Vienas tyrimas parodė, kad pusryčių praleidimas padidina aterosklerozės, arba „arterijų sukietėjimo“, riziką. Tai yra vienas iš ryškiausių širdies ligų ženklų, kadangi gali sukelti širdies smūgį arba insultą. Kitas tyrimas, tyręs 11–15 metų mergaites, parodė, kad pusryčių praleidimas neturėjo jokio neigiamo poveikio ir net davė naudos – buvo suvartojama mažiau kalorijų. Ir yra naujas tyrimas, publikuotas žurnale „Journal of Nutrition“, kuris parodė, kad valgydami pusryčius, žmonės galėjo geriau kontroliuoti savo KMI.
Jungtinės Karalystės Bath universiteto mokslininkai, kuriems atsibodo tokie prieštaringi tyrimų rezultatai, nusprendė patys patyrinėti šį klausimą. Jie norėjo išsiaiškinti, kaip pusryčių praleidimas veikia svorio metimą ir kokius metabolinius mechanizmus tai sukelia. Tyrimo rezultatai turėjo daugiau niuansų nei ankstesni tyrimai – pusryčių praleidimas naudingas liekniems, tačiau visai nenaudingas antsvorio turintiems žmonėms. Tyrimo rezultatai buvo publikuoti žurnale „Journal of Psychology“.
Šiam tyrimui vadovavo mokslų daktaras Javieras Gonzalezas. Jis ir jo grupė tyrė 49 asmenis. 29 buvo liekni, 20 turėjo antsvorio – tai nustatė kiekvieno asmens KMI. Buvo sudarytos dvi grupės, kuriose buvo tiek lieknų, tiek stambių savanorių. Viena grupė valgė pusryčius kiekvieną dieną, iki vidurdienio. Kita grupė iki vidurdienio nieko nevalgė. Tyrimas tęsėsi šešias savaites. Mokslininkai taip pat stebėjo dalyvių širdies sveikatą, metabolinę sveikatą, riebalų pasiskirstymą bei apetitą. Be to, jie stebėjo 44 genus, atsakingus už jautrumą insulinui.
Kiekvieną tyrimo dieną dalyviai duodavo pilvo poodinio riebalinio audinio (PPRA) mėginius. Tai vykdavo prieš ir po pusryčių arba badavimo. Buvo tiriami mėginių metaboliniai mechanizmai. J.Gonzalezas sakė: „Geriau suprasdami ,kaip riebalai reaguoja į tai, ką ir kada valgome, galime geriau taikytis į tuos mechanizmus.“
Liekniems žmonėms pusryčių praleidimas padeda suaktyvinti tam tikrus genus, kurie degina riebalus ir greitina medžiagų apykaitą. Tačiau stambūs žmonės patyrė neigiamą poveikį. Jų organizmas pasisavino daug mažiau gliukozės nei lieknųjų, tai reiškia, kad jų riebalų ląstelės tapo atsparesnės insulinui.
J.Gonzalezas su kolegomis mano, kad tai tikriausiai yra apsauginis mechanizmas, padedantis riebalų ląstelėms nepasiimti daugiau gliukozės, nei reikia, ir neatsidėti jos riebalų pavidalu.
Vienas tyrimo trūkumas buvo tai, ką dalyviai valgė pusryčiams. Tai buvo daug angliavandenių turintis maistas. Ar daug baltymų turintis maistas sukeltų kitokią reakciją? J.Gonzalezas sako, jog toliaus stebės, kaip sportas ir pusryčių valgymas veikia riebalų kaupimąsi.
