Kaip rašome pranešime žiniasklaidai, ši istorija yra ypatinga nuo pat pirmosios jos eilutės: didelės skirtingų sričių medikų komandos darbas, artimųjų susitelkimas, palaikymas ir pagalba ir, žinoma, donoro artimųjų dovana – sutikimas paaukoti mirusio artimojo organus transplantacijai – per keletą savaičių susipynė tarsi didžiulis įtempto darbo ir audringų emocijų kamuolys.
Artėjant gimdymui pradėjo tinti
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Akušerijos ir ginekologijos centro Akušerijos skyriaus gydytojas akušeris ginekologas Sigitas Daubaris sako, kad pacientę Tomą pamatė ne gimdymo dieną, o kiek anksčiau – ji konsultuota dėl vaisiaus sėdmenų pirmeigos. Kadangi nėštumas buvo normalus, moteris jautėsi gerai, o vaisius pats pasisuko taip kaip reikia – gimdymas buvo planuojamas įprasta tvarka.
Artėjant gimdymo laikui nėščioji ankstų rytą nubudo smarkiai sutinusi: „Visa laimė, kad ji į Santaros klinikų Akušerijos priimamąjį atvyko skubiai, nebelaukdama namuose, kol tinimas atslūgs, – sako gydytojas. – Vaisiaus būklė buvo kritinė, skubiai atlikta Cezario operacija. Ir pati mama mums kėlė nerimo: vizualiai ji atrodė geriau, tačiau laboratorinių tyrimų rezultatai buvo blogi – ir smarkiai pakitę kepenų fermentų, ir kraujo krešėjimo rodikliai, pilvo ertmėje susikaupę daug skysčio, kurio nėštumo metu įprastai nebūna. Dėl tokios būklės pacientė buvo paguldyta į Reanimacijos intensyviosios terapijos skyrių.“
Dabar pas gydytojus konsultacijai atvykusi Toma prisimena įvykius, apvertusius jos ir šeimos gyvenimą: „Nėštumo metu jaučiau jėgų trūkumą, skausmą apatinėje krūtinės dalyje – viską nurašiau nėštumui. Juk tarsi būtų normalu – pilvas auga ir sunkėja, mažėja jėgų, vaikščioti darosi vis sunkiau. Gyvenome naujo žmogučio atėjimo laukimu. Ir tą ankstyvą rytą tarsi perkūnas trenkė iš giedriausio dangaus – gimdymas ne toks kaip planuota, tėtis turėjo būti su vaiku, tėvams šokas. Ši situacija labai sutelkė visus – tuomet nežinojau, bet vėliau papasakojo, kad pagalba vienas kitam buvo didžiulė.“
Gydytojas S.Daubaris antrina, kad tokio tandemo, koks buvo Tomos vyro ir jo uošvės, jam dar nėra tekę matyti: „Tarsi vienas tvirtas kumštis – keitė vienas kitą, lankė ir rūpinosi mama ir vaikeliu.“
Nėštumo metu jaučiau jėgų trūkumą, skausmą apatinėje krūtinės dalyje – viską nurašiau nėštumui.
Pasak Anesteziologijos, intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centro skyriaus vedėjo gydytojo anesteziologo reanimatologo dr. Šarūno Judicko, Santaros klinikose nuolat vyksta tarpdalykinis bendradarbiavimas ir pacienčių po gimdymo į skyrių paguldoma neretai, dažniau – stebėjimui: „Toma pas mus pateko dėl įtartos sunkios preeklampsijos – nėščiosios ir vaisiaus gyvybei grėsmingos būklės. Ši reta komplikacija vystosi dėl aukšto arterinio kraujospūdžio, baltymo šlapime, įtakos turi moters ir vyro genetiniai veiksniai.“
Gydymą reanimacijos skyriuje pati Toma atsimena tarsi per miglą: „Atmintyje išliko virš lovos palinkęs gydytojo Šarūno veidas: pasakė, kad būtina persodinti kepenis – ir vėl viskas išnyko. Tokių prašviesėjimų būdavo, tačiau kartais tik gydytojo veidą ir matydavau“.
Prie pacientės lovos apsilankydavo daug žmonių – gydytoja gastroenterologė Gabrielė Milaknytė bei kiti Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro gydytojai specialistai ateidavo stebėti kepenų funkciją ir tartis dėl gydymo, taip pat ateidavo Tomos artimieji – vyras ir tėvai, akušeriai ginekologai.
„Jai išsivystė būklė, kuri nėštumo metu pasitaiko ypač retai. Dėl staiga užsitrombavusių pacientės kepenų kraujagyslių sutriko šio organo kraujotaka, išryškėjo pilvo skausmai, staiga susikaupė didelis skysčio kiekis pilvo ertmėje (ascitas), kuris išplito į kojas – sukėlė tinimus ir skausmus. Pacientai, kurie laukia kepenų transplantacijos, pajunta tokius lėtinius procesus, o Tomai jie prasidėjo ūmiai, – medicininę būklę apibūdina Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro gydytoja gastroenterologė Gabrielė Milaknytė. – Jei žmogaus kepenys nefunkcionuoja, jo pojūčiai gali būti tokie: vangumas, mieguistumas kartu su euforijos bangomis. Sveikiems žmonės sunku šiuos pojūčius įsivaizduoti. Pacientai yra tarsi „kosmose arba tirštame rūke“ – ne visada gali adekvačiai reaguoti į aplinką. Tomos būklė buvo banguojanti nuo labai blogos iki šiek tiek pagerėjusios, nuotaikos taip pat – tai euforiška, kartais pakilios nuotaikos, kurią pakeisdavo vangumas, tarsi apsvaigimas. Tyrimų pokyčiai labai aiškiai atsispindėjo jos elgesyje ir nuotaikose.“
Gydytoja G.Milaknytė apie šią pacientę pasakoja ypač jautriai: „Būnant tokio jauno amžiaus, vos susilaukus kūdikio, tokia sunki būklė – tikras iššūkis ne tik pacientui, bet ir medikams. Visą laiką su ja kalbėjau atvirai ir klausiau, ar ji suvokia savo situaciją, – pasakoja gydytoja. – Ji savo būklę vertino tinkamai, tik pačioje pradžioje buvo užsiminusi, kad iš reanimacijos išeis pati. Stimulu nepasiduoti ir kabintis į gyvenimą buvo ne tik jaunystė, bet ir ką tik gimęs sūnus.“
Kelios savaitės reanimacijos skyriuje
Reanimacijos skyriuje dienos ėjo viena po kitos, nerimo vis kėlė tyrimų rezultatai: situacija keisdavosi žaibiškai, sprendimus reikėjo priimti labai greitai. Gydytojas anesteziologas reanimatologas dr. Š.Judickas pasakoja, kad tyrimai buvo visiškai kitokie, nei įprastai po gimdymo stebimų pacienčių: „Dėl uždegiminių rodiklių ypatingas dėmesys buvo skiriamas kepenų tyrimams: atlikome ultragarso tyrimus, kompiuterinę tomografiją, papildomus laboratorinius tyrimus. Būklė buvo labai rimta, situacija klostėsi ypač dinamiškai: po 2 dienų, kai ji pateko pas mus, jau pradėta galvoti apie kepenų transplantaciją, dar po 2 dienų sukviestas konsiliumas Tomą ir jos vyrą informavo: kad išgyventų, jai būtina skubi kepenų transplantacija.“
Tos kelios savaitės iki transplantacijos buvo ypač emocingos. „Turėjome kelias gilias duobes, kai buvo neaišku, ar ji sulauks donoro, – pasakoja dr. Š.Judickas. – Buvome parengę planą prijungti aparatus, palaikančius gyvybines funkcijas. Ne kartą jau buvo priartėta iki tokios ribos, kai dėl būklės sunkumo transplantacijos atlikti būtų neįmanoma.“
Toma sako prisimenanti savo mintis ir troškimą, kad kepenys atsigautų: „Labai tuo tikėjau. Bet kartu ramybės nedavė tai, kad, jos dabar atsigavusios, kažkada ateityje vėl sustreikuos... Gyventi baimėje nenorėjau, juk ir vaiką reikia užauginti. Todėl sąmoningai priėmiau žinią, kad reikia transplantacijos“
Su reanimacijos lova į lauką – įmanoma? Taip!
„Siekdami suteikti žmogui orų gyvenimą net ir tokios sudėtingos būklės, turime, tiesiog privalome ieškoti būdų, kaip humanizuoti gydymą, – komplikuotą sudėtingą medicininę temą praplečia dr. Š.Judickas. – Į pacientą būtina žiūrėti kaip į žmogų, o ne kaip į pacientą su tromboze ir gulintį aštuntoje lovoje... Todėl su Toma daug kalbėdavome ne apie mediciną – kad nukreiptume jos dėmesį nuo sudėtingos situacijos. Štai vienas epizodas, kurį norėtųsi papasakoti: mes su ja, slaugytojoms padedant, buvome išvažiavę į lauką. Su reanimacijos lova, su pajungtais reikalingais aparatais, kateteriais. Tiesiog pagalvojome ir kartu su personalu nutarėme Tomai suteikti gyvenimo džiaugsmo – juk vasara už lango, o reanimacijos skyriuje aplinka niūri – sienos pilkos, nuolatos pypsi medicininė aparatūra. Kartu žiūrėjom į medžių lapiją, kalbėjome apie mišką, apie gamtą ir apie žemiškus dalykus – apie jos haskių veislės šunį, kuris jaunas, kvailas ir tokias nesąmones išdarinėja...“
Dar vieną Tomos kelionę su reanimacijos lova ir pajungtu deguonimi prisimena ir gydytojas S.Daubaris: „Naujagimis buvo paguldytas į Naujagimių reanimacijos skyrių. Reanimacijos slaugytojos tikrai padarė žygdarbį – jos Tomą nuvežė pamatyti savo vaikelio. Šis poelgis ją labai palaikė, tarsi užvedė nepasiduoti. Kažkokie stebuklai ir su naujagimiu įvyko – kai jį aplankė mama, jo būklė ėmė gerėti, nors klausimas, ar pavyks išsaugoti jo gyvybę, buvo kilęs ne kartą.“
Transplantacijai buvo pasiruošę kiekvieną minutę
Paklausta, kiek žmogus gali išgyventi su nefunkcionuojančiomis kepenimis, gydytoja gastroenterologė G.Milaknytė pasako protu sunkiai suvokiamą skaičių – Toma dar būtų išgyvenusi dienas. Keletą dienų. Gal savaitę.
„Kai donoras atsirado, džiaugsmo ašaros spindėjo ne tik Tomos ir jos artimųjų akyse, bet ir mūsų – gydytojų. Tokiais atvejais gyvenimo trapumas tiesiog stulbinamai suvokiamas. Tą momentą, kai nuėjome jai pasakyti, jog yra donoras, atsiminsiu visą gyvenimą, – jautrią akimirką mena gydytoja. – Mus pamačiusi ji ėmė verkti ir vėl klausti: „tai kada gi bus donoras?“. Man irgi ėmė riedėti ašaros ir atsakiau jai, kad jis jau yra.“
Donoro artimiesiems – paciento ir medikų padėka
„Mes darėme viską, kas įmanoma, kad Toma sulauktų transplantacijos, – sako gydytojas anesteziologas reanimatologas dr. Š.Judickas. – Tačiau svarbiausias jos gelbėtojas ir už gyvybę ji turi dėkoti donoro artimiesiems, sutikusiems dovanoti organus transplantacijai. Donoro artimieji – didžiausios pagarbos nusipelnę žmonės. Dirbdami reanimacijos skyriuje matome pacientus, kurie laukia organų. Taip pat matome žmones, kurie miršta, ir jų artimuosius, kurie išgyvena netektį. Ir donorystės stebuklas tarsi sujungia šias situacijas – mirtis tarsi nugalima.
Visą laiką buvome tarsi kovinės parengties, nes donoras galėjo atsirasti bet kurią akimirką.
Begalinis dėkingumas tiems, kurie sutinka paaukoti organus. Šį kartą jie išgelbėjo jauną moterį – mamą naujagimiui, dukrą tėvams, žmoną vyrui, kuris būtų likęs su naujagimiu ant rankų. Be šio donoro artimųjų galėjo nebūti Tomos istorijos su laiminga pabaiga. Buvo visiškai realu, kad kito donoro artimųjų sutikimas šios moters jau nebūtų išgelbėjęs.“
Transplantologas: „Būklė grėsė gyvybei“
Pilvo ir onkochirurgijos centro abdominalinės chirurgijos gydytojas doc. Vitalijus Sokolovas: „Galiu pasakyti tiesiai – kepenys nefunkcionavo ir teturėjome vienintelę išeitį: tik skubiai atsiradusios donoro kepenys galėjo išgelbėti pacientės gyvybę. Tomą įtraukėme į skubios transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Visą tą laiką buvome tarsi kovinės parengties, nes donoras galėjo atsirasti bet kurią akimirką. Gal pirmą kartą laukimas buvo toks sunkus.“
Atsiradęs donoras buvo netapačios kraujo grupės. „Kadangi mūsų patirtis transplantuojant kepenis didelė, jokio iššūkio nebuvo: techniškai transplantacija vyko sklandžiai, – aiškina doc. V.Sokolovas. – Potransplantacinis periodas, kai persodinamas netapačios kraujo grupės organas, būna sudėtingesnis dėl galimų organo atmetimo reakcijų, todėl pacientės sveikatos būklė yra atidžiai stebima. Nors ji išleista į namus, konsultacijoms ir tyrimams atlikti turi dažnai atvykti į klinikas.“
Mama jaučiasi gerai
„Mes ją dar labai saugome, – sako gydytoja gastroenterologė G.Milaknytė. – Tomą, žinoma, reikia pristabdyti – ji jaučiasi gerai ir norėtų turėti daugiau veiklos. Tyrimai – gerėjantys. Kepenys funkcionuoja labai gerai. Smagu matyti ir labai pasikeitusią jos išvaizdą: kai pamačiau ją pirmąkart ir dabartinis vaizdas – tai tarsi du skirtingi žmonės.“
