Lemtingą dieną skubios medicininės pagalbos prireikė jos pačios sūnui. Neįtikėtina istorija savo „Facebook“ puslapyje pasidalino GMPT Kauno rajono teritorinis skyrius.
„Kovo 23-oji man turėjo būti eilinė praktikos diena: jau kuris laikas praktikuojuosi GMPT Kauno rajono teritoriniame skyriuje. Pati esu bendrosios praktikos slaugytoja, o skubios medicinos pagalbos žinių semiuosi iš patyrusių darbuotojų, todėl, maniau, jog ir ši diena bus pilna naujų patirčių ir praktikos. Tačiau man ši diena nebuvo tiesiog paprasta praktikos diena, prisiminsiu ją dar ilgai ilgai.
Šalia visų darbų ir praktikų dar esu mama. Tą šeštadienio rytą vaikai namuose liko su tėčiu. Įprastai ryte, visi nubudę, jei nesu namie, man paskambina.
Tačiau tą rytą skambučio nesulaukiau, o pabandžius paskambinti pačiai – jokio atsako. Pradėjo kirbėti bloga nuojauta, o vedama to jausmo įsijungiau pasižiūrėti namų kiemo kameras ir tą sekundę pamačiau greitosios automobilį ir paruoštus neštuvus savo kieme.
Iš pradžių net nesuvokiau, ką matau. Tarsi „deja vu“ – pati sėdžiu GMP automobilyje, o telefono ekrane taip pat matau GMP automobilį.
Pajutau, kaip sustingau iš netikėtumo, kaip nerimas apima kūną. Mintyse pradėjo suktis patys baisiausi scenarijai, o nežinomybė sustingdė laiką. Bandžiau skambinti dar kartą, bet rezultatas toks pat kaip ir prieš tai – „kontaktas nepasiekiamas“.
Praktikoje tą dieną buvau su GMP kolegomis, kuriems ir papasakojau apie greitosios automobilį mano kieme ir apie tai, jog nepriskambinu savo vyrui. Jie nuramino mane, jog netrukus viską sužinos. Ir išties greit ir empatiškai sureagavo į mano situaciją. Tą akimirką pajaučiau dėkingumą už žmogiškumą ir norą padėti, nors tą rytą susipažinom tik prieš pusvalandį, prasidėjus praktikos budėjimui.
Išsiaiškinus situaciją, paaiškėjo, jog mano keturmetis sūnus Adomas nuo antro aukšto laiptų mėgino nuvažiuoti riedlente. Tėtis kaip tik ėjo link laiptų, kai jam teko išvysti sūnaus „skrydį“ su keletu kūlversčių.
Džiaugiuosi, kad vyras sureagavo žaibiškai, suvaldė situaciją: neleido išsigandusiam, verkiančiam vaikui keltis ir iškvietė medikus. Emocijos, kurias tą minutę pajaučiau, atrodė lyg iš filmo: nežinia ir viltis, kad viskas turi būti gerai.
Esu be galo dėkinga GMP komandai, kurie atvyko pas mane į namus ir suteikė profesionalią pagalbą, nuramino mano sūnų, kartu nuramino ir vyrą, į visą situaciją pažiūrėjo rimtai ir nuvežė sūnų nuodugnesnei apžiūrai į Kauno klinikas. Laimei, didesnių susižalojimų išvengta ir sūnus atsipirko sumušimais bei keliais didesniais nubrozdinimais.
Paradoksalu, kad pats teiki pagalbą kitiems, o vieną dieną jos prireikia tau arba tavo artimiesiems. Noriu padėkoti medikams – AČIŪ skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistei Jolantai Šerelienei, vairuotojui-paramedikui Sauliui Lazdauskui, savanorei Martynai, kurie profesionaliai suteikė pagalbą sūnui po traumos ir kartu parodė, jog skubiosios medicinos darbuotojai geba suteikti ne tik fizinę pagalbą, bet ir aukščiausio lygio emocinę paramą.“
Įrašas portale perpublikuojamas su GMPT leidimu.
