Pasak jaunuolio, jis iškart po smūgio pajuto, kad atsitiko kažkas baisaus – jis nebejautė savo kūno, nebegalėjo pajudinti nei rankų, nei kojų. Pradėjo skęsti, vis grimzdamas gilyn į vandenį.
„Kovojau už savo gyvybę iš visų jėgų, – prisimena Zbignevas. – Didžiulėmis pastangomis pagaliau pavyko iškilti į paviršių. Pamačiau, kad draugai jau šoka į vandenį manęs gelbėti... Šiaip taip jiems pavyko mane ištraukti ir paguldyti sode ant žolės, ten iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Labai džiaugiuosi, kad nuėjau maudytis ne vienas, būčiau tikrai paskendęs. Supratau, kad mane paralyžiavo, nes negalėjau valdyti nei rankų, nei kojų, buvo baisus skausmas kakle.“
Ilgas gydymas ir kankinanti reabilitacija
„Pabudau reanimacijoje, sužinojau, kad man lūžo kaklo slankstelis, abu plaučiai apimti stipraus uždegimo, – su jauduliu prisimena jaunas vyras. – „Jeigu ištempsi dvi savaites – gyvensi“,– pasakė man tada gydytojas.“
Mirtis per dvi savaites jaunuolio nepasiėmė, tačiau norint išgyventi, teko patirti nepaprastai daug kančių ir sunkių operacijų.
„Atsitrenkus galva į dugną, man lūžo penktas kaklo slankstelis, o šeštas įskilo, – pasakoja Zbignevas. – Ligoninėje man iškart per gerklę padarė sudėtingą kaklo operaciją – uždėjo titaninį tinklą, o prie ketvirto ir šešto slankstelio pritvirtino plieno plokštelę. Tai sutvirtino kaklą, bet po pusmečio šeštas slankstelis kažkaip pats ištirpo, taigi teko vėl daryti sunkią operaciją ir tvirtinti plokštelę prie jau septinto slankstelio.“
Vyras džiaugiasi, kad jam dar pasisekė, kad lūžo šeštas, o ne antras kaklo slankstelis.
„Mano trauma yra sunki, tačiau tai dar ne pats blogiausias variantas, kuris galėjo būti... Jeigu būtų lūžęs antras kaklo slankstelis, tai galėčiau tik galvą pasukti, o visas kūnas būtų paralyžiuotas. Negalėčiau ne tik pats savęs apsitarnauti, tačiau net ir pavalgyti. Baisus būtų tada mano gyvenimas. Mačiau tokių vaikinų ligoninėje... Nelaimingi atsitikimai, avarijos – ir žmogaus gyvenimas baigtas, gali tik gulėti ir būti maitinami šaukšteliu, visas kūnas negyvas. Girdėjau per televizorių, kad šiais metais karštomis dienomis nemažai tokių sulūžusiais kaklais į ligoninę atveža.“
Zbignevo dvasios stiprybė stebina. Nors ir nuolat kenčia skausmus visame kūne ir nevaldo pirštų, vaikinas visomis jėgomis stengiasi kabintis į gyvenimą.
Po nelaimės padėjo tik artimieji
„Po reanimacijos buvau atvežtas į namus, pas senutę mamą, – sunkiai rinkdamas žodžius pasakoja vyras. – Dvejus metus nieko pats negalėjau, gulėjau lovoje ir mane mama maitino šaukšteliu. Po to dar trejus metus irgi gulėjau lovoje, tačiau jutimus rankose pavyko atstatyti nuolat atliekant pratimus, sugebėdavau jau ir rankas pakelti... Tačiau pirštų iki šiol nevaldau, juos pakeičiu riešų kauliukais.“
Matydamas didžiulį mamos, seserų, brolio skausmą dėl jo nelaimės, Zbignevas stengiasi nė vienu savo žodžiu nesukelti jiems dar didesnio skausmo.
Jaunas vyras prisipažįsta, kad draugų po nelaimės beveik nebeliko – kam toks neįgalus draugas reikalingas?
„Po nelaimės iškart supratau, kad nevaikščiosiu. Po to tai pasakė ir gydytojai. Visą laiką jaučiu kūne skausmą, lyg būčiau karštam aliejuje, tačiau nekreipiu į tai dėmesio. Kai keičiasi orai – visai blogai, skausmas būna sunkiai pakeliamas. Tačiau negi čia dejuosi: „Oi, kaip man skauda...“ Reikia su tuo susitaikyti, kentėti, nes kitaip nebus... Turiu galvoti ne tik apie save, tačiau ir apie savo artimuosius. Jeigu pulsiu į depresiją, pradėsiu verkti ir dejuoti – nieko tuo nepakeisiu ir nepradėsiu nuo to vaikščioti, tačiau mano artimiesiems ir man pačiam bus tik blogiau... Tai kam to reikia? Nieko juk čia nepakeisi, reikia susitaikyti su likimu, gyventi toliau, kad ir kaip tai būtų sunku.“
Beviltiškos pastangos nors kažkur įsidarbinti
Kiek sustiprėjęs, jaunas vyras ryžosi palikti mamos namus ir persikelti gyventi į Antavilių pensionatą prie Vilniaus.
Nors Zbignevas pirštų ir nevaldo, rankų riešų kauliukais ir kompiuterio pelyte jis dirba nepaprastai greitai, rankos tik laksto virš kompiuterio klaviatūros, suvesdamos informaciją į sudėtingas formas.
„Išvažiavau, nes turiu galvoti ne tik apie save, o ir apie mamą, – kalba Zbignevas. – Jai jau aštuoniasdešimt metų, nenoriu būti jai našta.“
Pensionate jam patinka, nors ten jis toks vienintelis. Vienintelė problema – atidavus didesnę dalį neįgalumo pensijos už pensionato paslaugas, visam mėnesiui jam telieka vos keliasdešimt eurų.
O reikia juk ir drabužių, batų, higienos reikmenų, kitų būtinų dalykų.
Kaip pragyventi, kaip užsidirbti pinigų?
„Labai norėjau įsidarbinti ir iš visų jėgų bandžiau tapti nuotoliniu taksi operatoriumi, – pasakoja Zbignevas. – Ten galima dirbti telefonu, priiminėti užsakymus ir suvesti juos į kompiuterinę programą. Kojų ten naudoti nereikia, važiuoti niekur nereikia, o bendrauju aš laisvai keliomis kalbomis.“
Kad galėtų greitai atlikti užsakymus, jis treniravosi dieną naktį – atmintinai mokėsi taksi tarifus, tobulino savo darbo kompiuteriu įgūdžius, suvesdamas informaciją į specialias formas.
Nors Zbignevas pirštų ir nevaldo, rankų riešų kauliukais ir kompiuterio pelyte jis dirba nepaprastai greitai, rankos tik laksto virš kompiuterio klaviatūros, suvesdamos informaciją į sudėtingas formas.
Kodėl netinka darbui, darbdavys taip ir nepaaiškino
„Viską, ką reikėjo, atrodo, sugebėjau padaryti labai greitai ir dėjau labai daug vilčių į įsidarbinimą taksi bendrovėje, tačiau vos tik sužinojo, kad esu neįgalus, darbdavys manęs atsisakė.
Labai pergyvenau, žlugo mano viltis prisidurti prie neįgalumo pensijos, pasijusti galinčiu save išlaikyti.
„Kodėl aš netinku? – klausiau darbdavio. – Aš gi viską, ką reikia, galiu padaryti. Galiu dirbti visada, kada reikės, dieną ar naktį. Šeimos neturiu. Žiemą išvis net iš patalpos negaliu išeiti keletą mėnesių.“
Atsakymo iš darbdavio Zbignevas taip ir negavo.
Nereikia ir viskas.
„Aš jį suprantu, – lėtai kalba jaunas vyras. – Kam jam imti į darbą neįgalų, kai gali priimti sveiką? Ir tas darbdavys toks tikrai ne vienintelis, dauguma pas mus turi tokį pat požiūrį į neįgalų žmogų.“
Nepaisant sudužusios vilties, jaunas vyras nepraranda ryžto ieškoti darbo toliau.
„Dabar yra nemažai nuotolinių darbų, kurie darbdaviams labai patogūs – nereikia kurti darbo vietos, darbus darbuotojas atlieka internetu. Neįgalusis tam ypač tinka – visada yra pasiekiamas, prie kompiuterio ar telefono. Tačiau darbdaviams neįgalumas kažkodėl atrodo neįveikiama kliūtis atlikti netgi paprasčiausią darbą ir jie renkasi sveikus.“
Neįgaliųjų reabilitacijos stovyklos – didžiulė parama
„Po stuburo ar kaklo traumos visada esi dideliame strese, – kalba Zbignevas. – Ne tik todėl, kad nevaldai savo kūno, žlunga visi tavo planai, darbai, palieka draugai, tačiau ir todėl, kad nežinai kaip su savo neįgalumu gyventi toliau, kaip išmokti valdyti savo kūną, kaip atlikti gamtinius reikalus, kaip palaikyti higieną. Žinoma, gydytojai ir kineziterapeutai pataria, tačiau kadangi jie patys nebuvo neįgalūs ir to nepatyrė, jie daug ko nežino, negali pamokyti jokių buitinių įgūdžių, patarti dėl kitų praktinių dalykų, kurie yra būtini neįgaliojo kasdienybėje...“
Pasak jaunuolio, tokiose situacijose ypač vertingos yra neįgaliųjų reabilitacijos stovyklos, į kurias susirenka panašaus likimo draugai.
„Man asmeniškai reabilitacijos stovyklos nepaprastai padėjo, – kalba Zbignevas. – Atvažiavau ten visiškai „žalias“, nemokėdamas nei pats savarankiškai apsirengti, nei nusiskusti, nei atlikti higienines procedūras. Visko mane ten kiti neįgalieji išmokė ir parodė, kaip tai daroma praktiškai. Gyvenome kartu, todėl galėjau viską matyti, kaip jie tai daro. Dar stovyklose buvo labai vertinga, kad mūsų instruktoriai irgi buvo neįgalūs, taigi jie puikiai žinojo, kurie pratimai ir treniruotės yra naudingiausios ir geriausiai veikia, kiek jų reikia daryti, kada jas daryti, o kada nedaryti. Labai naudingas buvo man bendravimas su likimo draugais. Daug kalbėdavome apie viską... Vienas papasakodavo, kaip tvarkyti buitinius reikalus, kitas geriau žinojo, kaip atlikti higienines procedūras, kad nebūtų uždegimų, iššutimų ar pragulų. Tai neįgaliam yra ypač svarbu, nes bet kokios žaizdos mums ypač lėtai ir sunkiai gyja.“
Po neįgaliųjų reabilitacijos stovyklos Zbignevas grįžo namo su nauja viltimi, nes pamatė neįgaliuosius, kurie turi daugybę įgūdžių, informacijos ir gyvena visai kitokį gyvenimą, negu kad jis, negalėdamas atsikelti iš lovos.
„Reabilitacijos stovyklos pakeitė mano gyvenimą, – prisimena jaunas vyras. – Tai tikrai pats naudingiausias laikas neįgaliajam, kiekviena valanda ten labai vertinga. Visą laiką mokaisi, žiūri, kaip gyvena kiti neįgalieji, turintys daug daugiau patyrimo. Jeigu ne stovyklos – ir dabar gulėčiau lovoje ir nemokėčiau nei apsirengti, nei važiuoti vežimėliu.“
Maltiečių neįgaliųjų aktyvios reabilitacijos stovykla Giruliuose (galite padėti jai įvykti, skambindami trumpuoju numeriu 1404 (3 €))
Rugpjūčio mėnesį Giruliuose rengiama maltiečių neįgalaus jaunimo aktyvios reabilitacijos stovykla „Judėk laisvai“, į kurią susirinks dvidešimt per paskutiniuosius metus itin sunkias stuburo traumas patyrusių jaunuolių. Visi šie jauni žmonės yra sunkiai traumuoti tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
Maltiečių stovykloje „Judėk laisvai“ jaunuoliams bus suteikiamos:
- išsamios konsultacijos ir patarimai patyrus konkrečios stuburo dalies traumą (praktiniai patarimai kaip išvengti pragulų, atlikti individualios higienos procedūras);
- kasdienės praktinių vežimėlio valdymo įgūdžių įgijimo treniruotės (kaip išlaikyti pusiausvyrą, užvažiuoti ant šaligatvio bordiūro, užlipti laiptais ir t.t.);
- individualiai pritaikyti sunkiosios atletikos ir aerobikos užsiėmimai;
- psichologinė pagalba;
- socializacijos ugdymas, paruošimas gyvenimui po sunkios traumos;
- dailės terapijos ir smulkiosios motorikos užsiėmimai;
- išvykos ir ekskursijos vežimėliais, siekiant įgyti vežimėlio valdymo įgūdžius miesto sąlygomis.
Siekiant maksimaliai efektyviai paruošti neįgalius jaunuolius naujam gyvenimui ir padėti jiems įveikti psichologinę krizę, jauni žmonės stovykloje gyvens kartu su tokį patį neįgalumą turinčiais instruktoriais ir tokiu būdu kasdien galės gauti vertingų patarimų ir formuoti būtinus įgūdžius.
