„Sutrikusi raida. Kipras, pavyzdžiui, ilgai pats nenulaikė galvos, labai vėlai pradėjo vaikščioti. Eina jis taip pat sunkiai – dėl cerebrinio paralyžiaus. Be viso to, Kipras nekalba, nes paralyžius paveikė balso stygas. Tačiau jis komunikuoja – parodo rankomis, visapusiškai dirba ir kalbą supranta“, – kalbėjo R.Valčik, viena auginanti sūnų.
Jau metus laiko Renata gyvena nauja viltimi, kuri galėtų pagerinti tiek Kipro, tiek jos pačios gyvenimo kokybę. Ta viltis – labradorų veislės kalytė Sora.
Sora – viena iš kelių šiuo metu pagal specialią programą ruošiamų keturkojų, kuri taps Kipro asistente.
Šunys asistentai neįgaliems žmonės nėra naujiena pasaulyje, tačiau naujiena – Lietuvoje. Iki šiol Baltijos kinologijos centras yra paruošęs vieną tokį šunį, o dabar dresuojami dar keli.
Tam tikrų komandų turės išmokti ir Kipras
Kaip 15min sakė R.Valčik, Sora šeimos namuose atsirado gruodžio mėnesį. Tiesa, tai buvo labiau simbolinė pažintis – po trumpos pažinties ji iškeliavo į Baltijos kinologijos centrą ir darbo su ja ėmėsi specialistai.
Renatos namuose keturkojis apsigyvens ir Kipro asistentu taps maždaug po dvejų ar pustrečių metų dresūros.
„Sora gimusi rugsėjo mėnesį, o mokslus pradėjo nuo vasario. Pernai Kalėdas ir sausio mėnesį ji praleido su mumis. Kad suprastų, kas šeimininkai“, – kalbėjo R.Valčik.
Į dresavimo centrą nuo gegužės mėnesio važinėja ir Renata su Kipru: „Kipras pradžioje yra tik stebėtojas, bet jis jau supranta, kas čia vyksta. Aš taip pat mokausi ir savaitgaliais, dalyvaujant instruktoriui, būnu bendrose treniruotėse.
Po metų jau pratinsime Kiprą, nes jis turės taip pat išmokti tam tikrų komandų, o Sora išmoks klausytis jo.“
Iš pradžių dresuojamas šuo gauna pagrindus: paklusnumas, ištvermė, dėmesys, jis mokomas nereaguoti į kitus šunis, negriebti maisto be komandos, adekvačiai reaguoti į staigius judesius, nesibauginti.
Renata sako, kad ją jau dabar stebina Soros elgesys, o Kipras ir šuo atrado savo santykį. Nors Sora yra labai guvi, aktyvi, tačiau, būdama šalia berniuko, ji pasikeičia: „Tarsi sulėtėja, jaučia. Mistinis man toks jos persijungimas – prie Kipro ji yra atsargesnė.“
Nerimą kelia artėjanti Kipro paauglystė
Kaip kilo mintis Kiprui ruošti šunį asistentą? Renata pasakoja, kad jau seniau yra girdėjusi iš specialistų, jog namuose reikia šuns arba katės ir kad gyvūnai tokiems vaikams labai padeda.
„Bet aš esu vieniša mama ir suvokiu, kad rūpinuosi vaiko ugdymu, jo slauga ir dar turiu uždirbti pinigus. Aš supratau, kad paprasto šuns negalėtume auginti, neturėčiau laiko jo dresuoti, kad tektų rūpintis ne tik vaiku, bet dar ir šunimi.
Tačiau ėmiau ieškoti informacijos, domėtis, žiūrėti įvairius filmukus apie šunis asistentus. Pamačiau, kad toks šuo gali būti visur šalia, be to, jis vaikui būtų labai didelis motyvatorius“, – pasakojo Renata.
Nerimą kėlė ir artėjanti Kipro paauglystė, mat jau dabar jam prasidėjo nedideli epilepsijos priepuoliai, o ateityje jie gali tapti sunkesni. O šuo, sako Renata, užuodžia artėjantį epilepsijos priepuolį, jis saugo žmogų – jei jis krenta, šuo palenda po krentančiu žmogumi taip jį apsaugodamas nuo traumų.
R.Valčik ėmė labiau domėtis šunimis-pagalbininkais, tačiau artimiausia vieta, kurioje buvo ruošiami tokie šunys, buvo Lenkijoje: „Supratau, kad neprivažinėsim, nes mažiausiai dvejus metus truks šuns paruošimas.“
O šuo, sako Renata, užuodžia artėjantį epilepsijos priepuolį, jis saugo žmogų.
Netrukus Renata Lietuvos žiniasklaidoje perskaitė straipsnį apie cerebriniu paralyžiumi sergančia Ajaną. Ji buvo pirmoji, kuriai toks šuo pradėtas ruošti Lietuvoje, Baltijos kinologijos centre.
„Pamaniau, kad tai ženklas. Iš karto susisiekiau su Ajana. Pasirodė, kad kaip tik Baltijos kinologijos centre yra šuniukų vada, kurie yra tinkami – pagal psichiką, pagal kitus duomenis. Supratau, kad laikas. Ir taip Sora atsirado pas mus.
Praėjusieji metai buvo labai sunkūs, juodas periodas. Kiprui – operacijos, mes apie pusmetį praleidome ligoninėse“, – kalbėjo Renata.
„Iš ligoninės kūriau scenografiją operai“
Kalbėdama apie sūnaus priežiūrą mama sako, kad Lietuvoje labai stinga holistinio požiūrio, o neretai tokius vaikus auginantiems tėvams situacijose tenka orientuotis patiems.
„Po 12 metų ateina ne tik fizinis nuovargis, bet kartais ir rankos nusileidžia. Atrodo, kad ir motyvacijos nebėra, tarsi apima lengva depresija. Ir staiga mūsų šeimoje atsiradęs šuo atneša pokyčių.
Šuo yra baterija, ji pakrauna, jis – dar viena gyva būtybė. Viskas tarsi pasikeitė, atsirado naujas bendravimo modelis. Tai labai padėjo ir Kiprui, ir man pačiai. Tarsi gavome naują perkrovą“, – kalbėjo pašnekovė.
Kalbėdama apie save ir savo gyvenimo tempą Renata prisipažįsta: „Asmeninio gyvenimo neturiu. Iš tikrųjų neturiu. Kai žmonės ilsisi po darbo, man yra atvirkščiai. Turėdama laisvą minutę nuo Kipro ugdymo ir slaugos – aš imuosi dirbti. Pernai, pavyzdžiui, iš ligoninės kūriau scenografiją operai.
Esu LMTA docentė, o su studentais bendrauju „Zoom“ platformoje. Viskas paraleliai. Vaikas masažuose, terapijoje – aš su studentais. Visi žino mano situaciją, tad požiūris yra lankstus.
O būna, kad Kipras laukia savaitę, kol aš baiginėju projektus. Taip ir gyvename. Apie išvykas, atostogas net nekalbu – neatostogavau 12 metų. Tiek, kiek yra Kiprui. Kartais pati nežinau, stebiuosi, kaip viską sugebu. Ga įpratau, negalvoju apie tai – žinai, kad reikia padaryti ir darai.“
Svarbiausias tikslas – motyvuoti sūnų
Renata pasakojo, kad Kipras lanko mokyklą, o greta to yra daugybė papildomų užsiėmimų: kineziterapija, masažai, baseinas, žirgynas.
„Užsiėmimai su žirgais padeda stuburui, pusiausvyrai. Kipras puikiai laikosi vandeny, nes nuolat lanko baseiną. Darbo, ugdymo nuolat yra.
Būna, kad susitinkame su specialistais ir suprantu, kad mes galime mes jiems papasakoti, o ne jie mums.
Žmogaus potencialas, smegenų neuroplastiškumas yra neįtikėtini. Kipras galėjo labai greitai atsisėsti į vežimėlį, jei jo nejudintume. Jis eina įsikibęs į ranką, gali praeiti per kambarį, nueiti nedidelius atstumus.
Bet šiuos įgūdžius reikia nuolat stimuliuoti, treniruoti kiekvieną dieną. Ir labai pritrūksta įrankių motyvuoti vaiką. Kad reikia eiti, reikia daryti. Sporto salės jam yra įgrisusios, o man – nuolatinis iššūkis, ką sugalvoti, kaip motyvuoti vaiką.
Mano tikslas dabar ir yra motyvuoti jį, kad pats suprastų, jog jam to reikia ir pačiam Kiprui būtų įdomu. Kaip ir minėjau, šuo, kurį reikia išvesti į lauką, juo rūpintis, yra puikus motyvatorius. Taip pat šuo yra atrama, nes įsikibus į šunį lengviau eiti “, – sakė R.Valčik.
„Kitokie vaikai draugų neturi“
Moteris gyvūnų terapija ir teigiamu poveikiu neabejoja – Kipras yra išbandęs ne tik užsiėmimus su žirgais, bet ir delfinų terapiją.
„Į Minską važiuodavome plaukioti su delfinais – du kartus per metus. Tokia terapija tarsi atidaro psichosomatines dureles – sumažėja jautrumas garsams, vaikas gali ilgiau išlaikyti dėmesį, lengviau komunikuoti.
Teigiamą šuns poveikį pastebėjau ir per tą trumpą laiką, kai Sora buvo pas mus. Jie susidraugavo labai greitai, net žaislais pasidalino, kieno kurie. Ir niekada jų nesumaišė“, – pasakojo Kipro mama.
Vaikai su negalia neturi draugų, jie neturi tokio gyvenimo, kaip sveiki vaikai.
Pasak Renatos, jei jų namuose keturkojis būtų atsiradęs anksčiau, galbūt kitokia būtų buvusi ir Kipro raida: „Tai veikia ir charakterį, ir visą bendrą ne tik fizinę raidą, bet ir psichologinę būseną, protinį ugdymą.
Be to, vaikui šuo yra draugas. Vaikai su negalia neturi draugų, jie neturi tokio gyvenimo, kaip sveiki vaikai. Jie turi kitokį modelį su draugais, kitokį savo asmeninį pasaulį.
Mano sūnus daugiausia bendrauja su suaugusiais, su terapeutais, o ne su savo bendraamžiais. Sveiki vaikai labai keistai reaguoja į vaiką, kuris nekalba – yra atskirtis. Kai atsiranda šuo – atsiranda kitoks bendravimas, žaidimas. Tai labai daug. Aš matau, kaip keičiasi vaiko savivertė, elgesys.“
Šunys privalo gauti sertifikatus
Renata sako, kad iki šiol niekada jokios paramos neprašiusi, o viską, ką uždirbdavo, investuodavo į Kipro poreikius: „Mas Dievulis vis atnešdavo projektus. Duoda problemą – duoda ir sprendimą.“
Paruošti vieną šunį asistentą kainuoja apie 15 tūkst. eurų. Į šią sumą įeina dvejų-pustrečių metų trenerio darbas, šuns išlaikymas, apgyvendinimas šunų viešbutyje.
„Kai padalini tą sumą per mėnesį, išeina tik po kelis šimtus eurų, todėl surinkti tokią sumą vienam šuniui yra realu. Bet tai ne viskas. Paruoštas šuo pagalbininkas turi gauti sertifikatą, o Lietuvoje to padaryti negalima.
Turi atvažiuoti ekspertai iš Europos ir sertifikuoti. Tačiau jie nevažiuoja, kol nėra paruošti mažiau, nei 5 šunys. Todėl mes, kuriems tokių šunų reikia, esame susieti vieni su kitais.
Pradėjome kooperuotis ir supratome, kad mums reikia 75 tūkstančių eurų – kad būtų paruošti penki šunys. Tam yra įsteigtas „Mulan fondas“, – kalbėjo Renata.
Fondas ne tik renka galinčiųjų padėti paramą – prie jo prisijungė menininkai, siūlantys aukcione įsigyti jų kūrinius ir taip dalį lėšų skirti šunų asistentų paruošimui: „Esu dėkinga visiems kolegoms, kurie padeda. Fondo puslapyje yra informacija, kiek pinigų surinkta, kiek išleista, ten pat yra istorijos, pristatyti šunys su šeimininkais – visa reikalinga informacija.“
Jei galite prisidėti prie šunų asistentų ruošimo negalią turintiems žmonėms, paaukoti galite čia.
