Bostono „Brigham and Women's Hospital“ ligoninės kognityvinius procesus tyrinėjantys psichologai Traftonas Drewas, Melissa Vo and Jeremy Wolfe'as atliko eksperimentą, kurio metu paprašė 24 profesionalių ir patyrusių gydytojų-radiologų (medikai, kurie analizuoja rentgeno nuotraukas, magnetinio rezonanso ar kompiuterinės tomografijos duomenis ir pan.) atlikti vieną užduotį. Tą pačią užduotį buvo paprašyta atlikti ir eilinių žmonių (eksperimento kontrolinė grupė).
Eksperimento metu speciali aparatūra sekė eksperimento dalyvių žvilgsnį ir akių judesius. O eksperimento dalyviai ekrane tuo metu stebėjo penkių pacientų kompiuterinio tomografo nuotraukų rinkinius, kuriuos sudarė šimtai krūtinės ląstos nuotraukų. Kiekvieno paciento krūtinės ląstoje (tiksliau, plaučiuose) buvo apie 10 mazgelių (mažų plaučių vėžio indikatorių). Radiologų buvo paprašyta tuos mazgelius spustelėti ekrane su pele.
Paskutinėje nuotraukoje tyrėjai viename plautyje patalpino nedidelę gorilą. Jie norėjo išsiaiškinti, ar į mazgelius dėmesį sutelkę radiologai paskutiniame kadre pastebės aiškiai matomą ir akivaizdžią plaučių anomaliją – beždžionę. Gorila plaučio silueto atžvilgiu nebuvo didelė (degtukų dėžutės dydžio), bet gerokai (apie 48 kartus) didesnė už ieškomus mazgelius.
Užbaigus studijuoti kompiuterinio tomografo nuotraukas tiek laiko, kiek jiems reikėjo, tyrėjai radiologų pasiteiravo: „Ar paskutiniuose kadruose jie nepastebėjo ko nors neįprasto?“. Po to – „O paskutiniame kadre?“ Ir galiausiai – „Ar paskutiniame kadre matėte gorilą?“
Įdomu tai, kad žvilgsnio sekimo aparatūra aiškiai rodė, kad daugelis tų, kurie gorilos nematė, eksperimento metu žiūrėjo tiesiai į ją.
Eksperimentas atskleidė, kad atrankinio aklumo fenomenas (angl. – „change blindness“) būdingas ne tik įprastiems žmonėms, bet ir aukštos kvalifikacijos specialistams. Mat, kaip byloja eksperimento rezultatai, net 83 proc. radiologų nei gorilos, nei apskritai kokios nors anomalijos paskutiniajame kadre nematė. Jei tai būtų ne gorila, o auglys?