„Viskas prasidėjo nekaltai”, – prisimena Kristė. Mergina pasakoja, kad pradėjus riboti maistą ir aktyviau judėti svoris krito, tačiau po kurio laiko to jau neužteko, norėjosi ryškesnių ir staigesnių pokyčių.
Tik po poros metų Kristė suprato, kad susikurto kūno standarto siekis tapo nervine anoreksija. Tada merginos svoris jau buvo kritiškas. Jeigu Kristė būtų numetusi dar vieną kilogramą, šansų išgyventi beveik nebūtų likę.
Valgymo sutrikimai – ne tik maisto problema
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Europos Sąjungoje valgymo sutrikimais serga apie 20 mln. žmonių. Labai dažnai tiek merginoms, tiek vaikinams sėkmė asocijuojasi su lieknais arba sportiško sudėjimo žmonėmis, todėl neretai visuomenės sukurtų kūno standartų vaikymasis įstumia į valgymo sutrikimų pinkles.
Pacientai, sergantys valgymo sutrikimais, dažniausiai turi didelių troškimų, vilčių, iš savęs labai daug reikalauja. Todėl jie itin skaudžiai išgyvena suvokę, kad turi trūkumų.
„Anoreksija ir kiti valgymo sutrikimai nėra tik maisto problema. Maisto vengimas, badavimas, persivalgymas ir vėmimas yra tik gilesnių problemų simptomai“, – atkreipia dėmesį psichiatrė Daiva Pupšytė.
Valgymo sutrikimai išsivysto susipynus kelioms priežastims. Įtakos turi genetinis kontekstas, auklėjimas šeimoje, socialinė aplinka, asmens psichologinės savybės bei problemos, kurias žmogus išgyvena.
„Pacientai, sergantys valgymo sutrikimais, dažniausiai turi didelių troškimų, vilčių, iš savęs labai daug reikalauja. Todėl jie itin skaudžiai išgyvena suvokę, kad turi trūkumų. Gydymo pradžioje sunkiausias momentas – garsiai pripažinti: „Aš sergu valgymo sutrikimais“, – įspėja psichiatrė D.Pupšytė jau 10 metų dirbanti su valgymo sutrikimais sergančiais žmonėmis.
D.Pupšytės pastebi, kad valgymo sutrikimais gali susirgti bet kas nepaisant nei lyties, nei amžiaus. Pastebima tendencija, kad dažniausiai serga paaugliai, tačiau ieškančių pagalbos amžius svyruoja nuo 12 iki 40 metų.
Paslėpti simptomai
„Vaikai ir paaugliai labai ilgai gali slėpti savo valgymo sutrikimų požymius“, – sako D.Pupšytė.
Anot gydytojos, sunkiausia atpažinti ligos pradžią, ypač tėvams. Anoreksija sergantys vaikinai arba merginos svorio trūkumą slepia po plačių rūbų sluoksniu, pradeda gaminti visai šeimai, tačiau patys valgyti atsisako arba valgo lėtai ir maistą dalina į mažus gabalėlius.
Ryškūs svorio sumažėjimas, sąmoningas maisto ribojimas, nuolatinis kalorijų skaičiavimas, alkio ignoravimas, sutrikęs savo kūno suvokimas – tai nervinės anoreksijos požymiai. Dažnai į medikus kreipiamasi tada, kai dėl organizmo išsekimo atsiranda daugybė kitų simptomų.
„Lūžio taškas dažniausiai būna tada, kai atsiranda įvairios valgymo sutrikimų pasekmės: tiek emocinės, tiek fizinės. Pasireiškia įvairūs nuotaikos sutrikimai, nerimo, miego problemos, atsiranda įvairūs vidaus organų pažeidimai”, – įvardija psichiatrė.
Mirtį sėjanti liga
Tyrimai rodo, kad iš pirmo žvilgsnio nekaltas maisto ribojimas gali baigtis itin skaudžiai. Iš psichikos ligų valgymo sutrikimai turi didžiausią mirtingumo rodiklį, didesnį nei depresija.
Lūžio taškas dažniausiai būna tada, kai atsiranda įvairios valgymo sutrikimų pasekmės: tiek emocinės, tiek fizinės.
Jei nervine anoreksija sergantis asmuo laiku negauna pagalbos 5–20 proc. atvejų baigiasi mirtimi, todėl itin svarbu atpažinti pirmuosius ligos signalus ir laiku kreiptis į specialistus.
Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Valgymo sutrikimų skyriaus psichologė Veronika Mudėnaitė-Savickienė pabrėžia, kad ligą dažnai sunku pastebėti, nes žmogus net pats nesuvokdamas ligai savo gyvenime priskiria tam tikrą vaidmenį.
„Liga būna jau tapusi gyvenimo dalimi, sunkumų, traumų įveikimo mechanizmu, tad šios dalies atsisakyti ar net ją pamatyti kartais gali būti sunku, ypač jei liga yra „įsikerojusi“, trunka ilgai, yra sunki, gili“, – sako V.Mudėnaitė-Savickienė su valgymo sutrikimais sergančiais žmonėmis dirbanti 4 metus.
Valgymo sutrikimų gydymas gali būti ilgas. Dažnai tenka į medikus kreiptis pakartotinai.
„Sėkmingumas priklauso nuo daugelio veiksnių: motyvacijos, įsitraukimo į gydymą, ligos trukmės ir to, kaip laikomasi gydymo rekomendacijų gydymo metu bei po jo, pavyzdžiui, ar lanko psichoterapiją“, – tikina V.Mudėnaitė-Savickienė.
Serga ne tik miesto gyventojai
Gydytoja D.Pupšytė pastebi, kad dažniausiai į valgymo sutrikimų centrus kreipiasi miestų gyventojai, tačiau tai nereiškia, kad mažesniuose miesteliuose serga mažiau žmonių.
„Tiesiog mieste yra daugiau informacijos apie susirgimus, gydymo galimybes, o kaimo gyventojams informacijos kiekis ir paslaugų pasiekiamumas gali būti gana apribotas“, – paaiškina psichiatrė D. Pupšytė.
„Yra šeimų, kurios žino labai daug apie valgymo sutrikimus, bet yra ir tokių, kurios pirmą kartą išgirsta, kad yra tokie sutrikimai. Yra gana daug informacijos internete, todėl žmonės skaito domisi, tik, aišku, labai svarbu ir atsirinkti, kuri informacija yra teisinga, o kuria tikėti geriau neverta. Čia geriausiai gali patarti tai išmanantis specialistas“, – pastebi gydytoja D.Pupšytė.
Šis straipsnis yra „Media4Change“ jaunųjų žurnalistų programos 2018/2019 m. dalis, įgyvendinant Nacionalinio socialinės integracijos instituto projektą „Medijų raštingumas ir kritinis mąstymas darbe su jaunimu“. Projektas finansuojamas pagal Europos Sąjungos programą „Erasmus+“. Projekto straipsnių autoriai su projekto rėmėjais straipsnių temų ir turinio nederina.
