Prieš 6 metus vieną rytą Zita prabudusi pajuto, kad nebeklauso jos kairė koja ir ranka. „Iškvietė greitąją, nustatė, kad ištiko insultas. Ligi šiol nejaučiu kairės savo kūno pusės: vyras apsuka lovoje, padeda apsirengti. Laimei, liga proto neatėmė“, – ligos pažeista kalba žodžius lėtai dėliojo Z. Kniukštienė.
Prie šios ligos, neslėpė ji, dar reikia pridėti ir kitą bėdą – cukraligę. „Nesveikuoju ir su nervais, o šiemet dukart ir dėl inkstų gulėjau ligoninėj“, – neslėpė moteris, o vyras pasidžiaugė pats išmokęs būti puse daktaro.
„Jei įtariu padidėjusį kraujospūdį, tuoj puolu matuoti, duodu vaistų. Kasdien pamatuoju gliukozės kiekį ir dukart leidžiu vaistus“, – kilnodamas matavimui paruoštus aparatus, apie kasdienines procedūras kalbėjo Bronislovas. „Jeigu neramu, tuoj bėgu pas gydytoją konsultuotis, ką daryti, didinti ar mažinti vaistų dozes. Baiminuosi, kad darsyk neištiktų insultas“, – neslėpė jis.
Dalykiškai žmonos gydymo ir priežiūros reikalus išdėstęs vyras sakė apsipratęs su žmonos ligomis ir nelaikąs to ypatinga našta.
„Neslėpsiu: ne vienas, ir kas keisčiausia – dažniausiai moterys – klausia manęs, kaip aš pakeliu tokį gyvenimą, kai visas ūkis ir žmonos priežiūra gula ant pečių. O aš sakau: nors žmona – sunki ligonė, bet vis vien esu laimingas, nes dviem gyventi yra geriau, negu vienam. Jeigu visą gyvenimą aš žmoną mylėjau, o ji – mane, kaipgi kažkam gali kilti tokie klausimai: juk prieš Dievą davėme priesaiką mylėti viens kitą ir varge, ir džiaugsme“, – samprotavo 72-ejų B.Kniukšta.
Bronislovas šmaikštavo, jog šią gegužę jis ketinąs darsyk „ženytis“ su Zita: „Sakau, mamyt, kai sužydės obelys, aprengsiu tave baltai ir darsyk vešiuos tave į bažnyčią, prie altoriaus – švęsime auksines vestuves“.
Pora į Karteną, kur pamiškėje pasistatė namą, iš Martinaičių kaimo atsikraustė prieš 25 metus. Jų sodyba visoje apylinkėje garsėjo kaip viena gražiausių ir skoningiausiai įrengtų. Bronislovas dirbo ūkio vairuotoju ir kombainininku, Zita kasdien melžė po 18 karvių. Pora užaugino dvi dukteris: Zigfridą ir Aureliją, – abi tėvus aplanko savaitgaliais.
„Augindavome braškes, ankstyvąsias bulves, veždavome jas parduoti į Liepoją. O namo sugrįždavome su retesnių augalų daigais, krūmais. Taip ir gražėjo mūsų sodyba“, – pasakojo B.Kniukšta. Jų sodyba ir šiandien tebestebina aplinkinius išpuoselėtu kiemu su baseinu bei visus metus žaliuojančiais augalais. Karteniškis savo rankomis prie svetainės durų įrengė elektrinį keltuvą: pora laukia atšylant orams, kada pakvėpuoti grynu oru į kiemą Zitą vėl galės nuleisti vežimėliu.
„Esu patenkintas, kad žmona mane išleidžia į saviveiklą: anksčiau abu dainuodavome folkloriniame ansamblyje, dabar tik aš beišbėgu dainuoti ir šokti. Dar giedu bažnyčios chore. O mamytė tas dvi valandas laukia manęs grįžtant, pasižmonėjęs ir jai parnešu naujienų“, – neslėpė B. Kniukšta.
“Reikia optimistiškai vertinti gyvenimą – branginti jį tokį, kokį davė Dievas. Juk jį žmogus vieną čia, šioje žemėje, ir teturi. Ką tas „mačyj bėdavoti“ – gerai gyvename: pensijas gauname, dar pinigų už slaugą, – savo požiūrį į gyvenimą dėstė vyras. – Anksčiau laikėme gyvulių, bet po žmonos ligos produktus perkame iš parduotuvės“.
Jis neslėpė, jog iki Zitos ligos jis nemokėjęs nei valgio gaminti, nei kitų moteriškų buities darbų. „Mamytė vis patardavo, o jos budrioji akis stebėdavo, kiek ir ko į valgį įdedu. Sakydavau, ar jūs, moteriškės, tą druską sveriat, jei žinot, kiek jos reikia dėti, – juokavo Bronislovas, patikindamas, jog dabar kasdien ruošiąs valgį – ir ne bet kokį, o tinkamą diabetu sergančiai ligonei. – Pasirodo, norint galima visko išmokti“.
Zitos paskatintas karteniškis sodina gėles, ypač mėgsta pelargonijas, kuriomis, atrodo, pražydusios jų namų palangės.
