Valgymas – procesas vaikiškai paprastas: kai pasijunti alkanas, tiesiog įsidedi maisto į burną, jį sukramtai ir nuryji. Ir viskas, ar ne taip? Deja, iš tiesų viskas nėra taip jau elementaru. Dažnai valgome ne tai, ką reikėtų, ir ne tiek, kiek reikėtų.
Jei viskas, ką reikėtų padaryti norint gyventi sveikai ir laimingai, būtų išsiaiškinti, kurie maisto produktai turi daugiausia maistinės vertės, veikiausiai visi seniai taip būtume ir padarę ir nebesukę galvos. Tačiau tyrimai rodo, kad per gyvenimą vidutinė moteris „dietinimuisi“ vis dar išleidžia nežmoniškas sumas – dešimtis tūkstančių eurų. Nepaisant to, net 75 proc. moterų klaidingai suvokia ryšį tarp mitybos ir kūno įvaizdžio ir turi begales su tuo susijusių blogų įpročių.
Svarbiausia – pusiausvyra
Visi puikiai žinome, kad sveikiausia būtų rinktis ne suvožtinius su gruzdintomis bulvytėmis, o salotas ir glotnučius. Tačiau, net ir tai suvokdami, reguliariai grįžtame prie dietų, persivalgome vakarais ir susinervinę ką nors nuolat kramsnojame.
Kas gi nulemia tokį didžiulį atotrūkį tarp teorijos ir praktikos? Mūsų santykis su maistu, dar žinomas terminu „valgymo psichologija“, t. y. tai, kaip valgome, kodėl valgome ir kokie valgytojai esame.
M.Wells teigimu, įtakos šiam santykiui gali turėti begalė mūsų kasdienio gyvenimo aspektų: mūsų intymūs santykiai (arba jų trūkumas), karjera, namų aplinka, patiriamo streso lygis, finansiniai rūpesčiai ir t. t. Bet koks disbalansas gali paskatinti mus persivalgyti, valgyti per mažai ar varstyti šaldytuvą kaskart, kai ką nors skauda ar tiesiog neramu.
Mūsų santykį su maistu, pasak autorės, gadina ne tik valios stoka. Veikiau tai – neįgyvendinti lūkesčiai. Jei darbe viskas klostytųsi puikiai, grįžę namo jūs, ko gero, nepultumėte valgyti „iš nervų“.
Jei mylėtumėte ir priimtumėte save tokį, koks esate, jums turbūt nereikėtų nuolat laikytis dietų ir jūs tikriausiai nebūtumėte linkęs taip stipriai visko padauginti kiekvieną savaitgalį be išimties.
Jei savo gyvenimu būtumėte nuoširdžiai patenkinti ir jaustumėtės turintys tvirtą ryšį su kitais žmonėmis, valgymas jums, ko gero, nebūtų mėgstamiausias ir labiausiai atpalaiduojantis užsiėmimas iš visų. Jūsų dėmesys paprasčiausiai būtų kitur.
Valgymo įpročiai ir būdo savybės – susiję dalykai
Maistas yra toks dalykas, į kurį lengviausia sutelkti visą savo dėmesį, kai skauda ar neramu. Tačiau į jį lengviausia susikoncentruoti ir pajutus, kad gyvenimo vadžios pernelyg atleistos ir pagaliau reikia imtis kokios nors kontrolės. Maistą virškinti mums sekasi taip, kaip sekasi virškinti gyvenimą: jei gyvenime vadovaujamės emocijomis, labai tikėtina, kad ir mūsų valgymo įpročius formuoja emocijos.
Jei maisto atžvilgiu esate perfekcionistai, veikiausiai ir darbe esate tokie pat. Jei maistą renkatės vadovaudamiesi principu „viskas arba nieko“, turbūt tiek santykiuose su kitais žmonėmis, tiek darbe principo laikotės to paties. Jei esate „greiti valgytojai“, tikriausiai greitį mėgstate ir vairuodami, o gyvenime taip pat nepraleidžiate progos palenktyniauti.
Ankstyvos vaikystės prisiminimai, susiję su maistu, taip pat atlieka svarbų vaidmenį mums ugdantis mitybos įpročius. Jie sukuria tam tikras neuroasociacijas tarp konkrečių maisto produktų ir konkrečių emocijų: pavyzdžiui, šokolado valgymas mums gali asocijuotis su tam tikru maištu, o ledų porcija – su apdovanojimu už gerą elgesį.
Gyventi santaikoje su maistu – tai gyventi santaikoje su pačiu savimi, rašo M.Wells. Tačiau ji pabrėžia, kad tobulo santykio su maistu nebūna: visiškai normalu kartais jausti emocinį alkį. Mūsų gerovė priklauso nuo to, kaip sugebame į jį sureaguoti.
Jei įsiklausius į savo kūno poreikius ir emocijas jums pavyktų sukurti intuityvų santykį su maistu, kaip žmogus jūs taip pat greičiausiai taptumėte intuityvesnis ir geriau pažintumėte pats save. Ir tada jau poveikį galėtumėte vertinti ne tik liemens apimties centimetrais.
