31-erių Mindaugas dirbtuves vadina savo antraisiais namais ir džiaugiasi, kad pagaliau gali dirbti kartu su kitais. Dirbtuves lanko 10 intelekto negalią turinčių žmonių. Jų darbas – perlenkti, suskaičiuoti ir tvarkingai sudėti popieriaus lapus, uždėti viršelį, viską kruopščiai susegti. Kiekvienas lankytojas per mėnesį gauna 38 eurų kompensaciją, o indėlis į dirbtuvių veiklą priklauso nuo jo galimybių.
Mindaugas sako, kad turint negalią darbą susirasti sunku. Kai buvo jaunesnis, padėjo tėvui – kartu su juo važinėdavo po Lietuvą ir įrenginėjo kaminus. Tėvui mirus tikėjosi susirasti darbo, nes turėjo skardininko, suvirintojo patirties. Užsiregistravo į tuometę Darbo biržą, bet darbo pasiūlymų nesulaukė: „Darbdaviai žadėdavo paskambinti, bet telefonas tylėjo.“
Pradėjęs lankyti dirbtuves Mindaugas turėjo daug ko išmokti, o dabar jam viskas einasi lengvai. „Jis imlus, protingas, turi gerą atmintį, jam viskas puikiai sekasi, – vyrą giria socialinio darbuotojo padėjėja Dalia Tamulionytė-Krilavičienė. – Netrukus po to, kai Mindaugas prie mūsų prisijungė, prasidėjo karantinas, teko bendrauti per internetą. Jau mėnesį jis vėl lankosi dirbtuvėse, ir per tą laiką išmoko tiek, kiek kiti beveik per metus. Dabar jis jau net mokosi susegtus sąsiuvinius apipjaustyti su giljotina – ši operacija nebuvo patikėta nė vienam kitam.“
Gerų žodžių Mindaugui negaili ir Popieriaus dirbtuvių rinkodaros vadovė, viena iš „Akvilos“ įkūrėjų Jolita Čilvinaitė: „Labai tikim jo galimybėmis ir ateitimi. Mindaugas yra vienintelis mūsų lankytojas, kuris su žmona gyvena savarankiškai. Jis ir kitiems rodo pavyzdį, kad galima pačiam susitvarkyti savo gyvenimą ir buitį.“
Svajonė virto realybe
J.Čilvinaitė pasakoja, kad idėja įkurti socialines dirbtuves kilo prieš keletą metų. Pasak jos, Socialinės terapijos namai „Akvila“ priklauso pasauliniam organizacijų tinklui, kurio veikla paremta antroposofinės socialinės terapijos principais, akcentuojančiais ne žmogaus negalią, o jo stiprybes, galimybes, žmogiškąjį orumą. Šiame tinkle yra apie 140 Camphill organizacijų, dirbančių su intelekto negalią turinčiais žmonėmis.
„Mūsų įstaiga yra Šiaurės šalių Camphill asociacijos narė, tad esame aplankę daugelį asociacijai priklausančių organizacijų. Dvi iš jų yra įkūrusios popieriaus dirbtuves, kurios sėkmingai bendradarbiauja su Valdorfo mokyklomis, nes Camphill organizacijų ir Valdorfo mokyklų veikla remiasi tuo pačiu idėjiniu antroposofijos pagrindu“, – pasakoja J.Čilvinaitė.
Jai kilo idėja tokias dirbtuves įkurti ir Lietuvoje – juk šalyje jau veikia 6 Valdorfo mokyklos, tokios pedagogikos poreikis auga. Vis dėlto šią idėją teko kišti į stalčių, nes reikalingos įrangos kainos įstaigai nebuvo įkandamos.
Galimybė įgyvendinti svajonę atsirado įsivažiavus Institucinės globos įstaigų pertvarkos procesui. „Akvila“ parengė ir laimėjo du projektus – vienas skirtas socialinėms dirbtuvėms reikalingoms patalpoms ir įrangai įsigyti, o kitas, parengtas pagal projektą „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“, orientuotas į minkštąją dalį – gautas finansavimas darbuotojų atlyginimams, lankytojų stipendijoms ir kt.
„Gaila, turėjom pradėti nuo minkštosios projekto dalies“, – sako Jolita. Vis dėlto nėra nieko neįmanomo: „Gavę paramos įsigijom šiokios tokios įrangos, baldų, susiremontavom garažą ir startavom.“
„Akvilos“ sąsiuvinius jau naudoja moksleiviai
Pasak J.Čilvinaitės, iš pradžių visiems teko mokytis: dirbtuvių meistrė studijavo sąsiuvinių surišimo technologiją, lankytojai, padedami socialinės darbuotojos ir socialinio darbuotojo padėjėjos, lavino savo gebėjimus ir pratinosi prie taisyklių.
„Pradėjom nuo taisyklės, kad rankos visada turi būti švarios, nes dirbame su baltu popieriumi, – pasakoja rinkodaros vadovė. – Nustatėme taisyklę: 45 minutes dirbam, po to 15 minučių ilsimės. Niekada nedirbusiems žmonėms iki tokios tvarkos teko nueiti ilgą kelią – iš pradžių kai kurie jau po 10 minučių netekdavo kantrybės. Nemažai laiko reikėjo ir įsigilinti į technologinį procesą.“
Jau nuo praėjusių metų rugsėjo dvi Kaune ir Klaipėdoje įsikūrusios Valdorfo mokyklos naudoja tik „Akvilos“ dirbtuvių pagamintus sąsiuvinius, kitos jų užsisakė norėdamos išbandyti.
„Tai – specifinio formato sąsiuviniai, – aiškina rinkodaros vadovė. – Mokyklos juos dažniausiai užsakydavo spaustuvėse, bet jos priima tik didelius užsakymus, o mes galim pagaminti net ir nedidelį kiekį – 10 ar 15 pagal individualius mokyklos poreikius. Tiesa, mūsų sąsiuvinių kaina šiek tiek didesnė, bet galim įgyvendinti bet kokią užgaidą.“
Jolita neabejoja, kad dirbtuvėms darbo netruks: užmegzti ryšiai su visomis Lietuvoje įkurtomis Valdorfo mokyklomis, yra ir kitų, naudojančių Valdorfo mokyklos elementus. „Tikim, kad galėsim pagaminti 15–20 tūkst. sąsiuvinių per metus“, – sako J.Čilvinaitė.
Be to, dirbtuvės pamažu plečia asortimentą – čia gaminamos užrašų knygutės, bloknotai, proginiai atvirukai, ši produkcija siūloma įmonėms. „Planuojame eiti į masinę rinką – tikimės užmegzti socialinę partnerystę su vienu iš prekybos tinklų. Šiuo metu kuriame prekės ženklą, orientuotą į pirkėjus, kuriems svarbi socialinės atsakomybės idėja“, – apie ruošiamą staigmeną pasakoja rinkodaros vadovė.
Per karantiną darbas nesustojo
Pasak J.Čilvinaitės, dėl karantino dirbtuvių veikla buvo sulėtėjusi, bet atsirado laiko kitiems dalykams – buvo galima svajoti, planuoti, užsibrėžti ambicingesnius tikslus.
D.Tamulionytė-Krilavičienė pritaria – per karantiną niekas nesėdėjo rankų sudėję. Keletas dirbtuvių lankytojų tęsė darbus, o su kitais teko bendrauti per nuotolį: „Kad pirštai nesustingtų, mokėmės lankstyti origamius, darėm kitus darbelius. Per karantiną susibūrė mūsų „siuvinėtojų klubas“: keturi vyrai, nuo gruodžio iki vasario lankę dirbtuves, išmoko tobulai siuvinėti. Prieš Kalėdas siuvinėjo eglutes, po Naujųjų – širdeles.“ Ant kartono išsiuvinėtos detalės papuošė dirbtuvėse pagamintus bloknotus ir atvirukus.
Mindaugas siuvinėti mokėsi namuose. Prisipažįsta, kad nebuvo lengva, bet ir jis išmoko darbuotis su adata. Vyras sako, kad per karantiną pasiilgo bendravimo su kolegomis. Kuriam laikui teko atsisakyti ir aktyvaus laisvalaikio – iki tol jis su draugais dažnai lankydavosi krepšinio varžybose, su žmona nepraleisdavo populiarių atlikėjų koncertų, užsukdavo į kavines. Vis dėlto Mindaugas tiki, kad vasarą gyvenimas grįš į ankstesnes vėžes – jis jau susiplanavo šeimos atostogas Palangoje.
Svajonė apie socialinį verslą
J.Čilvinaitė taip pat dalijasi vasaros planais – Popieriaus dirbtuvės turėtų persikelti į naujas patalpas. Greitai baigsis patalpų įsigijimo viešųjų pirkimų procedūros, beliks nusipirkti įrangą. „Tikimės, kad baigiantis vasarai jau galėsim dirbti erdviose, patogiose patalpose, kur bus gamybos ir poilsio zonos, kabinetai.“
Jolita pasakoja ir apie tolimesnius planus: norėtų, kad pasibaigus projektui dirbtuvių veikla išaugtų į socialinį verslą – galbūt kartu su lankytojais būtų galima įsteigti mažąją bendriją. Dirbtuvių veikla galėtų keistis, adaptuotis prie rinkos sąlygų.
„Pasižiūrėsim, kur gyvenimas mus nuves, bet labai tikimės, kad mūsų dirbtuvių dalyviai taps aktyviais šio būsimo socialinio verslo veikėjais“, – sako rinkodaros vadovė.
