– Kiek Jums buvo metų, kai netekote tėčio?
– Jis nusižudė prieš aštuonerius metus. Tuo metu man buvo 24 metai. Jau buvau baigusi studijas, dirbau ir gyvenau nuo tėvų atskirai Vilniuje. Mano šeima gyvena Marijampolėje.
Jis mirė praktiškai tėvui ant rankų. Taigi tėtis, skirtingai nuo kitų šeimos narių, turėjo paskutinės minutės akistatą, o mes visi jau sužinojome kaip faktą.
Maždaug prieš metus, kuomet nusižudė tėtis, labai netikėtai mirė mano brolis – jam plyšo aneurizma. Mirtis užklupo labai staigiai. Jam buvo vos 30 metų. Buvo labai didelis šokas, nes atrodė, kad tokiam jaunam žmogui nieko negali nutikti. Jis mirė praktiškai tėvui ant rankų. Taigi tėtis, skirtingai nuo kitų šeimos narių, turėjo paskutinės minutės akistatą, o mes visi jau sužinojome kaip faktą. Visi mes sunkiai išgyvenome šią netektį, bet tėčiui galbūt buvo ypač sunku. Jis nusižudė labai simboliškai – lapkričio 1-ąją.
Tėčiui turbūt buvo labai sudėtinga – artėjo ir Vėlinės, ir sūnaus mirties metinės, reikėjo važiuoti į kapus paminklą statyti. Visas šis laikotarpis buvo tarsi žaizdos draskymas ir tėtis nebeatlaikė skausmo, nors jo gyvenime buvo daug visokių išbandymų ir nė vienas jo nepalaužė. Tačiau jis dažnai kartodavo, kad turėtų būti sūnaus vietoje. Jam tai atrodė baisi gyvenimo neteisybė.
Gal jis nenorėjo savo didžiulio gedulo rodyti kitiems šeimos nariams, gal net ir sudėtinga jam buvo parodyti savo skausmą, kad nepasirodytų silpnas, norėjo apsaugoti kitus, neužkrauti jų savo skausmu. Taip elgdamiesi mes iš tiesų tik dar labiau giliname problemą.
– Ar buvo ženklų, kuriuos dabar galėtumėte įvardinti?
– Labai sunku pasakyti. Aš jo nematydavau kasdien, todėl buvo labai sunku suprasti – tai jau kritinis jo gedėjimas ar dar ne. Kadangi visi buvome paveikti šios netekties, buvo sunku nuspręsti, kada vienam iš mūsų labai blogai. Kad tėtis buvo liūdnas, matėsi, bet jo savižudybė buvo labai netikėta. Juolab kad jis niekada nebuvo nei depresyvus, nei melancholiškas, atvirkščiai, visada būdavo guvus, energingas, darbingas, visada randantis išeitį iškilus problemai. Tikra priešingybė žmogui, linkusiam į savižudybę. Jo charakteris buvo absoliučiai nebūdingas, kad galėtum pagalvoti, kad jam kils minčių apie savižudybę. Todėl visiškai nejaučiau nerimo. Labai laukiau, kad pasibaigtų metai po brolio mirties, pasisuktų tas ratas. Tikėjausi, kad bus lengviau.
Tėčio savižudybė buvo labai stiprus šokas. Pribloškė toks jo pasirinkimas, jeigu tai galima vadinti pasirinkimu, nes sunku suprasti, kaip žmogus tuomet jautėsi. Jam buvo labai sudėtinga ir labai gaila, kad nepavyko to pamatyti ir sureaguoti. Vėliau teko susitaikyti, kad visgi nėra žmogaus. Dar nesibaigė vienas gedulas, o prasidėjo kitas.
Iš tiesų pusę metų net negalėčiau pasakyti, ką veikiau ir dariau. Buvo tokia būsena, kad tiesiog esi joje ir nieko daugiau nematai. Niekas daugiau nedomina arba net erzina. Pavyzdžiui, man labai nepatikdavo ryškios spalvos. Atrodydavo, kad išorėje vyksta visai kitas gyvenimas negu tavo viduje, kad visų problemos tokios paviršutinės, ir visiškai nesvarbios lyginant su tuo, ką jaučiu aš. Todėl būdavo sunku kontaktuoti su aplinka, nes jauteisi svetimas. Neieškojau progų išlieti savo išgyvenimų kitiems, nes žinojau, kad žmonės šalinasi tokių temų, nežino, kaip reaguoti. Kita vertus, ir pati nelabai dar supratau, kaip jaučiuosi.
– Po kelių mėnesių visgi pradėjote ieškoti pagalbos. Kokios pagalbos jums reikėjo labiausiai?
– Pagalbos pradėjau ieškoti praėjus 2-3 mėnesiams po netekties. Man buvo per sunku pačiai susitvarkyti su savo jausmais ir mintimis. Mokėti už psichologo konsultacijas negalėjau sau leisti, tačiau atradau pagalbos grupę netekus artimo žmogaus dėl savižudybės. Tuomet ją moderavo psichologas Paulius Skruibis.
Atrodydavo, kad išorėje vyksta visai kitas gyvenimas negu tavo viduje, kad visų problemos tokios paviršutinės, ir visiškai nesvarbios lyginant su tuo, ką jaučiu aš.
Prireikė penkerių metų palaikymo, kol pajutau, kad jau vėl atradau ramybę ir galiu su šia netektimi gyventi toliau. Grupė susirinkdavo kartą per mėnesį. Toks formatas išlikęs iki dabar, jis pasiteisino ir labai svarbu, kad būtų tęstinumas, kad žmonės žinotų, jog po mėnesio vėl galės ateiti. Čia tu gali tiesiog išsikalbėti ir taip išsivalyti savo emocijas, atrasti atsakymus į ramybės neduodančius klausimus. Taip vyksta gijimo procesas. Su žmonėmis, kurie neturi panašios patirties, tu negali dalintis savo emocijomis, o jos vyrauja tavo elgesyje, visame kame.
Taip pat labai naudinga išgirsti kitų pasakojimus, nes kiekvieno netektis yra skirtinga. Kita vertus, išgirsti, kaip kiti reaguoja į netektį. Kažkas pasakojo, kad kyla pykčio priepuoliai, viskas erzina. Labai svarbu apie tai kalbėti, nes tu elgiesi taip, kaip tau nebūdinga, todėl jautiesi sau svetimas. Kai išgirsti, kad ir kitam yra panašiai, pradedi geriau suprasti save ir susitaikyti su savimi. Kitaip ir toliau jausiesi kaip ateivis, svetimas aplinkai, kurioje tau reikia gyventi.
– Dažnai žmonės, kai išgyja nuo skausmo, praeitį nori pamiršti ir gyventi naują gyvenimą. Jūs taip nepasielgėte. Kodėl?
– Po penkerių metų nusprendžiau, kad jau esu rami, praėjau gijimo etapą ir ketinau nebelankyti grupės. Tačiau psichologai kaip tik tuo metu pasiūlė keisti grupės formatą, palikti ją be specialistų, kad tiesiog rinktųsi netektis patyrę žmonės ir dalintųsi savo išgyvenimais, mintimis, pamąstymais vieni su kitais. Taigi su viena ilgamete dalyve ėmėmės moderuoti šią grupę.
Renkamės savarankiškai jau apie porą metų. Labai svarbu, kad grupę lanko žmonės, praradę artimuosius prieš skirtingą laiko tarpą. Visiškai kitaip jaučiasi žmogus, netektį patyręs prieš 10 metų, ir žmogus, kurio skausmas dar labai šviežias. Žiūrėdamas į senbuvius jis atranda viltį, kad ateis laikas, kai ir jis sugebės vėl visavertiškai, pozityviai gyventi, nors šiandien atrodo, kad rytojaus jau nebėra.
Man nesinorėjo visko pamiršti. Jeigu stengiesi pamiršti, tai reiškia, kad vis dar neigi situaciją, nesi laisvas. Pagaliau norėjosi įprasminti tėvo mirtį, kad jo savižudybė neatrodytų tokia beprasmiška. Aišku, ir liūdna, ir gaila, bet kai pagalvoji, iš blogų dalykų galima ir kažką gera padaryti. Kai žmonės ateina į grupę ir vėliau labai dėkoja, kad jiems labai padeda, tai skatina viso šito nepalikti.
– Kaip jūsų veikla išsiplėtė?
– Skaičiuojama, kad pasitraukus vienam žmogui paliečiama 10 kitų žmonių, tačiau mūsų grupė – iki 10 žmonių ir veikė tik Vilniuje. Daugybė žmonių, norėdami sau padėti, tiesiog nerado pagalbos. Todėl įkūrėme asociaciją, kurios tikslas buvo juos suburti. Kadangi šiandien daug kas daroma internetu, mes sukūrėme svetainę www.artimiems.lt ir patalpinome į ją dažniausiai užduodamus klausimus, į kuriuos atsakė psichologai ir patys netektis patyrę žmonės.
Svetainės pagalba ėmė steigtis grupės ir kituose miestuose – pasiskelbdavo specialistai, galintys ir norintys jas vesti, kažkas jiems pasiūlydavo patalpas ir t.t. Taigi sulaukėme didžiulio palaikymo.
Visa tai mes darome laisvu savo laiku. Tačiau esame komanda, pasidaliname darbais, todėl iš tiesų tenka skirti to laiko visai ne daug, o grąža – begalinė. Tai suteikia jėgų ir motyvacijos tęsti pradėtą veiklą. Nekeliame grandiozinių tikslų, bet tie maži žingsneliai kitiems žmonėms labai dideli. Pavyzdžiui, grupę moderuoju tik dvi valandas per mėnesį, kurias galėčiau praleisti žiūrėdama televizorių ar dar beprasmiškiau. Taigi reikia tiek ne daug, kad suteiktum žmonėms naudos.
Plačiau susipažinti su Algirdo, taip pat ir daugybės kitų žmonių, kurių artimieji nusižudė, istorijomis galite neseniai pasirodžiusioje knygoje. Ši knyga neįprasta – ji neturi pavadinimo, kadangi ir savižudybei bei jos sukeltam skausmui sunku rasti pavadinimą ar tinkamus žodžius.
Visos knygoje pateiktos istorijos – tikros, vykusios Lietuvoje, neanoniminės. Knygos sumanytojai tikisi, kad ji paskatins žmones drąsiau kalbėti apie psichinės sveikatos problemas ir savižudybių prevenciją, skirti daugiau dėmesio savo artimiesiems, o mąstančiuosius apie savižudybę galbūt privers pakeisti savo sprendimą, kuris jų artimiems žmonėms sukeltų begalinį skausmą. Pagaliau tiems, kurie neteko artimo žmogaus, knyga, kurioje suguldyti kitų išgyvenimai po netekties, galbūt padės atsiverti ir išgyti.
„Knygą be pavadinimo“ pradėjo pardavinėti net vaistinės, o leidykla jau ruošia naują jos tiražą.
