Tokius skaičius atskleidė „Darnu Group“ įsteigtos „Darnaus miesto laboratorijos“ atliktas tyrimas, kuriuo buvo siekta išsiaiškinti Vilniaus darbuotojų nuomonę dėl darbo nuotoliniu būdu. Paaiškėjo, kad 30 proc. apklaustųjų skundžiasi suprastėjusia emocine savijauta, 18 proc. priešingai – sako, kad ji pagerėjo, likę 52 proc. didesnių pokyčių nepajuto.
Didžiausias iššūkis – ribų tarp darbo ir laisvalaikio ištrynimas
Respondentai išskyrė ir pagrindinius veiksnius, lėmusius tokį vertinimą. Pasak jų, didžiausias iššūkis dirbant nuotoliniu būdu – ribų tarp darbo ir asmeninio gyvenimo ištrynimas, net 41 proc. vilniečių tai įvardija kaip didžiausią trūkumą, tarp kitų jų – ribotos galimybės pakeisti aplinką (36 proc.), bendravimo su kolegomis stygius (34 proc.), nepatogi darbo vieta (33 proc.).
„Žmonės, kurie kasdien paprastai dirbdavo biure, įsigydami rinkosi mažesnius būstus – jiems nebuvo poreikio namuose turėti pastovią darbo vietą, bet prasidėjus pandemijai ši situacija pasikeitė – gyvenimas, ir darbas persikėlė į tą pačią erdvę,“ – sako nekilnojamojo turto vystymo bendrovės „Darnu Group“ rinkos analitikas Mantas Mikalauskas.
Didelę šių faktorių įtaką emocinei būklei patvirtina ir psichologas, mokslų daktaras Marius Daugelavičius. Pasak jo, aplinkos pakeitimas – labai svarbus kiekvienam, o dirbant iš namų to nebelieka: savoje namų aplinkoje tampa sunku „persijungti“ į darbo režimą, o atlikus reikalingas užduotis – nubrėžti ribas poilsiui skirtam laikui.
„Jei žmogus turi labai aiškią dienotvarkę ir sugeba atskirti darbo ir poilsio erdves, nuotolinis darbas savaime nėra blogas dalykas. Tačiau pandemijos kontekste problema tapo ir pats karantinas – uždarius visas pramogas, visas galimybes bendrauti, aplinkos pakeitimo galimybės dar labiau susiaurėjo. Tai stipriai prisidėjo prie bendro savijautos pablogėjimo“, – sako M. Daugelavičius.
Psichologo teigimu, dirbant iš namų daugelį darbuotojų neretai aplinko jausmas, kad jie – nuolat dirba: jie visuomet pasiekiami telefonu, elektroniniu paštu, į laiškus atsako ir vėlai vakare, ir anksti ryte – kai darbo priemonės visuomet po ranka, nebelieka įprastų darbo valandų.
„Tokiais atvejais psichologiškai „nebeišeinama“ iš darbo, o tai galiausiai ima varginti. Dar prisideda karantinas, stresas, nežinomybė, baimės jausmas prarasti darbą – žmogus natūraliai ima labiau stengtis, siekia būti vertingesniu darbuotoju“, – tikina M.Daugelavičius.
Simbolinės darbo erdvės svarba
Tyrimo duomenimis, 99 proc. namuose dirbančių apklaustųjų įprastus biurus perkėlė į namų aplinką, dar dalis nusprendė įsirengti darbo vietą sodyboje, kitame turimame bute, išvyko į užsienį.
M. Mikalauskas teigia, jog nepaisant pasirinktos vietos, svarbiausias aspektas siekiant efektyvumo yra užtikrinti joje galimybes turėti atskirą, darbui skirtą, erdvę. Tai pabrėžia ir psichologas M.Daugelavičius.
„Suprantama, kad ne visi turi galimybę turėti patogiai įrengtus darbo kambarius, tačiau net gyvenant vieno kambario bute, galima pastatyti simbolinę širmą, atskirti erdves, svarbiausia, kad toje pačioje vietoje nebūtų ir dirbama, ir ilsimasi. Laikui bėgant į darbo erdvę atsiranda pasąmoninė automatinė reakcija – sąlyginis refleksas, smegenys suvokia, kad tam tikroje aplinkoje dirbama, ir kai iš jos išeinama, tada galima atsipalaiduoti“, – pasakoja jis.
Specialistas taip pat rekomenduoja susidaryti aiškų grafiką, jame užrašyti, ką kada riekia padaryti, jo laikytis. Nepamiršti įtraukti fizinės veiklos – užbaigus svarbias užduotis pasivaikščioti, pajudėti.
„Intravertams lengviau – jie turi mažesnį bendravimo poreikį, todėl būdas dirbti nuotoliniu būdu jiems labiau priimtinas. Yra žmonių, kurie turi bendravimo fobiją, prisibijo gyvo kontakto, jiems taip dirbti patinka“, – sako psichologas.
Sunkiausia adaptuotis – jaunimui
Tyrimas atskleidė, kad prie pasikeitusių darbo sąlygų sunkiau adaptuotis sekėsi jauniems, 18–35 metų amžiaus žmonėms ir negyvenantiems kartu su nepilnamečiais – jų psichologinė savijauta pablogėjo dažniau.
Pasak M.Mikalausko, tai susiję su tuo, kad jaunesnio amžiaus žmonės neretai gyvena vieni ir užsidarymas namuose neturint išorinio kontakto neigiamai veikia jų emocinę būklę – jie jaučia didesnę atskirtį nuo visuomenės, darbo, kolegų.
„Atsiranda socialumo trūkumo problema. Nenuostabu, kad į biurus sugrįžti pirmiausia veržiasi jaunoji karta – jiems reikia ne tik gyvo bendravimo, bet ir mentorystės – dirbant per atstumą mokytis, tobulinti įgūdžius tampa sudėtingiau. Tai aktualu ir naujai į komandą prisijungusiems darbuotojams, jų integracija gyvų susitikimų metu tampa lengvesnė“, – tikina M. Mikalauskas.
Kita vertus, išsitrynusios ribos tarp darbo ir poilsio turi savų privalumų – dirbdami namuose vilniečiai džiaugiasi galėdami sutaupyti laiko kelionei į ir iš darbo (tai įvertino 84 proc. respondentų), juos džiugina lankstesnis darbo grafikas (39 proc.). Nuotolinio darbo privalumais įvardijama ir galimybė turėti daugiau ramybės (29 proc.), mažiau kasdienių išlaidų (27 proc.), investicijų į išvaizdą (20 proc.).