Kaip užkirsti kelią psichoaktyvių medžiagų vartojimui? Ką jau šiandien gali padaryti tėvai? Apie tai mes kalbamės su Respublikinio priklausomybės ligų centro Panevėžio filialo gydytoju psichiatru Jauniumi Urbučiu ir medicinos psichologe Jovita Steišiūniene.
„Malonumų centrai žmogaus smegenyse bręsta daug greičiau nei kontrolės centrai – tai vienas niuansas, kodėl vaikas gali pradėti vartoti. Kitas dalykas – aplinka. Bloga kompanija, į kurią papuolama, bendraamžių paskata, prieinamos įvairios technologijos, vaizdiniai, slaptasis internetas taip pat įdeda savo indėlį“, – mano Jaunius Urbutis.
Jam antrina ir psichologė J.Steišiūnienė: „Tikrai liūdna, kad vartojantieji vis jaunėja – sulaukiame ir devynmečių, ir dešimtmečių, o priežastys pačios įvairiausios – noras pritapti, pasirodyti prieš kitus, ryšio su tėvais nebuvimas. Labiausiai pažeidžiami tie paaugliai, kurių šeimoje trūksta psichologinio artumo, šilumos, jeigu jie jaučiasi nepripažinti, nesvarbūs. Yra net įsitikinimų, kad vartoti yra gerai, pavyzdžiui, paaugliai sako, kad marihuana gydo, juk ją parduoda net vaistinėse, todėl tokių netinkamų interpretacijų tikrai sulaukiame, o tai sukuria klaidingą psichoaktyvių medžiagų įvaizdį“.
Net vienas kartas gali būti pavojingas
Specialistas J.Urbutis sako, kad skirtingos medžiagos veikia skirtingai, todėl net ir pirmo pabandymo metu galimas perdozavimas ar pavojus sveikatai.
„Nors pabandžius vieną kartą tapti priklausomu galimybė ir labai maža, bet tai yra pavojinga. Jeigu žmogus patyrė jam priimtiną ir malonią būseną – vienam tai gali būti apsvaigimas, kitam – žvalumas ir aktyvumas, trečiam – kokie nors vaizdiniai, tai gali labai greitai nuvesti į priklausomybę. Metaforiškai sakyčiau, kad vartojant nusileidžia tiltas per tą upę, kurios kranto nesimato“, – kalba psichiatras.
Psichoaktyvios medžiagos paveikia vartojančio žmogaus smegenis bei valią. Kaip aiškina gydytojas, valia yra smegenų veiklos dalis ir ją narkotikai tikrai veikia. Jeigu žmogus yra prislopintoje ar atvirkščiai, itin aktyvioje būsenoje, jo valia pakinta.
„Tam tikri narkotikai veikia skirtingose smegenų srityse, kurios išsidėsčiusios netoli vadinamojo malonumų centro ir sukelia neurocheminių medžiagų išsiskyrimą smegenyse. Pavyzdžiui, visi esame girdėję apie dopaminą, kurio skirtingi kiekiai išsiskiria patiriant skirtingą malonumą, pavyzdžiui, valgant, o kalbant apie psichoaktyvias medžiagas – jas vartojant. Natūralu, kad smegenys tokią informaciją tikrai įrašo ir tai ilgainiui sukelia priklausomybę“, – aiškina J.Urbutis.
Paaugliai ir psichoaktyvios medžiagos: ką gali padaryti tėvai?
Paauglystė atkeliauja su visais iššūkiais tiek tėvams, tiek vaikams. Ką daryti, kai jaučiame, kad vaikas tolsta, o galbūt pradėjo vartoti psichoaktyvias medžiagas?
Psichiatras sako, kad paauglystė yra tas laikas, kai vaikų ir tėvų santykiai yra patys trapiausi. „Patarčiau išlaikyti maksimalų ryšį su vaiku, žinoti, kas vyksta jo gyvenime, kokia aplinka jį supa. Tačiau visoje šitoje situacijoje didžiulį vaidmenį atlieka ir mokykla, ir visuomenė, ir bendruomenė, prevencija ir specialios programos. Reikia nepamiršti, kad kiekvienas vaikas yra individualus ir priėjimas prie jo – taip pat“, – sako pašnekovas.
Jis priduria, kad vaikai dažnai pabando vartoti dėl to, kad jaučia spaudimą, nenori atsilikti nuo kitų, nenori būti baltomis varnomis, o ir draugų įtaka paauglystėje yra labai didelė.
„Vaikams reikia paaiškinti, kad draugus mes renkamės ir juos renkamės būdami tiek vaikai, tiek suaugę. Tai nėra praradimas, o veikiau pasirinkimas. Užduokite ir klausimą savo vaikams, – o kas yra draugai? Pastebiu, kad vaikus labiau traukia gaujos, kompanijos, kurios nesielgia pagal visuomenei priimtinas normas“, – J.Urbutis.
Psichologė aiškina, kad tėvai turėtų nuolat stiprinti ryšį su vaiku ir su juo kalbėtis, išklausyti, sukurti saugią aplinką.
„Tėvai neturėtų būti diktatoriai, draugai ar visai atsitraukę nuo savo vaiko, kiek matau, pasitaiko ir tokių kraštutinumų. Reikia ne drausti, bet diskutuoti, klausti, ką žino, išgirsti vaiko nuomonę ir edukuoti apie psichoaktyvių medžiagų žalą, ugdyti sąmoningumą. Matau, kad atėję vaikai pas mane nesijaučia vertingi, įvertinti tėvų – tai jiems labai svarbu“, – aiškina psichologė.
Tad jeigu sužinome, kad vaikas vartoja, koks tėvų žingsnis pats pirmiausias? Kaip neišbaidyti vaiko?
„Pirmiausia siūlau kalbėti ramiai, o ne gąsdinti, kad mirs ir pan., taip pat galima įtraukti į šią situaciją specialistus, konsultantus, kurie užves ant kelio. Apskritai reikėtų prieiti prie vaiko ramiai, suteikti galimybę išsikalbėti, pasisakyti“, – sako J.Urbutis.
Tam pritaria ir psichologė J.Steišiūnienė, sakydama, kad paaugliams reikia ieškoti ir saugių būdų, kaip pranešti apie vartojančius draugus, juolab, platinantiems žmonės rūpi tik pajamos, jie negalvoja apie tai, ką platina ar vartojančių amžių. Galima pasikalbėti su socialiniu pedagogu, klasės vadovu, tėvais, taip pat pranešti ir anonimiškai, tačiau turi būti užtikrinamas saugumas.
Kodėl nebijoma vartoti to, ko nežinome? Psichiatras aiškina, kad kartais tas nežinojimas netgi tampa stimulu pabandyti.
„Ta medžiaga gali būti apibūdinama kaip saugi, kontroliuojama, kad nuo jos nieko nebus, o jeigu paskaudės galvą, tai praeis. Paaugliai yra nauji vartotojai, kuriuos pritraukti yra lengviausia“, – aiškina psichiatras, pabrėždamas, kad platintojai stengiasi sukurti pasitikėjimo vertą atmosferą.
„Nelegali prekyba yra bet kuriuo atveju nesaugi prekyba, nežinome, kokios sudėties ir ką nusiperkame. Nė vienas pirmą kartą bandydamas negalvoja, kad taps priklausomas ar sau pakenks, tačiau užtenka, kad būtų sutrikdoma sveikata ar pajaučiamas stiprus potraukis vartoti. Patarčiau ir tėvams stebėti vaikus, jų elgesį, atkreipti dėmesį į pasikeitimus“, – sako J.Steišiūnienė.
Ji priduria, kad mato didelę problemą, kadangi psichoaktyvios medžiagos pabandomos vis jaunesniame amžiuje, formuojasi tam tikros vartojančių subkultūros ir tai kelia susirūpinimą.
„Matyti, kad patiems paaugliams trūksta žinių, kad jų požiūris į psichoaktyvias medžiagas yra iškreiptas, kai kurie jų mano, kad jausdami nerimą ar stresą tai suvaldys parūkę ar pavartoję, neva pasijaus geriau. Tačiau reakcija yra atvirkštinė, kadangi visa tai išbalansuoja nervų sistemą, kenkia ir nesprendžia problemų, o tik jas sukelia.
Galiausiai vytosi tolerancija toms medžiagoms ir gimsta priklausomybė. Daugelis paauglių mano, kad jiems taip nenutiks, jie netaps priklausomi. Todėl ryšys su tėvais, edukacija, klausimas, kodėl nori vartoti, labai svarbūs. Matau, kad ir patys paaugliai nori tos informacijos ir kai kuriems to labai trūksta. Apskritai kalbant, prevencijos tikrai nebus per daug ir čia specialistų pagalba labai praverčia, nes to išaiškinimo paaugliams, kas yra psichoaktyvios medžiagos ir kaip jos veikia, tikrai reikia. Tėvams galiu tik patarti priimti savo vaikus, puoselėti ryšį, juos mylėti, nenustoti bandyti klausti, kalbėtis ir tą daryti švelniai“, – sako psichologė J.Steišiūnienė.
