Margaritai dabar ketveri. Ji – smulkutė, vidutinio ūgio, su akinukais. Ne pagal amžių imli. Viską puikiai atsimena. Talentinga, bet kukli. Ir labai jautri.
Per savo trumpą gyvenimą mergaitė spėjo patirti tris sunkiais operacijas, mėnesių mėnesius praleido reanimacijoje, jai kelis kartus perpiltas kraujas.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr. /Trečiąjį savo gimtadienį Margarita šventė kartu su likimo broliu Petru. |
Margarita gimė 26 nėštumo savaitę – tris su puse mėnesio per anksti. Jos ūgis tebuvo 35 cm. Naujagimė nesvėrė nė kilogramo – vos 960 g, o per savaitę išbarstė dar beveik 200 g.
Margaritos bendraamžis Petras yra palyginti aukštas, bet svoriu nuo kitų keturmečių atsilieka. Berniukas judrus it gyvas sidabras. Nuovokus, bet, kaip ir Margarita, be galo jautrus.
Petras gimė 27 nėštumo savaitę. Gydytojai tąsyk pirmiausia kovojo ne dėl jo, o dėl mamos gyvybės. O vaikas? Čia kaip Dievas duos.
Pasakoti šias istorijas Margaritos ir Petro mamoms – jaunoms, dailioms, tvirtai ant žemės stovinčioms moterims – be galo skaudu. „Bet kažkas turi tai daryti, kažkas turi papasakoti to paties likimo žmonėms, kaip ištverti ir eiti toliau“, – lyg susitarusios kalba moterys, rugsėjį susibūrusios į neišnešiotų naujagimių asociaciją.
Viskas galėjo baigtis mirtimi
Pirmagimio besilaukusi iliustratorė Indrė Selenytė neturėjo nė menkiausio įtarimo, kad Petras gali gimti taip anksti. To neįtarė ir ją prižiūrėję vienos privačios medicinos įstaigos gydytojai.
„Galbūt įtakos turėjo tai, kad kadaise turėjau bėdų su inkstais? Galbūt būklę pablogino kelionė lėktuvu?“ – 33 metų Indrė iki šiol nežino priežasčių, išprovokavusių pirmalaikį gimdymą.
Kai besilaukiančiai moteriai staiga šoktelėjo kraujo spaudimas, ją prižiūrėję medikai reagavo ramiai – paskyrė lovos režimą namuose. Nuo tragedijos Indrę išgelbėjo jos mama.
Patarimo ji kreipėsi į patyrusius specialistus. Šie liepė kuo greičiau vykti į ligoninę. Čia Indrei diagnozuota preeklampsija – liga, kuri gali pasireikšti tik nėštumo metu ir kuri negydoma gali baigtis mirtimi.
„Kur mano vaikas?“
„Tuo metu jau buvau ties riba – gydytojai gelbėjo mano gyvybę. Bet ašarų nebuvo. Tiesiog nesuvokiau, kas vyksta ir kas gali nutikti“, – pasakoja moteris.
Netrukus Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Akušerijos ir ginekologijos klinikoje Antakalnyje jai buvo atlikta Cezario pjūvio operacija. Vos tik gimęs, Petras prapliupo verkti. Tokiu balsu, kad Indrė sako iš karto supratusi – viskas bus gerai. „Vidinis žinojimas“, – paaiškina ji.
Po operacijos moteris tris dienas gulėjo reanimacijoje: „Čia mes buvome dvi mamytės. Visi kiti – senyvi žmonės, vyrai. Vyko remontas. Sąlygos – baisios: kaip karo lauko ligoninėje. Bet tuomet mažai ką suvokiau. Pamenu tik, kad nuolat klausinėjau: kur mano vaikas?“
Ligoninėse Indrė su naujagimiu praleido tris mėnesius. Kai grįžo namo, šeimos gydytoja, pavarčiusi medicininę Petro kortelę, sutriko. „Nesugebėsiu tokio vaiko prižiūrėti“, – teisinosi. „Aš pati jį prižiūrėsiu. Man tik reikės jūsų patarimų“, – medikę drąsino Indrė.
Apie nesėkmingus atvejus – tyla
„Iš savo patirties galiu pasakyti, kad medikai tikrai labai stengiasi. Didelė jiems pagarba, keliu prieš juos kepurę. Bet bėda, kad mažai kalbama su kiekviena šeima asmeniškai.
O tėvams, susilaukusiems neišnešioto vaiko, psichologo pagalba būtina, – įsitikinusi I.Selenytė. – Man šioje situacijoje labiausiai padėjo šeima. Tik ji iš liūno ir ištraukė. Buvo visi susiglaudę. O mano visos mintys sukosi tik apie vaiką. Daugiau niekas neegzistavo.
Po to, kai man taip nutiko, aš vis galvoju: kodėl niekas iš gydytojų nekalba apie nesėkmingus atvejus? Tėvai lanko kursus, mokosi kvėpavimo pratimų, jiems pasakojama apie gimdymo procesą. Viskas – tik gražu.
Gal ir šiurkštokas palyginimas, bet kai mokausi vairuoti, instruktorius kalba ir apie avarijas bei kaip jų išvengti. Tai čia – lygiai tas pats.
Man niekas nepasakė, kodėl Petras gimė per anksti – galiu tik spėlioti. Niekas nepasakė, kaip dabar gyventi, kaip visa tai ištverti. Kalbu apie tai, kad moteris visiškai neruošiama tokiam gyvenimo atvejui. O juk labiausiai reikia ruoštis ne geriems, o nelaimingiems atvejams. Kuo labiau būsi jiems pasiruošęs, tuo mažiau tokių atvejų ir bus. Nereikia eliminuoti nelaimės iš žmogaus gyvenimo.“
Džiaugiasi gyvenimo pamoka
Receptą, kaip toliau gyventi ir kaip viską ištverti, Indrė atrado pati. Dabar juo dalijasi su kitais tokio paties likimo tėvais.
„Labiau norėčiau kalbėti apie teigiamus, o ne apie neigimus dalykus, – pabrėžia moteris. – Gal ir keistai skamba, bet džiaugiuosi šita didele gyvenimo pamoka. Ji užaugino mane. Užaugino mus visus. Nors ir dabar dar kartais jaučiu nerimą dėl savo vaiko, bet tai yra smulkmena palyginti su tuo, kas buvo.
Kaip tai išgyventi? Reikia labai susikaupti ir sau įteigti, kad jeigu jis jau gimė, tai yra didelė dovana, tai yra gyvybė, todėl noriu gyventi toliau. Ypač tą turi jausti vaikas. O jis, patikėkite, jaučia.“
 |
| Asmeninio archyvo nuotr. /A.Radzevičienės dukra Margarita per savo trumpą gyvenimą patyrė tris sunkias operacijas. |
„Trauksime vaiką“
„Koks anksčiau buvai, po to niekada tokiu nebebūsi“, – Indrei antrina 32 metų Asta Radzevičienė, keturmetės Margaritos mama.
Gimdyti į ligoninę ji išvyko taip kaip stovi – tiesiai iš prižiūrinčio gydytojo kabineto, be dokumentų, naujagimio kraitelio. Ėjo vos 26 nėštumo savaitė. Jokių ypatingų simptomų moteris nejautė.
A.Radzevičienė: „Moterims, kurios augina neišnešiotus vaikus, mūsų pagalba ir patarimai gali būti ne mažiau reikalingi, nei psichologo.“
Ligoninėje sušauktas gydytojų konsiliumas nusprendė: nevalia delsti nė minutės.
„Iki šiol prisimenu tuos žodžius: „Trauksime vaiką.“ Stresinėse situacijose klausa gaudo kiekvieną žodį, o jie ne visada būna gražūs“, – pastebi moteris.
Margarita gimė per dvi valandas. „Ką tuomet jaučiau, apibūdinti negaliu. Gyvybės ir mirties klausimas. Žinai, kad vaikas tuoj mirs... Baisus jausmas“, – atsidūsta Asta.
Reanimacijoje gulinčią savo dukrą ji pajėgė aplankyti tik po trijų dienų: „Toks jausmas buvo, lyg guli kažkoks svetimkūnis. Pasąmonė nepriima to, kad tai tavo vaikas. Nepriima tam, kad prie jo neprisirištum.“
Reanimacijoje naujagimiai prižiūrimi ypač steriliomis sąlygomis. Mamos ten įleidžiamos tik trumpam. „Tik atveži savo pieno, ir vėl namo, – pasakoja Asta. – O namuose, tarp keturių sienų, gali išeiti iš proto. Nepajėgi nieko imtis – viskas krenta iš rankų.“
Teko laužti šonkaulius
Kai Margaritai tebuvo keturios savaitės, jai buvo operuotas atviras arterinis latakas. Tai – širdies yda, kai naujagimiui išlieka atvira funkcionuojanti jungtis tarp aortos ir plaučių arterijos, apeinant mažąjį kraujo apytakos ratą. Norint šį lataką pasiekti, nė kilogramo nesveriančiai mergaitei teko laužti šonkaulius.
Neišnešiotiems naujagimiams – didelė retinopatijos (akių tinklainės pakitimų) rizika. Dėl jos vaikas gali visam gyvenimui apakti. Akių operacija Margaritai buvo atlikta jai sulaukus dviejų mėnesių. Dar po mėnesio mergaitei operuota kirkšnies išvarža.
Negana to, Margaritą persekiojo apnėja – ji nei iš šio, nei iš to nustodavo kvėpuoti. „Guli tokia mažutė, prijungta prie pypsinčių aparatų. Tik garsas pasikeičia, tuoj šoku jos krutinti. Darbas ir dieną, ir naktį, – pasakoja Asta.
– Bet nuovargio nejaučiau. Dvasią palaikė tame pačiame skyriuje su savo neišnešiotais naujagimiais gulinčios moterys. Bendros bėdos mus suartino. Praėjo jau ketveri metai, o mes bendraujame iki šiol.“
Šiandien A.Radzevičienės namuose krykštauja ne tik Margarita, bet ir pustrečių metų Domicelė. Ji gimė visiškai sveika ir išnešiota.
„Visi manęs klausia, kaip aš ryžausi lauktis antro vaiko, ar nebijojau, – šypteli Asta. – Ne, nebijojau. Man buvo gaila žiūrėti, kaip Margarita žaidžia viena. Žinoma, buvo tam tikrų paranojų. Draugės garsiai džiaugiasi nėštumu, o aš tyliu. Tam tikra riba man buvo 28 nėštumo savaitė. Tik po to tapau ramesnė.“
Susibūrė į asociaciją
A.Radzevičienė ir dar trys jos likimo moterys rugsėjo pabaigoje įsteigė Neišnešiotų naujagimių asociaciją „Neišnešiotukas“ (adresas internete – www.neisnesiotukas.lt). Prie jos kviečiami prisijungti visi tokius vaikus auginantys tėvai. Šiuo metu prie asociacijos jau prisijungė 40 šeimų.
Pagrindinis asociacijos tikslas – telkti šeimas, pagelbėti toms, kurios ką tik susilaukė neišnešioto naujagimio bei skleisti žinią, kad anksčiau laiko gimęs naujagimis yra visavertis žmogus, tik jam reikia gerokai daugiau dėmesio, laiko ir meilės užaugti.
„Yra mamos, yra istorijos. Moterims, kurios augina neišnešiotus vaikus, mūsų pagalba ir patarimai gali būti ne mažiau reikalingi, nei psichologo. Nenorime pamiršti ir vyrų. Juk jiems tenka dviguba našta – jis turi palaikyti ne tiktai savo moterį, bet dar ir kūdikį, kuris gimė per anksti. O moteris tokiu momentu paprastai nemato nieko kito, tik savo vaiką“, – pastebi A.Radzevičienė.
Šį penktadienį – Pasaulinės neišnešiotų naujagimių dienos išvakarėse – asociacija surengė pirmą didelį savo renginį. Santariškių klinikose, Neišnešiotų naujagimių skyriuje atidengė Gyvybės medį, su tėvais ir vaikais susitiko „Žaislų muziejuje“, kur dalijosi savo istorijomis, vidurdienį Katedros aikštėje paleido simbolinius balionus už kiekvieną mažylį.
Skaičiai
Neišnešiotu laikomas naujagimis, kuris gimė anksčiau nei 37 nėštumo savaitę. Pernai Lietuvoje gimė 29 028 naujagimiai, iš jų 1615 – neišnešioti.
Lietuvoje pats mažiausias gimęs, išgyvenęs ir sėkmingai užaugęs naujagimis tesvėrė 450 g, o paties mažiausio amžiaus naujagimis gimė vos 22 savaičių.
Šiandien labai mažų, nė kilogramo nesveriančių, neišnešiotų naujagimių išgyvenamumas, palyginti su pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metais, išaugo nuo 12 proc. iki 57 proc., o sveriančių daugiau nei kilogramą (1000–1499 g), – nuo 48 proc. iki 94 proc.
