Regina gyvena viename iš Lietuvos miestų. Nors tai, anot jos, nėra mažas miestas, vis dėlto ji nenori jo įvardinti straipsnyje. „Niekada nesame pajutę kažkokios grėsmės, nebuvo ir negražių komentarų, bet vis tiek, atrodo, kad geriau mažiau pasakoti. Net nežinau kodėl – gal dėl bendros nuomonės? Juk ir tyrimai rodo, kad žmonės vis dar nelabai nori šalia gyvenančių žmonių su psichikos negalia“, – apie priežastį, kodėl nėra linkusi atvirauti, svarstė moteris.
Jos sūnus – pilnametis, tačiau šiuo metu gyvena tėvų namuose. Taip, pasak Reginos, lengviau visiems. „Suprantu, kad tai laikinas sprendimas – ir jis pats, ir mes norime, kad gyventų savarankiškai. Juolab kad vartodamas vaistus jis jaučiasi gerai. Bet dabar dar norisi palaikyti arčiau savęs. Apsaugoti...“ – prisipažino šizofrenija sergančio sūnaus mama.
Augo laimingas ir pareigingas vaikas
Regina pasakojo, kad sūnaus vaikystė prabėgo lengvai – tėvai džiaugėsi sveiku ir laimingu vaiku. Mažai kas pasikeitė ir jam pradėjus lankyti mokyklą – berniukui sekėsi mokytis, tiesa, jis buvo labai reiklus sau.
„Išryškėjo perfekcionizmas. Norėdavo, kad viskas ir visada būtų ne gerai, bet geriausiai. Kalbėdavome, kad ne pažymys svarbu, ne pagyrimas, bet jam tai buvo svarbu, klaidų negalėjo pakęsti“, – prisiminė pašnekovė.
Tuo metu, anot jos, dar nebuvo įprasta dėl kylančių iššūkių tartis su psichologais. Tačiau matydami, kad sūnui stiprėja emocijos, susijusios su nesėkmėmis, tėvai tarėsi su šeimos gydytoju – jis nusiuntė pas neurologą. Pastarasis, pasak Reginos, nieko blogo nerado, tačiau, pasikalbėjęs su sūnumi, rekomendavo jam apsilankyti pas psichiatrą.
„Mums čia buvo perkūnas iš giedro dangaus. Nesupratau, kodėl to reikia? Gydytojas sakė, kad tai – tik rekomendacija, kad sūnus greičiausiai sveikas. Tačiau jo mąstyme jis pastebėjo kai kurių simptomų, kurie psichiatro kompetencijoje. Tada sūnui buvo 15 metų“, – maždaug prieš dešimt metų įvykusį pokalbį prisiminė Regina.
Mums čia buvo perkūnas iš giedro dangaus. Nesupratau, kodėl to reikia?
Ji neslėpė, kad į psichiatrą tąkart nesikreipė: „Buvo gėda, atrodė, kad nėra reikalo. Be to, mūsų mieste tokio gydytojo net nebuvo. Tai taip ir palikome.“
„Jis sakė, kad girdi balsus, kurie jį valdo“
Sėkmingai baigęs mokyklą vaikinas įstojo į universitetą. Pasak mamos, savarankiško gyvenimo jis laukė – turėjo planų, svajonių. Deja, įpusėjus pirmą kursą paaiškėjo, kad susidoroti su naujomis situacijomis sūnui sekasi prastai. „Jis į namus grįždavo kas mėnesį. Jau po pirmo mačiau, kad atrodo pavargęs. Klausiau, ar valgo, miega – numykė, kad „žinai, kaip studentai gyvena“. Žinojau, todėl stengiausi nesijaudinti. Deja, situacija blogėjo. Kai grįždavo vėliau, ėmė visai nieko nebepasakoti. Atsitiktinai sužinojau, kad nebebendrauja su draugais. Pasak vieno jų, tik sėdi kambaryje, mokosi dieną naktį, kartais net nebenueina į paskaitas... <...>“, – apie nerimą keliančius požymius pasakojo Regina.
Pasitarę su vyru jie kartą nuvažiavo į miestą, kuriame gyveno ir studijavo sūnus. Tai, ką rado, išgąsdino.
„Jis buvo nesiprausęs, greičiausiai ir nevalgęs – atrodė, kad nelabai orientuojasi aplinkoje. Maniau, kad pradėjo vartoti kažką (alkoholį, narkotines medžiagas). Bet jis tvirtino, kad ne. Galiausiai pasakė, kad nemiega jau keletą parų. Sakau: „Kodėl?“. Tada ir prisipažino, jog girdi balsus, kurie, pasak sūnaus, „jį valdo“, – sakė moteris.
Ji teigė iškart supratusi, kad reikia skubios pagalbos. Psichiatrą rado per pažįstamus. „Man buvo šokas, kai vos po vienos konsultacijos gydytojas pasakė, kad įtaria šizofreniją. Rekomendavo medikamentinį gydymą. Siūlė ir stacionarų gydymą [ligoninėje]. Kaip dabar pamenu, sako: „Turite į tai žiūrėti rimtai – jei nesigydys, jam tik blogės“, – prisiminė Regina.
Šizofrenijos diagnozę šeima išgirdo prieš keletą metų. Tiek laiko jie gyvena su šia liga ir, pasak Reginos, vis dar mokosi tai daryti. „Kai geria vaistus, sūnui viskas gerai. Jis grįžo į mokslus, tiesa, pakeitė studijas. Dirba vienoje kavinėje barista. Viskas gerai, kol vartoja vaistus kaip paskirta. Sunkiausia, kai nusprendžia, kad jau pasveiko ir nebegeria vaistų. Tų atkritimų buvo ne vienas ir ne du... Paskutinis ne taip seniai. Dėl to ir yra kuriam laikui grįžęs pas mus į namus“, – nepagražintą šeimos istoriją pasakojo moteris.
Šiuo metu jaunas vyras lanko ir psichoterapiją, ir vartoja medikamentus.
Kliedesiai, haliucinacijos, depresyvios mintys – simptomai gali būti įvairūs
Kas yra šizofrenija, kokie simptomai jai būdingi – apie tai papasakojo Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentė, gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė.
„Šizofrenija – tai psichikos sutrikimas, kuriam būdinga daug liguistų simptomų, tokių kaip haliucinacijos, kliedesiai, mąstymo darnumo, kryptingumo sutrikimai, emocijų sutrikimai, valios sferos pakenkimo simptomai ir t.t. Diagnostiniai kriterijai vis keičiasi, nustatomi tam tikri minimalūs reikalavimai simptomų buvimui ar sutrikimo trukmei, tačiau visumoje kalbama apie tą patį sutrikimą“, – sakė gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė.
Suprasti akimirksniu
- Šizofrenijai būdingi tokie simptomai:
- Pozityvūs – tai kliedesiai, haliucinacijos.
- Negatyvūs – tai valios ir emocijų sferos blėsimas, kai žmogus mažai kuo domisi, neprisiverčia daryti net ir paprastų dalykų, neturi įprastų emocinių reakcijų ar tos reakcijos būna pasikeitusios.
- Taip pat svarbu paminėti ir nuotaikos sutrikimo simptomus, nes kai kuriems pacientams gali būti depresinės ar – atvirkščiai – manijos būsenos, kognityvinius sutrikimus, kurie pasireiškia sunkumu susikaupti, darbinės atminties sutrikimais.
Pasak specialistės, simptomų deriniai kiekvienam žmogui yra individualūs, tačiau tam, kad sutrikimas būtų diagnozuotas, reikia tam tikro jų rinkinio: „Taigi, kartais vienas šizofrenija sergantis žmogus gali būti nepanašus į kitą šizofrenija sergantį žmogų, ir tai yra visiškai suprantama.“
Kalbant apie tai, dėl ko atsiranda sutrikimas, pasak gydytojos, teorijų yra visokių, pradedant nuo mistinių ar mažai mokslu pagrįstų.
„Šiuo metu dominuoja bio-psicho-socialinis požiūris, kas reiškia, kad svarbūs visi šie faktoriai, nors jų dedamoji kiekviename konkrečiame atvejyje gali būti skirtinga. Svarbus paveldimumas, psichoaktyvių medžiagų naudojimas, ankstyvosios trauminės patirtys, santykiai šeimoje ir artimiausioje aplinkoje. O kartais labai sunku rasti kokį nors faktorių, kuris gali būti „atsakingas“ už sutrikimo atsiradimą“, – nurodė R.Mazaliauskienė.
Įtakos gali turėti vaikystės trauma, skurdas
Jos teigimu, tai, kad šeimoje yra buvę šizofrenija sergančių, tikrai nereiškia, kad žmogus susirgs. Tačiau ir tai, kad šeimoje ar giminėje nėra buvę sergančių šizofrenija, nereiškia, kad žmogus nesusirgs.
„Šizofrenija – šiokia tokia „loterija“. Tikriausiai svarbu suprasti, kad psichikos sutrikimo atsiradimas visada atsiranda tam tikrų faktorių sąveikos rezultate. Galima turėti labai sudėtingą paveldimumą, tačiau jei kiti veiksniai susidėlios palankiai, ligos nebus. Ir atvirkščiai: galima neturėti jokio atsekamo polinkio kokiam nors sutrikimui, tačiau liga atsiras, jei kiti veiksniai turės didelę neigiamą įtaką.
Pastaraisiais dešimtmečiais daug kalbama apie ankstyvąją vaikystės traumą, akcentuojant jos vaidmenį psichikos sutrikimų bendrai ir konkrečiai šizofrenijos atsiradime. Beje, kai kurie autoriai didžiulį skurdą vaikystėje irgi priskiria prie tokių veiksnių, nebūtinai tai turi būti kažkas labai „didelio“: pvz., fizinis ar seksualinis smurtas“, – kalbėjo gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė.
Ji pabrėžė, kad svarbu ne tik pats traumuojantis veiksnys, bet ir tai, kaip tai priimama paties žmogaus. „Yra pacientų, kurie pasakoja siaubingas ir sunkiai suvokiamas istorijas iš savo vaikystės, nors jų tarsi ir nevertina kaip siaubingų ir sunkiai suvokiamų. O kartais lyg ir menkas nemalonumas, kitų akimis, yra suvokiamas ir priimamas kaip trauma. Taigi, viskas visada labai individualu.
Genetika svarbi, o esant didesniam skaičiui psichikos ligomis sergančių asmenų giminėje ar šeimoje, gal verta labiau pasirūpinti tokia šeima ir joje augančiais vaikais, minimalizuojant neigiamus aplinkos faktorius“, – kalbėjo R.Mazaliauskienė. Pasak jos, kalbant apie šeimą ir atmetus genetiką, reikėtų paminėti, kad kartais paveldimas ne pats psichikos sutrikimas, bet iš šeimos pasisavinami tam tikri elgesio modeliai, kurie ilgalaikėje perspektyvoje gali vesti į sutrikimą.
Svarbu ne tik pats traumuojantis veiksnys, bet ir tai, kaip tai priimama paties žmogaus.
„Nesinorėtų, kad šią frazę perskaitę tūkstančiai tėvų pajustų kaltę, nes apie tai kalbu tik tam, kad suvoktume, kiek daug sudėtingų ir ne visada įsisąmoninamų faktorių veikia ligos atsiradimą. Kai kuriuos mes galime valdyti, kai kurių – ne. Tačiau žinoti svarbu visus ir būtent dėl to, kad kai kuriuos galima paveikti. Tokius kaip, pvz., kanabinoidų vartojimas, nes tai statistiškai patikimai jauniems vyrams yra susiję su padidinta psichozės bei šizofrenijos atsiradimo rizika“, – kvaišalų įtaką paminėjo specialistė.
Tiesa, statistika rodo, kad šizofrenija nėra tik vyrų (ar berniukų, jaunuolių) liga. Pasak R.Mazaliauskienės, yra žinoma, kad vyrams ši sutrikimas pasireiškia anksčiau, dažnai net nesulaukus 20-ies metų, moterims – virš 30 metų. Taip pat vyrams pasireiškia kitokie simptomai (dažniau negatyvūs ir jie stipriau išreikšti). Moterims, sergančioms šizofrenija, dažnai stebimi nuotaikos (afektiniai) sutrikimai.
Kaip gydoma šizofrenija?
Pasak gydytojos psichiatrės-psichoterapeutės, gydant šią ligą svarbūs įvairūs dalykai.
„Šizofrenijai gydyti naudojame įvairius psichiatrinius vaistus, tačiau visų pirma – tai antipsichoziniai vaistai, kurie skirti sumažinti šizofrenijos simptomų išreikštumą, užkirsti kelią atkryčiui, sustabdyti ligos progresavimą. Jie yra labai įvairių formų: tabletės, kapsulės, injekcijos, skysta geriama forma.
Pastaraisiais metais vis dažniau naudojami ilgo veikimo injekciniai vaistai, kuriuos pakanka susileisti kartą per mėnesį ar per tris. Kai kurie pacientai tokį gydymą mėgsta, nes didžiąją laiko dalį „nesijauti ligoniu“.
Kitiems pacientams patinka kitos vaistų formos, nes kartais tablečių vartojimas padeda jausti, kad savo gydymąsi kontroliuoji pats: noriu išgeriu tabletę, noriu – ne. Tačiau svarbu akcentuoti tai, kad yra daug skirtingų vaistų, skirtingų jų formų, o tai sudaro sąlygas kiekvienam parinkti vaistą pagal ligos simptomus, toleravimą, o kartais – ir pagal rimtesnio racionalaus pagrindo neturinčius pageidavimus“, – pabrėžė pašnekovė.
Jos teigimu, kai kuriais atvejais yra skiriami ir kiti vaistai, pvz., antidepresantai, nes sergant šizofrenija pakankamai dažni yra depresijos simptomai, o savižudybės, esant šiai ligai, yra nemenka problema.
Paminėtini ir vaistai, skirti nerimui mažinti ar miegui pagerinti. Dar gali būti vartojami vadinamieji „nuotaikos lygintojai“ – jie skiriami tais atvejais, kai ligos klinikoje yra išreikšti nuotaikos svyravimai.
„Reikėtų paminėti ir nemedikamentines gydymo priemones. Viena jų – daugeliui nerimą kelianti elektroimpulsų terapija. Šiais laikais tai yra tikrai saugus gydymo metodas, kuris reikalingas tik kai kuriais atvejais, kai visas kitas gydymas nėra efektyvus. Deja, tokių situacijų pasitaiko“, – pasakojo gydytoja.
Ar šizofrenija išgydoma?
Pasak pašnekovės, jei jau nustatyta šis sutrikimas, o ne kokia nors ūminė polimorfinė psichozė su šizofrenijos simptomais, svarbu suprasti, kad kalbama apie lėtinę ligą: „Tokiu atveju, jei ligos simptomai nesikartoja, kalbame apie remisiją, dažnai apie medikamentinę remisiją, t. y. simptomai nesikartoja taikant gydymą. Pats atkryčių dažnumas yra labai individualus dalykas, be to, ne visada prognozuojamas. Yra pacientų, kuriems atkryčiai pasireiškia tam tikrais intervalais ar tam tikru metų laiku. Yra tų, kuriems ilgą laiką nebūna jokių atkryčių, nepriklausomai nuo gyvenimiškų aplinkybių, yra pacientų, kurių simptomai lėtai progresuoja visą laiką, o tokio dalyko kaip atkrytis ir negali išskirti. Taigi, ligos eiga, kaip ir jos pasireiškimo simptomai, yra labai įvairi ir individuali.“
Gyventi su liga padeda jos pažinimas
Kaip pacientui tvarkytis su liga? Anot R.Mazaliauskienės, reikėtų išskirti kelis svarbius dalykus:
- Tinkamas gydymas. Greičiausiai medikamentinis. Tinkamas reiškia, kad vaistai ir efektyvūs, ir neturi ar turi minimalius nepageidaujamus poveikius. Nes jei bus didžiulis slopinimas, tikrai nedžiugins tai, kad nebeatrodo, jog esi persekiojamas ateivių iš kosmoso. Gydymas tokiu atveju greičiausiai bus nutrauktas.
- Tinkama psichoterapinė/psichologinė pagalba. Kad būtų galima tvarkytis ne tik su ligos simptomais, bet ir su asmenine reakcija į ligą.
- Pagalba šeimai, nes į sudėtingus psichikos sutrikimus reaguoja visa šeima, todėl kuo stabilesnė bus situacija joje, tuo geriau jausis pacientas.
- Režimas. Paprastas dalykas, kuris tikrai yra labai naudingas.
- Santykiai su žmonėmis. Tie žmonės irgi turėtų būti tinkami: nekritiški ar negatyvūs, bet ir ne pernelyg globėjiški ar kontroliuojantys, kad ir su geromis intencijomis.
- Veikla, kuri suteikia prasmę - darbas, savanoriavimas ir t.t.
- Malonios ir įdomios veiklos buvimas.
- Vengti dalykų, kurie nėra geri sveikatai, pvz., psichoaktyvių medžiagų vartojimo.
- Kažkas, ko nepaminėjau, bet kas svarbu konkrečiam žmogui.
„Visos paminėtos priemonės gali turėti įtakos ligos paūmėjimui ir/ar užkirtimui. Tačiau niekada nereikia pernelyg sureikšminti fakto, kad kartais, net ir darant viską, ką begalima daryti, ligos paūmėjimai būna. Žmogaus smegenys yra sudėtingas mechanizmas, veikiamas daugybės faktorių, dalis paties smegenų veikimo mums dar nėra pakankamai žinoma, todėl ligos paūmėjimai gali pasitaikyti. Kas svarbu? Mokėti pažinti pirmuosius paūmėjimo ar artėjančio paūmėjimo simptomus ir laiku kreiptis pagalbos. Turėti planą, ką daryti, jei atsirado paūmėjimas: kur ir į ką kreiptis“, – patarė specialistė.
Kalbėdama apie pagalbą, kuri šiuo metu pasiekiama Lietuvoje šizofreniją besigydantiems pacientams, Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentė pabrėžė, kad nors trūkumų tikrai yra (pvz., vis dar trūksta specialistų, ne visur pacientai ir jų artimieji gali gauti reikalingą psichologinę-socialinę pagalbą), yra ir kuo džiaugtis.
„<...> Mes tikrai turime sistemą, kurioje yra ir stacionarinė, ir ambulatorinė pagalba, dienos stacionarai ir reabilitacijos įstaigos. Mes turime teisės aktus, kurie visa tai apibrėžia. Mes turime visus moderniausius (ir ne tik moderniausius, bet gerus) vaistus, turime psichoterapinę, psichologinę pagalbą, turime kompetentingus specialistus. Ir tai tikrai yra labai gerai“, – sakė medikė.
Supratimas apie psichikos ligas auga
„Visuomenei būdingas tam tikras ambivalentiškas – norime, kad bet koks jiems kliudantis psichikos liga sergantis asmuo būtų iš karto ir ilgam uždaromas į psichiatrijos ligoninę, o sau, sutrikus psichikai ir atsiradus pavojingumui sau ar kitiems, norėtų išlaikyti teisę „daryti, ką nori“, – sako R.Mazaliauskienė.
Tačiau, jos nuomone, iš esmės visuomenės supratimas apie visas psichikos ligas, įskaitant ir šizofreniją, auga.
„Mano manymu, auga ir tolerancija psichikos ligomis sergantiems asmenims, kuri galimai yra susijusi su gebėjimu toleruoti kiekvieną, kuris yra kitoks ir gal šiek tiek nesuprantamas. Tai liečia ne tik sergančius psichikos ligomis, bet ir žmones, turinčius kitokius įsitikimus, išpažįstančius kitokią religiją <...>“, – sakė gydytoja psichiatrė.
Tiesa, nors vis rečiau, bet viešumoje dar galima išgirsti tokių frazių kaip „psichas“, „šizofrenikas“. Jomis kartais „apdalinami“ ir visiškai sveiki žmonės, pvz., kaimynai, su kuriais nesutariama.
„Ne kiekvienas kaimynus terorizuojantis asmuo yra „šizofrenikas“. Didžioji dalis šizofrenija sergančių asmenų yra neutralūs, o kartais ir geri kaimynai. Todėl, mano manymu, labai svarbus bendras visuomenės švietimas, tolerancijos didinimas. Čia matau nemenką žiniasklaidos vaidmenį. Taip pat norėtųsi ir tinkamo visuomenei svarbių asmenų elgesio. Nes jei Seimo narys nepatinkantį oponentą išvadina šizofreniku, jis savotiškai „maitina“ visuomenės nepakantumą šia liga sergantiems asmenims“, – nuomonę išsakė R.Mazaliauskienė.
Didžioji dalis šizofrenija sergančių asmenų yra neutralūs, o kartais ir geri kaimynai.
Ar šizofrenija sergantys asmenys dėl savo ligos gali būti pavojingi kitiems ar sau? Pasak pašnekovės, retais atvejais ligos simptomai, tokie kaip klausos haliucinacijos ar kliedesiai, gali turėti įtakos pavojingumui sau ar kitiems.
„Pvz., jei asmuo girdi įsakmius balsus, kurie liepia jam daryti kažką blogo sau ar kitiems asmenims, kai kuriais atvejais, akcentuoju, kad tik kai kuriais atvejais, jis gali taip pasielgti. Arba jei asmeniui yra persekiojimo kliedesiai, jis kartais gali tapti agresyvus savo „persekiotojų“ atžvilgiu. Gali būti ir pakankamai retos psichomotorinio sujaudinimo būsenos, kurioms būdingas kartais gana chaotiškas judesinis sujaudinimas, didelė vidinė įtampa – jų metu asmuo irgi gali būti pavojingas.
Tačiau statistika rodo, kad nusikaltimai dažniau įvykdomi „psichiškai sveikų žmonių“, o sąsajose su šizofrenija yra daug mitų, kuriuos maitina žmonių nežinojimas, nežinomų dalykų baimė ir kartais, deja, netinkamas perdėtas žiniasklaidos dėmesys tokiems atvejams“, – akcentavo gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė.
-
Brolio savižudybę išgyvenanti Vaida: „Likome su didžiule kalte, kad kažko nepadarėme“
-
Pogimdyminę psichozę patyrusi Giedrė: vos pusvalandis miego per parą, besiliejantys vaizdai, kliedesiai ir paranoja
-
Su autistiškais vaikais dirbanti Paulina: jie labai empatiški – būtent dėl to ir patiria „perkrovas“
