos ar išsiskyrusios moterys turi didesnį polinkį ir didesnę riziką pradėti alkoholį vartoti žalingai. Jos linkusios vienos būti su savo sunkiais jausmais, spręsti problemas, nemoka paprašyti pagalbos ir vėlgi – nori prieš kitus atrodyti stiprios. „Niekas nematys mano ašarų“ – matyt, vis dar dažnai moterų sakoma frazė.
Yra ir dar vienas įdomus dalykas, dėl ko moterims sunkiau ieškoti pagalbos. Tai – dvigubi standartai. Iš vienos pusės, visuomenėje vyrų girtavimas priimamas kaip tam tikra norma: išgėręs jis gali atrodyti juokingas, smagus. Juk apie tai juokaujama, net kuriami kino filmai. Kitaip tariant, nėra labai didelės stigmos. Tačiau girtaujančios moterys yra laikomos kaip puolusios, jos iš karto yra visuomenės atstumiamos.
Moterims atsiradęs stiprus kaltės jausmas, baimė prisipažinti ir ieškoti pagalbos ją stumia į uždarą ratą – ieškoti pagalbos alkoholio taurėje.
– Su kokiais iššūkiais susiduria vaikas, augdamas tokioje šeimoje. Gėda, menka savivertė, baimė?
– Su bendravimo su girtaujančiais tėvais pasekmėmis, su labai daug prieštaringų jausmų. Vienas iš tokių – aiškumo nebuvimas ir nerimas.
Reikia įsivaizduoti vaiką, kuris grįžta į namus ir nežino, ką juose ras. Ar girtus tėvus, ar didelę kompaniją. Jis niekada nežino, kas jo laukia namuose. Nežino, ar mama bus linksma, ar liūdna.
Vaikai jaučia gėdą. Jie suvokia, kad jų šeimoje kažkas negerai, bet pasidalinti tuo su kitais nedrįsta.
Tokie vaikai per anksti suauga, jiems tenka per daug didelė atsakomybė. Tada jie nebebūna vaikai, nes rūpinasi broliais, gal tvarko namus, turi spręsti mamos problemas. Tokios problemos vaikui per didelės, jam per didelė atsakomybė.
Dar vaikai jaučia gėdą. Jie suvokia, kad jų šeimoje kažkas negerai, bet pasidalinti tuo su kitais nedrįsta, nes bijo sulaukti pasmerkimo, bijo, kad jų nesupras. Jie myli savo tėvus, bet pasidalinti problemomis sudėtinga, nė vienas vaikas nenori sakyti, kad jo mama ar tėtis yra blogas.
– Kas yra saugus alkoholio vartojimas? Kas yra normalu, o kur – peržengta riba? Ir kaip atpažinti moterį, kuri turi priklausomybę nuo alkoholio?
– Sudėtinga kalbėti apie „saugų“ alkoholio vartojimą, nes kiekvienam ši riba yra skirtinga. Tai moteriai, kuri kelia sau klausimus, ar ji neturi alkoholio vartojimo problemų, pravartu pastebėti, ar ji išgeria daugiau, nors planavo vieną taurę. Galbūt dėl alkoholio ji įsivėlė į keistus santykius, ar neprisimena, kas įvyko, ką padarė, pasakė, ko nenorėjo?
Jei moteris pastebi, kad pakelia taurę tada, kai jaučiasi vieniša, jau reiktų susirūpinti.
Taip pat svarbu pačiai stebėti, kada ji vartoja alkoholį. Ar tada, kai skauda, kai liūdna, ar kai tiesiog nori pasėdėti su draugėmis? Jei moteris pastebi, kad pakelia taurę tada, kai jaučiasi vieniša, jau reiktų susirūpinti.
Vyrų ir moterų dugnas – skirtingas
Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento direktorė Inga Juozapavičienė: „Apie šią problemą galima kalbėti išgerto alkoholio litrais, tačiau tai nieko nepasako apie problematiką. Ne litruose ir ne skaičiuose esmė.
Statistiškai moterų skaičius gerokai mažesnis, nei vyrų. Natūraliai atrodo, kad tai – vyrų problema. Tačiau tam, kad žmogus patektų į statistiką, jis turi kreiptis pagalbos ir pripažinti problemą.
360 moterų per metus yra tik ledkalnio viršūnė. Ar mūsų visuomenėje moteriai lengva tai pripažinti, ateiti pagalbos, kai moters vaidmuo suvokiamas kartu su socialinėmis pareigomis – šeima, vaikai, kiti įsipareigojimai? Ar jai lengva pripažinti, kad ji nėra gera mama?
Mūsų visuomenėje atrodo, kad galima sirgti visomis ligomis, išskyrus priklausomybę. Būtent dėl to tai tampa slaptu alkoholio vartojimu, o tokia situacija neveda į jokios problemos sprendimą.
Jei kalbame apie pagalbą moteriai, visų pirma ji turi būti teikiama kuo arčiau namų.
Lyginant priklausomybę turinčius vyrus ir moteris, vyrui apie pasiektą dugną yra lengviau pasakyti, kad pavyzdžiui, jis gulėjo patvoryje. Tačiau moteris, kalbėdama apie pasiektą dugną, kalba apie visai kitokius dalykus. Ji sako, kad dėl alkoholio ji negalėjo nueiti į Rugsėjo 1-osios šventę, į vaiko kalėdinę šventę, kad fiziškai negalėjo pasirūpinti savo vaiku. Tai labai jautrūs klausimai. Vyrų ir moterų dugnas yra skirtingas.
Ji sako, kad dėl alkoholio ji negalėjo nueiti į Rugsėjo 1-osios šventę.
Svarbu pasakyti, kad tokioms moterims galima padėti, kad būti netobulomis yra normalu. Nereikia smerkti ar bausti. Turime pasakyti, kad mes norime apie tai kalbėti, kad mes tokias moteris suprantame.
Pirmuoju žingsniu ieškant pagalbos galėtų būti ir šeimos gydytojas, ir psichologas, ir atėjimas į priklausomybės ligų centrą ar bet kurią iš reabilitacijos bendruomenių.“
Ligai būdingas neigimas
Daiva Klovienė, Respublikinio priklausomybės ligų centro, Vilniaus filialo psichologė: „Dirbdama psichosocialinio gydymo skyriuje, kuris dar kitaip vadinamas „Minesotos“, kiekvieną dieną susitinku su moterims, kenčiančiomis nuo įvairių priklausomybių. Daugiausiai tarp moterų paplitusi priklausomybė nuo alkoholio. Šis skyrius yra stacionarus, gydymas jame trunka 28 dienas.
Dalis moterų, dėl savo vartojimo sukeltų pasekmių, išgyvendamos nevilties, baimės, kaltės jausmus, savarankiškai kreipiasi pagalbos į specialistus. Kita dalis moterų atvyksta verčiamos savo šeimos narių, darbdavių ar Vaiko teisių apsaugos specialistų.
Žinoma, kad labiau motyvuotos gydytis yra pirmosios. Priklausomybės ligai yra būdingas neigimas, todėl dalis atvykusių moterų nemato problemų, kurias sukėlė jų vartojimas. Jos neigia, kad yra priklausomos nuo alkoholio, nepripažįsta savo vaikams daromos žalos.
Po savaitės ar dviejų, praleistų skyriuje, moterų požiūris į savo priklausomybės ligą keičiasi. Jos pradeda atrasti save, savo jausmus, suvokti savo elgesio pasekmes, skausmingai išgyvendamos jos pamato galimybę pakeisti savo gyvenimą.
Kai moterys pasakoja apie savo patirtis, dalinasi savo išgyvenimais, jos prisimena apie tai, kad vaikystėje patyrė smurtą. Bet jos nesuvokia, kad pačios tą patį dabar daro su savo vaikais. Skaudi vaikystės patirtis jas išmokė slėpti savo jausmus, jų visiškai neišgyventi, jos tapo tarsi aklos ir kurčios tam, kas vyksta su jomis ir jų gyvenimuose.
Jos tapo tarsi aklos ir kurčios tam, kas vyksta su jomis ir jų gyvenimuose.
Ieškoti pagalbos moterys vengia, nes joms gėda, jos bijo visuomenės reakcijos, kad kiti sužinos, jog jos – alkoholikės.
Kaip ir visiems priklausomiems žmonėms, moterims būdingas atsakomybės vengimas, kuris pasireiškia įvairiais būdais, pavyzdžiui, moterys galvoja, jog specialistai jas greitai pagydys.
Jos tikisi greito ir lengvo rezultato, tačiau sveikimas yra ilgas procesas ir mūsų skyriuje, moterims (kaip ir vyrams) suteikiamas pradžiamokslis apie tai, kaip siekti blaivybės. Jos įgyja įgūdžių, žinių kaip šiuos gyvenimo sunkumus įveikti.“
