Naujas reiškinys: atsiranda vis daugiau sunkiai apčiuopiamų sielos ligų

Prie­žas­tys iki šiol nei­šaiš­kin­tos

Il­gus šimt­me­čius sie­los su­tri­ki­mų prie­žas­ti­mi bu­vo lai­ko­mos ne­že­miš­kos jė­gos. An­ti­kos lai­kais sie­los su­tri­ki­mai im­ti aiš­kin­ti ne taip mis­tiš­kai. Ma­te­ma­ti­kos ge­ni­jui Pi­ta­go­rui prie­žas­čių pa­ra­gi­nus ieš­ko­ti ne dan­gu­je, o žmo­gaus sme­ge­ny­se, sie­los ne­ga­la­vi­mai pra­dė­ti su­vok­ti kaip žmo­giš­kai pri­gim­čiai bū­din­gi reiš­ki­niai. Is­to­ri­jos tė­vas He­ro­do­tas ra­šė, kad ka­ra­lius Kleo­me­nas, po var­gi­nan­čios ke­lio­nės grį­žęs į Spar­tą, su­si­rgo sie­los li­ga. Bū­tent „su­si­rgo“. Gar­siau­sias an­ti­ki­nės Grai­ki­jos gy­dy­to­jas Hi­pok­ra­tas, ku­ris pir­ma­sis sie­los li­gą – ma­ni­ją – įvar­di­jo kaip aud­rin­gą būk­lę, tei­gė, kad sie­los li­gos, kaip ir vi­sos ki­tos, tu­ri tam tik­rą vie­tą žmo­gaus kū­ne – ana­to­mi­nę lo­ka­li­za­ci­ją.

Ma­te­ma­ti­kos ge­ni­jui Pi­ta­go­rui prie­žas­čių pa­ra­gi­nus ieš­ko­ti ne dan­gu­je, o žmo­gaus sme­ge­ny­se, sie­los ne­ga­la­vi­mai pra­dė­ti su­vok­ti kaip žmo­giš­kai pri­gim­čiai bū­din­gi reiš­ki­niai.

Šių lai­kų psi­cho­lo­gi­nės teo­ri­jos tei­gia, kad Hi­pok­ra­to įvar­dy­ta ma­ni­ja yra tar­si gy­ny­bos lai­ko­tar­pis. Tai pa­si­tei­si­ni­mo ir iš­si­gel­bė­ji­mo ieš­ko­ji­mas atei­ty­je, kar­tu ir ne­su­ge­bė­ji­mas su­sto­ti, kad žmo­gus su­si­ras­tų sa­vo tik­ro­vę. Re­mian­tis so­cia­li­niu po­žiū­riu, ma­ni­jos epi­zo­dus daž­niau­siai su­ke­lia stre­si­nės si­tua­ci­jos, pa­vyz­džiui, dar­bo ne­te­ki­mas, ar­ti­mo žmo­gaus mir­tis. Di­de­lę reikš­mę šiam su­tri­ki­mui at­si­ras­ti tu­ri ir ge­ne­ti­nis po­lin­kis. Ma­ni­jos simp­to­mus ga­li su­kel­ti ir psi­chot­ro­pi­nės me­džia­gos: ni­ko­ti­nas, am­fe­ta­mi­nas, ko­kai­nas, ener­gi­niuo­se gė­ri­muo­se esan­tis tau­ri­nas ir kt. Ma­ni­jos epi­zo­dai ga­li pa­si­reikš­ti po sme­ge­nų trau­mų, pa­žei­dus tam tik­ras jų sri­tis, ser­gant on­ko­lo­gi­ne sme­ge­nų li­ga, ar­ba ga­li at­si­ras­ti be aiš­kios prie­žas­ties. Pas­te­bė­ta, kad ma­ni­ja ser­gan­čių­jų ar­ti­mie­ji bend­rai tu­ri di­des­nę ti­ki­my­bę sirg­ti įvai­riais nuo­tai­kos su­tri­ki­mais.

Už­mo­jai ne­su­tam­pa su ga­li­my­bė­mis

Kaip ir dau­ge­liui psi­chi­kos li­gų, šiai li­gai diag­no­zuo­ti spe­ci­fi­nių ty­ri­mų nė­ra. Gy­dy­to­jas sa­ko, kad ne­re­tai li­ga at­pa­žįs­ta­ma ne iš kar­to, nes ma­nia­ki­nis sind­ro­mas ga­li at­si­ras­ti ir ser­gant kai ku­rio­mis ki­to­mis so­ma­ti­nė­mis li­go­mis, pa­vyz­džiui, vys­tan­tis sme­ge­nų aug­liui. Diag­no­zuo­jant ma­ni­jos su­tri­ki­mą, daž­niau­siai re­mia­ma­si ma­to­mais li­gos simp­to­mais, ar­ti­mų­jų bei pa­ties li­go­nio pa­sa­ko­ji­mais. Vie­nas iš ma­ni­jos simp­to­mų – per­dė­tai pa­di­dė­jęs ak­ty­vu­mas, ge­bė­ji­mas dirb­ti ne­per­vargs­tant, per­ne­lyg di­džiu­lis op­ti­miz­mas, ne­re­tai pa­si­reiš­kian­tis neap­gal­vo­tu iš­lai­da­vi­mu.

„Žmo­gus pa­si­sam­do tak­si ir vi­są­dien juo va­ži­nė­ja ne­pai­sy­da­mas, kad ne­tu­rės kuo už­si­mo­kė­ti už su­teik­tas pa­slau­gas. Per­ka ne­rei­ka­lin­gus daik­tus, vė­lai va­ka­re ar­ba nak­tį skam­bi­na te­le­fo­nu ma­žai pa­žįs­ta­miems žmo­nėms tei­sin­da­ma­sis, kad „at­si­ra­do rei­ka­lų, ku­riuos rei­kia tuo­jau pat su­tvar­ky­ti“, ra­šo raš­tus į įvai­rias įstai­gas, – pa­sa­ko­ja psi­chiat­ras. – Na­miš­kiams at­ro­do, kad jų ar­ti­ma­sis la­bai daug dir­ba, vi­sur sku­ba, ku­ria be­ga­les pla­nų, sten­gia­si tuoj pat juos įgy­ven­din­ti, bet ne­bai­gęs vie­no dar­bo me­ta jį ir grie­bia­si ki­to, to­dėl ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas – be­vai­sis. Ne­re­tai to­kiems li­go­niams smar­kiai su­ma­žė­ja mie­go po­rei­kis, to­dėl jiems vi­siš­kai už­ten­ka 2-3 va­lan­dų mie­go. At­si­kė­lęs triukš­mau­ja, truk­do mie­go­ti ar­ti­mie­siems. Dėl su­ma­žė­ju­sio mie­go po­rei­kio li­go­nis ne­si­kan­ki­na, anaip­tol – tai lai­ko dar­bin­gu­mo, pra­na­šu­mo ženk­lu.“

Kad žmo­gus ser­ga ma­ni­ja, ga­li­ma pa­ste­bė­ti ir iš jo ap­ran­gos, šu­kuo­se­nos. „Pa­cien­to iš­vaiz­da pri­klau­so nuo ma­nia­ki­nio sind­ro­mo laips­nio“, – sa­ko me­di­kas. Daž­niau­siai bu­vę san­tū­rūs žmo­nės ry­tą at­si­kė­lę vie­toj sa­vo įpras­tų dra­bu­žių pra­de­da iš­šau­kian­čiai reng­tis ir šu­kuo­tis, mėgs­ta ryš­kias spal­vas, ekst­ra­va­gan­tiš­kus rū­bus. Ki­ti, prie­šin­gai, vi­siš­kai ne­krei­pia dė­me­sio į sa­vo iš­vaiz­dą, ne­si­sku­ta, ne­si­šu­kuo­ja, ne­ker­pa plau­kų, ne ei­na, bet bėg­te bė­ga.

Pa­cien­to iš­vaiz­da pri­klau­so nuo ma­nia­ki­nio sind­ro­mo laips­nio.

Ga­li at­si­ras­ti ir fi­zio­lo­gi­nių po­ky­čių: pa­di­dė­jęs pra­kai­ta­vi­mas, kren­tan­tis svo­ris. Ju­de­siai tam­pa grei­tes­ni, pa­di­dė­ja ape­ti­tas, sek­sua­li­nis po­trau­kis, mo­te­rims su­trin­ka menst­rua­ci­jų cik­las.

Iš­lais­vin­ta mū­za at­ra­ki­na ne tik kū­ry­bi­nes ga­lias

„Kar­tais „ma­nia­kiš­kas“ ar­ti­mo­jo el­ge­sys gąs­di­na ar­ti­muo­sius, ta­čiau rei­kė­tų steng­tis to­kio žmo­gaus neats­tum­ti, nes pa­ts li­go­nis ne­ga­li kri­tiš­kai įver­tin­ti sa­vo būk­lės. Nors ma­ni­jos ap­sės­tą žmo­gų er­zi­na pa­ta­ri­mai, pa­si­sten­ki­te gin­ti jį nuo jo pa­ties ne­ti­ku­sių spren­di­mų“, – pa­ta­ria gy­dy­to­jas ir šmaikš­tau­ja, jog li­ga tu­ri ir ge­rą­ją pu­sę – jei jos for­ma švel­nes­nė, ki­lu­si ener­gi­ja ir lais­va mąs­ty­mo pu­sė ga­li ska­tin­ti kū­ry­biš­ku­mą. Žmo­gus tuo­met sa­vy­je at­ran­da daug nau­jų ge­bė­ji­mų, no­ri tap­ti ak­to­riu­mi, ra­šy­to­ju, iš­gar­sė­ti, ne­re­tai ima ra­šy­ti ei­les, to­dėl kai ku­rie me­ni­nin­kai ar ra­šy­to­jai, pa­ti­rian­tys ma­nia­ki­nę dep­re­si­ją, daž­niau­siai ne­no­ri bū­ti iš­gy­dy­ti, nes ma­ni­jos pro­trū­kiai jiems yra la­bai nau­din­gi, pa­vyz­džiui Hen­de­lis sa­vo be­veik ke­tu­rias va­lan­das trun­kan­čią ora­to­ri­ją „Me­si­jas“ su­kū­rė per tris pa­ki­lios kū­ry­bi­nės ener­gi­jos, pa­si­reiš­ku­sios ma­ni­jos epi­zo­dais, sa­vai­tes.

Ma­ni­jai bū­din­gas džiaugs­mas, ener­gin­gu­mas, neį­ti­kė­ti­nai di­de­lis pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi ir slo­pi­ni­mo bei sa­vi­kont­ro­lės trū­ku­mas lei­džia kū­ry­biš­ku­mui pa­si­reikš­ti leng­viau, nes ma­ni­jos ap­sės­tas žmo­gus puo­la įgy­ven­din­ti sa­vo idė­jas nė ne­svars­ty­da­mas, ar jos yra ge­ros, ar – blo­gos. Ta­čiau dau­gu­ma žmo­nių ma­ni­jos me­tu ne­bū­na neįp­ras­tai kū­ry­bin­gi, juo­lab jei kū­ry­ba nie­ka­da ir ne­bu­vo jų „ark­liu­kas“. Tuo­met slo­pi­ni­mo ne­bu­vi­mas ga­li pa­si­reikš­ti di­de­lė­mis iš­ger­tu­vė­mis, ku­rių šiaip jau žmo­gus ne­ga­lė­tų sau leis­ti, ne­tin­ka­mu el­ge­siu vie­šo­se vie­to­se ar pa­vo­jin­gai nu­trūkt­gal­viš­kais veiks­mais.

Kiek­vie­na aki­mir­ka įka­lin­ta „nuo­tai­kų su­py­nė­se“

Emo­ci­joms tin­ka tai, kas tin­ka ir vi­sam ki­tam – kas ky­la, tas ir lei­džia­si. „Ma­ni­jos su­tri­ki­mams bū­din­gos bū­se­nos yra tar­si su­py­nės – su kri­ti­mais ir pa­ki­li­mais“, – sa­ko gy­dy­to­jas. Bu­vęs itin pa­ki­lios nuo­tai­kos, šne­kus, be var­go už­kal­bi­nan­tis sve­ti­mus žmo­nes ir da­li­jan­tis jiems pa­ta­ri­mus, ma­ni­ja ser­gan­tis as­muo be rim­tes­nės prie­žas­ties stai­ga ga­li pa­si­da­ry­ti pik­tas, dirg­lus, net ag­re­sy­vus. Sun­kiais at­ve­jais ga­li pri­si­dė­ti klie­de­siai ir ha­liu­ci­na­ci­jos. Pag­rei­tė­ja mąs­ty­mas, vie­na min­tis kei­čia ki­tą dar ne­pa­si­bai­gus prieš tai bu­vu­siai. Gal­vo­je min­čių bū­na tiek daug ir jos taip grei­tai kei­čia­si, kad li­go­nis ne­spė­ja jų iš­sa­ky­ti. Pa­cien­tai ne­ven­gia gar­siai iš­reikš­ti sa­vo ne­pa­do­rių min­čių, kal­ba bū­na vul­ga­ri, ci­niš­ka, iš­nyks­ta at­stu­mo jaus­mas, neį­ver­ti­na­ma si­tua­ci­ja, ak­ty­viai ieš­ko­ma at­si­tik­ti­nių ly­ti­nių san­ty­kių.

Ma­ni­jos su­tri­ki­mams bū­din­gos bū­se­nos yra tar­si su­py­nės – su kri­ti­mais ir pa­ki­li­mais.

„Li­gai bū­din­gos bė­gi­mo for­mos pa­cien­tui ne­pa­vyks­ta iš­veng­ti nei po­pie­riaus la­pe – jis ra­šo daug ir grei­tai, di­de­lė­mis rai­dė­mis, po ke­le­tą žo­džių ei­lu­tė­je. Teks­te daug pa­tai­sy­mų, iš­brau­ki­mų, šauk­tu­kų ir klaus­tu­kų. Ra­šant lūž­ta pieš­tu­kas, įplyš­ta po­pie­rius, iš­si­te­pa­mos ran­kos. Raš­to tu­ri­ny­je at­si­spin­di tos pa­čios klai­dos kaip ir kal­bo­je, nes nė­ra nuo­sek­lu­mo, pra­lei­džia­mos rai­dės, min­tys bū­na pa­dri­kos. Dėl men­ko ge­bė­ji­mo su­telk­ti dė­me­sį ir po­lin­kio fan­ta­zuo­ti li­go­niai ga­li ir pa­tys ne­su­si­gau­dy­ti, kur tik­ro­vė, o kur fan­ta­zi­ja. Pa­cien­tai pa­si­da­ro la­bai ne­sa­vik­ri­tiš­ki, lin­kę į per­ver­ti­ni­mo idė­jas ir klie­de­sius“, – pa­sa­ko­ja me­di­kas.

Gy­dy­mo sėk­mė – ar­ti­mų­jų ran­ko­se

Mis­ti­nis po­žiū­ris į li­gą lė­mė ir jos gy­dy­mą. Is­to­ri­ja by­lo­ja, kad at­si­žvel­giant į diag­no­zę sie­los li­gas gy­dy­ti bu­vo siū­lo­ma su­riš­tą li­go­nį lai­kant jį tam­so­je, nu­lei­džiant krau­jo, duo­dant lais­vi­na­mų­jų. Bū­ta ir griež­tes­nių gy­dy­mo bū­dų – ne­ga­luo­jan­čią sie­lą mė­gin­ta „gy­dy­ti“ mu­ši­mu, ne­lai­mė­lio su­ri­ši­mu, ma­ri­ni­mu ba­du. Pra­bi­lus apie me­di­ci­ni­nę pa­gal­bą, gy­dy­mo me­to­dai ta­po kur kas švel­nes­ni – sie­los li­gos bu­vo gy­do­mos ma­sa­žais, ne­su­dė­tin­gais gim­nas­ti­kos pra­ti­mais, li­go­niams ren­gia­mais vai­di­ni­mais, sta­lo žai­di­mais. Jie bu­vo ve­da­mi pa­si­vaikš­čio­ti į gry­ną orą. Bu­vo ma­no­ma, kad ne­ga­lios iš­tik­tą­jį tu­ri su­pti tik jo drau­gai ir ar­ti­mie­ji.

Kaip gy­do­ma mū­sų laik­me­čiu ne­re­tai pa­si­tai­kan­ti vie­na iš dau­ge­lio sie­los li­gų – ma­ni­ja? Anot psi­chiat­ro, ma­ni­jos gy­dy­mas su­si­de­da iš ke­lių la­bai svar­bių kom­po­nen­tų: che­mo­te­ra­pi­jos, psi­cho­te­ra­pi­jos ir ar­ti­mų­jų pa­ra­mos. „Vais­tų po­vei­kis yra in­di­vi­dua­lus, tad ne­re­tai uži­ma ga­na daug lai­ko, kol pa­vyks­ta nu­sta­ty­ti, ar vais­tas yra efek­ty­vus konk­re­čiam ma­ni­jos at­ve­jui gy­dy­ti. Taip pat la­bai svar­bu nu­sta­ty­ti op­ti­ma­lią vais­to do­zę ir mi­ni­ma­lų ša­lu­ti­nių efek­tų po­vei­kį“, – sa­ko gy­dy­to­jas.

Praė­jus ūmiam pe­rio­dui, tai­ko­mas il­gos truk­mės pro­fi­lak­ti­nis gy­dy­mas, ku­rio es­mė – paū­mė­ji­mų per­spė­ji­mas ir pa­ge­rė­ji­mų pail­gi­ni­mas.

Praė­jus ūmiam pe­rio­dui, tai­ko­mas il­gos truk­mės pro­fi­lak­ti­nis gy­dy­mas, ku­rio es­mė – paū­mė­ji­mų per­spė­ji­mas ir pa­ge­rė­ji­mų pail­gi­ni­mas. Kar­tu tai­ko­ma psi­cho­te­ra­pi­ja, ku­ri daž­niau­siai taip pat la­bai pa­ge­ri­na ser­gan­čio­jo būk­lę. Psi­cho­lo­gas ga­li mo­ky­ti pro­ble­mų spren­di­mo įgū­džių. Ma­no­ma, kad tai ga­li pa­dė­ti iš­veng­ti stre­so, ku­ris su­kel­tų nau­jus ma­ni­jos epi­zo­dus.

Taip pat la­bai svar­bu ser­gan­čiuo­sius mo­ky­ti apie su­tri­ki­mo ei­gą. Tai pa­de­da pa­siek­ti di­des­nio bend­ra­dar­bia­vi­mo su svei­ka­tos prie­žiū­ros spe­cia­lis­tais, ypač vais­tų var­to­ji­mo sta­bi­lu­mo. Prieš­lai­ki­nis do­zės su­ma­ži­ni­mas ar vais­to nu­trau­ki­mas, kai at­ro­do, kad bū­se­na ta­po nor­ma­li, su­ke­lia stai­gų ma­ni­jos simp­to­mų išau­gi­mą. Tik sta­bi­liai su­ma­žė­jus ma­ni­jos simp­to­mams, do­zę ga­li­ma pa­ma­žu ma­žin­ti.

Ne ma­žiau svar­bi ir ar­ti­mų­jų pa­gal­ba. „Sie­kia­ma, kad šei­ma ži­no­tų apie ser­gan­čio­jo bū­se­ną, jį su­pras­tų ir priim­tų. La­bai svar­bu, kad pa­ma­čius ar­tė­jan­čio ma­ni­jos prie­puo­lio po­žy­mius li­go­niui bū­tų pra­dė­tas ati­tin­ka­mas gy­dy­mas, to­dėl ar­ti­mie­ji, pa­ste­bė­ję pa­ki­tu­sį ar­ti­mo­jo el­ge­sį, tu­rė­tų kuo sku­biau pa­gal­bos kreip­tis į me­di­kus. Jei li­go­nis lin­kęs prie­puo­lio me­tu švais­ty­ti pi­ni­gus, tiks­lin­ga ap­ri­bo­ti ga­li­my­bes dis­po­nuo­ti šei­mos biu­dže­tu, – pa­ta­ria gy­dy­to­jas. – Šei­mos na­riai tu­rė­tų sek­ti li­gos ei­gą, ži­no­ti ma­ni­jos gy­dy­mo prin­ci­pus, kaip su­teik­ti pa­gal­bą. Esant rei­ka­lui, šei­mos na­riai tu­rė­tų pa­si­rū­pin­ti, kad pa­cien­tas bū­tų pa­gul­dy­tas į li­go­ni­nę, sek­ti, kad li­go­nis re­gu­lia­riai var­to­tų vais­tus, lai­ky­tų­si gy­dy­to­jo nu­ro­dy­mų ne tik li­gai paū­mė­jus, bet ir būk­lei pa­ge­rė­jus.“

Daž­niau­siai ma­ni­jos epi­zo­dai pa­si­kar­to­ja ne vie­ną kar­tą, ta­čiau lai­ku juos pa­ste­bė­jus ir pra­dė­jus ūmaus prie­puo­lio gy­dy­mą, o vė­liau tę­siant pro­fi­lak­ti­nį gy­dy­mą, prie­puo­lių la­bai su­ma­žė­ja, o kar­tais jie ir vi­sai iš­nyks­ta. „Po gy­dy­mo žmo­gus daž­niau­siai ga­li gy­ven­ti vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą, juo­lab kad iki li­gos bu­vęs pro­fe­si­nis, in­te­lek­ti­nis ly­gis nie­kur ne­dings­ta“, – tvir­ti­na gy­dy­to­jas.