Mokslininkai atliko naują kelių dešimčių ankstesnių tyrimų metaanalizę ir nustatė aiškų ryšį tarp netvarkingo ekrano naudojimo ir prastesnių pažintinių funkcijų.
Laikas prie ekrano – vis ilgesnis
2020 m. Sidnėjuje (Australijoje) esančio UNSW Gonskio švietimo instituto ataskaitoje pažymėta nerimą kelianti statistika: apie 84 proc. australų pedagogų mano, kad skaitmeninės technologijos blaško dėmesį mokymosi aplinkoje.
Panašūs rezultatai stebimi ir kitose šalyse: mokiniai internete praleidžia daugiau laiko nei bet kada anksčiau ir pradeda tai daryti vis jaunesniame amžiuje.
2021 m. „Common Sense Media“ ataskaitoje apskaičiuota, kad 2021 m. paaugliai kasdien vidutiniškai praleidžia 5 valandas ir 33 minutes naudodamiesi ekrano pramogomis, o paaugliai – net 8 valandas ir 39 minutes.
Šią sritį tyrinėjantys mokslininkai pabrėžia, kad daugiausia problemų rizikuoja patirti tie ekranų vartotojai, kurie tai daro „netvarkingai“, t.y. neseka savo ekranų laiko naudojimo, neriboja laiko, nedaro rekomenduojamų pertraukėlių ir pan.
Neseniai atliktame tyrime siekta suprasti galimas kognityvines netvarkingo su ekranu susijusio elgesio pasekmes. Tai – plati probleminio elgesio kategorija, kuri gali apimti priklausomybę nuo ekrano ir nuolatinį naudojimąsi ekranu, net jei tai žalinga.
Buvo atlikta 34 tyrimų, kuriuose buvo nagrinėjamos įvairios naudojimosi ekranu formos (įskaitant žaidimus, naršymą internete, naudojimąsi išmaniuoju telefonu ir socialine žiniasklaida), metaanalizė. Taip pat mokslininkai palygino asmenų, kurie netvarkingai naudojasi ekranu, kognityvinę veiklą su tais, kurie to nedaro.
Gautos išvados neramina – visuose šiuose griežtai recenzuojamuose tyrimuose asmenys, netvarkingai naudojantys ekraną, pasižymėjo gerokai prastesniais pažintiniais gebėjimais nei kiti.
Kenkia susikaupimui, savikontrolei
Labiausiai paveikta kognityvinė sritis buvo dėmesys, ypač ilgalaikis dėmesys, t.y. gebėjimas išlaikyti dėmesį į nekintantį stimulą ilgesnį laiką.
Antroji pagal svarbą sritis, kurioje pastebėti skirtumai, buvo „vykdomoji veikla“, ypač impulsų kontrolė. Paprastai kalbant, tai yra gebėjimas kontroliuoti savo automatines reakcijas.
Įdomu tai, kad rezultatų neveikė veiklos ekrane rūšis. T.y. nesvarbu, ką tiriamieji veikė - žiūrėjo trumpus video telefone ar žaidė kompiuterinius žaidimus, rezultatai buvo panašūs.
Be to, ši tendencija nebuvo būdinga tik vaikams – ji pastebėta visose amžiaus grupėse. Kitaip tariant, netvarkingas ekranų naudojimas kenkia kai kuriems kognityviniams gebėjimams tiek vaikams, tiek ir suaugusiems.
Bandydami paaiškinti gautus rezultatus, mokslininkai teigia, kad tai gali būti rezultatas nuolatinio bombardavimo algoritmais ir funkcijomis, skirtomis mūsų dėmesiui patraukti. Naudojimasis ekranu, nukreipiant dėmesį į išorę, ilgainiui gali susilpninti vidinį gebėjimą susikaupti.
Pabrėžiama ir tai, kad susilpnėjęs dėmesys taip pat apsunkina priklausomybę sukeliančio elgesio atsisakymą, todėl būtų sunkiau atpažinti, kada naudojimasis ekranu tapo problema.
Žinoma, mokslininkai neatmeta ir to, jog žmonės, kurių kognityvinės funkcijos jau yra prastesnės (pvz., silpnesnė slopinimo kontrolė), yra labiau linkę netvarkingai naudotis ekranu.
Taip gali būti dėl daugybės priklausomybę sukeliančių užuominų, skirtų prikaustyti mus prie ekranų. Dėl šių užuominų bombardavimo gali būti sunkiau pristabdyti naudojimąsi ekranu.
Dėmesys yra kasdienių užduočių pagrindas. Žmonėms, kurių dėmesys susilpnėjęs, gali būti sunku išlaikyti dėmesį mažiau stimuliuojančioje aplinkoje, pavyzdžiui, statiškoje darbo vietoje ar klasėje. Dėl to jie gali atsigręžti į ekraną.
Taip pat žmonėms, turintiems silpnesnę slopinimo kontrolę, taip pat būtų sunkiau saikingai naudotis ekranu. Būtent tai gali paskatinti juos imtis probleminio su ekranu susijusio elgesio.
