– Kaip jūsų gyvenime atsirado duonos kepimas?
– Duona mūsų šeimos gyvenime atsirado pakankamai seniai, prieš 8 metus, tuomet, kai Lietuvoje pasidarė madinga duoną kepti. Toji mada atėjo ir į Šventos kaimą Švenčionių rajone. Iš pradžių šeima žiūrėjo labai skeptiškai. Gavusi receptą, atsivežiau reikiamų miltų, kitų ingredientų, tačiau pirmą kartą duonos iškepti nepavyko. Nepaisant to, aš buvau atkakli, pats procesas man labai patiko ir ilgainiui atsirado įgūdžiai. Šeima labai greitai suprato, kad naminė duona yra puikus produktas ir kad negali jos palyginti su masinės gamybos produkcija. Taigi, duoną kepti išmoko visa šeima.
– Duonos receptas turi savo atsiradimo istoriją, kokia ji?
– Prieš 8 metus, vieno renginio metu užsieniečiams buvo rodoma, kaip kepti naminę duoną. Aš irgi tame renginyje dalyvavau ir mane taip sužavėjo tas pats procesas ir duonos skonis, kad aš nusprendžiau įsigyti receptą, parsivežiau duonos raugo ir prasidėjo duonos kelias čia, Švenčionių rajone.
– Teko net įsigyti receptą?
– Taip, receptą įsigijau. Žmonės, besilaikantys senųjų lietuviškų tradicijų, žino, kad gera šeimininkė recepto ir raugo bet kam nedalina. Galima duoti tik savo dukrai arba savo seseriai. Receptą esu įsigijusi draugystės keliu, nes nesu nei sesuo, nei dukra, tačiau buvau prisaikdinta nedalinti recepto. Duona yra ypatinga tuo, kad jos pagrindinę dalį sudaro skaldyti rugiai ir visos kitos miltų rūšys. Šviežius ekologiškus grūdus perkame Kaune, malame privačiame malūne, stebime patį procesą.
Duona yra ypatinga tuo, kad jos pagrindinę dalį sudaro skaldyti rugiai ir visos kitos miltų rūšys. Šviežius ekologiškus grūdus perkame Kaune, malame privačiame malūne, stebime patį procesą.
– Kartais pasitaiko ir ekstremalių situacijų, kuomet reikia iškepti labai daug duonos. Kaip tuomet vyksta darbas?
– Būna tokių užsakymų, kuomet žmonės nori didesnio kiekio, tai mes ir iškepam. Yra buvęs toks laikotarpis, kai visa šeima dirbo trimis pamainomis penkias dienas tam, kad iškeptumėm reikiamą kiekį duonos. Bet tai buvo vis tiek labai smagu.
– Kai kepate daug duonos, tikriausiai, visas Šventos kaimas pakvimpa?
– Apie kaimą nežinau, bet mūsų gatvė – tikrai. Be to, džiaugiamės, kad šalia duonos žmonėms galime pasiūlyti ir savo medaus. Bitininkyste daugiau užsiima vyras.
– Kur iškeliauja jūsų kepta duona ir išsuktas medus?
– Galima sakyti – o kur neiškeliauja? Jeigu į žemynus, tai visus jau apkeliavo, išskyrus Antarktidą. Žmonės veža dovanų kaip reprezentaciją iš Lietuvos. Užsieniečiai draugai atvažiuoja ir tada savo draugams veža. Buvo toks vienas įdomus užsakymas, kai mūsų iškeptą duoną žmonės ją užnešė į Monblano kalną.
– Duonos kepimą, bitininkavimą jūs derinate ir su logopedės darbu. Kaip viską suspėjate?
– Duoną kepti jau įgudo visa šeima. Tiesa, tą dabar darome tik kartu su vyru, nes vaikai jau turi savo gyvenimus. O suspėti paprasta, kai yra planuojamas laikas. Duonos kepimas, medaus sukimas yra planingi darbai, kurie nenutinka staiga. Žinoma, kartais būna situacijų, kai žmonėms duonos prireikia staiga, tai mes surandame laiko, kada ją iškepti – jei ne dieną, tai per naktį.
Viso interviu su V.Duksiene klausykite LRT RADIJO laidoje „Gimtoji žemė“.
