Nespėjo nuvykti iki gimdymo namų, todėl grįžo namo
„Noriu pabrėžti, kad pirmus savo vaikus gimdžiau ligoninėse ir Kauno krikščioniškuose gimdymo namuose. Penkto nėštumo pabaigoje kelis kartus buvo prasidėję netikri sąrėmiai, todėl, prasidėjus tikram gimdymui, pavėluotai sureagavome.
Taigi savo penktą vaiką pagimdžiau mašinoje – tiesiog sėdėdama. Kaip mus protino vėliau, reikėjo iš karto skambinti į greitąją, bet mes sutrikome. Man atrodė, kad nėra prasmės skambinti į greitąją, kai patys esame su mašina ir galime atvažiuoti į ligoninę. Man net nešovė tokia mintis. Todėl sugrįžome namo, aš nusiprausiau, susitvarkiau ir tik tada pradėjome aiškintis, kas mus priims.
Penkios moterys baltais chalatais viena už kitą garsiau šaukė: „Kaip tau ne gėda, durni žmonės, dėl jų kenčia vaikai. Ji nori gauti pinigų už tą vaiką, todėl pas mus ir atėjo. O gal ji pavogė tą vaiką! Grynas kriminalas. Skambinam į vaikų teises ar į policiją?“
Iš pradžių skambinome į gimdymo namus, kuriuose ir ketinome gimdyti, tačiau mums pasakė, kad nepriims mūsų, nes jau pagimdėme ne pas juos. Tuomet skambinome į visų aplinkinių miestų ligonines, bet visi atsisakė mus priimti ir patarė kreiptis į medicinos centrą, kuriame esu prisirašiusi. Toks įspūdis, kad visi buvo išsigandę mūsų – važiuokite kur norite, tik ne pas mus. Taip pat paskambinome ir į greitąją, bet ir ten išgirdome, kad pas mus neatvažiuos. Iš nevilties pradėjome skambinėti į privačias klinikas. Jos būtų mus mielai priėmusios, bet neturi įgaliojimų išduoti vaiko gimimo pažymos“, – pasakojo moteris.
Šeima ilgai nekirpo kūdikio virkštelės, tikėdamasi patekti pas medikus, kurie tai ir padarys. Kai jau suprato, kad medikų pagalbos nesulauks, nes atėjo naktis, pradėjo patys ieškoti internete, kaip tai daroma.
„Paskaitėme, kad reikia šilkinio siūlo, kuris būtų labai stiprus. Kadangi jo neturėjome, į kelis sluoksnius sudėjau paprastą siūlą ir perrišome virkštelę“, – atviravo pašnekovė.
Motina stovėjo su pageltusiu kūdikiu ant rankų, o gydytojos tik rėkė
Ryte jie paskambino savo šeimos gydytojui, tačiau gavo atsakymą, kad išduoti vaiko gimimo pažymėjimą – ne poliklinikos kompetencija ir jie kategoriškai atsisako priimti motiną su vaiku, apžiūrėti naujagimį ir išduoti pažymą apie vaiko gimimą – esą jie neturi net tokios formos. Vėl tėvai skambino visur, kur įmanoma, net ir į visų didžiųjų miestų ligonines, bet visur atsisakydavo konsultuoti, patardami kreiptis kur nors kitur. Taip praėjo dvi dienos.
„Trečią dieną kūdikis tapo geltonas. Griebiau vaiką ir nuvažiavau į Mažeikių ligoninės priimamąjį prašyti pagalbos. Turėjome problemų su pirmais vaikais dėl geltos, jiems teko gulėti po lempomis, todėl kai pamačiau, kad geltonuoja kūdikio akytės, iš karto sureagavau.
Deja, prieš pilną koridorių žmonių buvau pažeminta, aprėkta. Penkios moterys baltais chalatais vieną už kitą garsiau šaukė: „Kaip tau ne gėda, durni žmonės, dėl jų kenčia vaikai. Ji nori gauti pinigus už tą vaiką, todėl pas mus ir atėjo. O gal ji pavogė tą vaiką! Grynas kriminalas. Skambinam į vaikų teises ar į policiją?“
Turėjau su savimi placentą, buvau neseniai pagimdžiusi, ir, apžiūrėjus mane ir vaiką, būtų nesunku nustatyti, kad jis mano, tačiau tik po kelių „kovos“ valandų pavyko įkalbėti kažkokią gydytoją tiesiog apžiūrėti geltoną vaiką. Su aparatu nustatė, kad kūdikiui reikalinga skubi pagalba, nes bilirubino kiekis kraujyje viršija visas pavojingas ribas. Mus su greitąja nukreipė į Klaipėdos vaikų ligoninę. Pakeliui prie manęs prisėdo sesutė ir „užjausdama“ pasakė: „Kiek tau vargo prieš akis, tampys tave po teismus, greičiausiai atims visus vaikus, ruoškis blogiausiam atvejui“, – pasakojo Jolanta.
Vaikas be dokumentų – ne žmogus
Klaipėdoje jų pasirodymas taip pat sukėlė sumaištį. Nors vaikui reikėjo skubios pagalbos, medikai labai ilgai svarstė, ką daryti, nes jie esą negali priimti paciento be dokumentų.
Pakeliui prie manęs prisėdo sesutė ir „užjausdama“ pasakė: „Kiek tau vargo prieš akis, tampys tave po teismus, greičiausiai atims visus vaikus, ruoškis blogiausiam atvejui.“
„Esą vaikas be dokumentų – „ne žmogus“, o aš nesu jo giminaitė („atseit, mama“), kad jie galėtų paguldyti mane kartu. Galiausiai po ilgų diskusijų vaiką nuvežė į reanimaciją, užregistravę jį kaip „Anonimą“, o manęs pagailėjo ir surado laisvą vietą tame pačiame skyriuje. Beje, visa tai nutiko tik vienos gydytojos dėka. Atėjusi neonatologė pasakė, kad prisiima atsakomybę už mūsų paguldymą į ligoninę, kitaip turbūt mus būtų išvarę.
Ligoninėje mane apžiūrėjo keli ginekologai ir išdavė pažymą, kad esu neseniai pagimdžiusi moteris. Procedūros, kurias teko patirti, buvo labai skaudžios ir psichologiškai traumuojančios, nors tokiu atveju užtektų vien echoskopijos.
Beje, kai ginekologėms papasakojau savo istoriją, jos lengviau atsikvėpė. Esą maniusios, kad esu dar viena „išprotėjusi“ mamytė, gimdžiusi namuose. Jos pasakojo, kad kai paskambina moters vyras ir klausia, ką daryti toliau – jis priėmė gimdymą, šios atkerta, kad jei pats priėmė gimdymą, tegu pats ir tvarko vaiką toliau. Ir deda ragelį“, – baisėjosi pašnekovė.
Moterį tardė policija – pradėtas ikiteisminis tyrimas
Dar nespėjo atsigauti po ginekologų, kai Jolantą aplankė policija, kurią iškvietė ligoninės darbuotojai.
„Jaučiausi tikra nusikaltėlė. Nepasakosiu visų smulkmenų, tik pažymėsiu, kad niekas iš medicinos personalo nesugebėjo man paaiškinti, kas vyksta ir kas bus toliau. Vaikas buvo „niekieno“. Ir visi bijojo atsakomybės, nes manė, kad čia kvepia teismais, todėl kvietė policiją. Kažkas pasakojo istoriją, kad viena moteris, pagimdžiusi namuose, per teismus labai ilgai kovojo dėl savo vaiko. Patarė rinkti visus popierius, nes perspėjo, kad greičiausiai bus teismas, kad jau pradėtas ikiteisminis tyrimas ir įspėjo, kad reikia laukti vaiko teisių specialistų.
Seselės, gydytojai, valytojos, pacientės verkė kartu su manimi ir stebėjosi, kaip taip gali būti – iš adekvačios, negeriančios, mylinčios mamos atima vaiką ir grasina teismais. Viena sesutė pasakojo, kaip kartą moteris pagimdė namuose, bet, nežinodama, ką daryti su vaiku, namuose jį paliko gulėti ant grindų ir kūdikį apkandžiojo pelė. Niekam nekilo klausimų, kad reikia tą vaiką iš jos atimti, kviesti policiją“, – dėstė Jolanta.
Kol moteris su kūdikiu buvo ligoninėje, pas namuose likusį jos vyrą, prižiūrėjusį jų keturis vaikus (6, 5, 3 ir 1,5 metukų), atvažiavo policija. Jie visi patyrė stresą, vyras turėjo aiškintis, kodėl jo žmona nusprendė gimdyti ne gimdymo namuose, aprašyti viską iki smulkmenų. Protokolo sudarymas užėmė porą valandų, tuo metu keturi išsigandę vaikai buvo likę be priežiūros.
Išspręsti situaciją padėjo tik skambutis į SAM
Po kelių dienų vaikas su mama buvo išrašyti. Moteris atviravo patyrusi tokią stiprią psichologinę traumą, kad vaiką kaskart apkabindavo kaip paskutinį kartą, su baime, kad netrukus jis bus atimtas.
„Negalėjau miegoti naktimis, atsirado kitų sveikatos problemų dėl stresuoto gimdymo ir kelių dienų maratono po ligonines, dėl viso to smurto, kurį patyriau tada, kai buvau silpniausia, visiškai nualinta ir bejėgė kovoti už save ir vaiką, ginti savo teises. Matydamas tai, vyras perėmė iniciatyvą: jis skambino pažįstamiems, pažįstamų pažįstamiems, konsultavosi su advokatais telefonu, galiausiai paskambino į Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM), kur jam buvo pasakyta: „Tai yra jūsų šeimos gydytojo tiesioginė pareiga.“
Kai pacitavome šį atsakymą, šeimos gydytojas sutiko priimti mane tą pačią dieną. Buvo surengtas gydytojų konsiliumas ir mums išdavė vaiko gimimo pažymą.
Tačiau neišgirdau net žodinio atsiprašymo už tai, kad dėl jo pareigos nevykdymo aš tiek visko turėjau patirti. Beje, kai pagaliau „viskas baigėsi“, savo kieme vėl pamatėme policijos mašiną. Įsibrovę trys policininkai pareikalavo parodyti vaiką, kurį mes bandome „nuslėpti“. Dar valandą užėmė visos situacijos aprašymas ir aiškinimas, kad vaikas jau pripažintas ir užregistruotas. Jie susipažino su išduotu vaiko gimimo pažymėjimu, užpildė protokolą ir išvažiavo, pažadėję nutraukti ikiteisminį tyrimą“, – baigė savo pasakojimą Jolanta.
Pašnekovės teigimu, jos skaudi patirtis – puiki iliustracija, koks yra atsakingų įstaigų darbuotojų informuotumas apie veiksmus, susidūrus su gimdymu ne gydymo įstaigoje.
„Ką tik pagimdžiusi moteris nelabai suvokia, kas vyksta aplinkui. Man tik vėliau paaiškino, kad tai nebuvo normalu, kaip su manimi elgėsi medikai, o aš pati jaučiausi taip, tarsi iš tiesų būčiau „prisidirbusi“. Dar gerai, kad man tai ne pirmas gimdymas, žinau, kas vyksta jo metu, bet jei moteris gimdytų pirmą kartą, o visi gydytojai nuo jos nusisuktų, neįsivaizduoju, kaip ji jaustųsi“, – svarstė Jolanta.
