MO muziejaus konferencijoje „Nuotolinio mokymosi realybė: ką mokytojams gali pasiūlyti muziejus?” psichologės analizavo vaikų probleminio elgesio ir emocijų valdymo klausimus.
„Šiemet visi susidūrėme su nauja nuotolinio mokymosi ir nuotolinio darbo realybe. Taigi rengdami šių metų konferenciją mokytojams, labiausiai ir norėjome akcentuoti, kuo šioje situacijoje gali būti naudingas ir ką gali pasiūlyti muziejus su savo kuriamu turiniu internete, edukacijomis ir kitais užsiėmimais. Lygiai taip pat norėjome kartu su mokytojais ir psichologais analizuoti kylančias problemas bei iššūkius dirbant ir mokantis nuotoliniu būdu“, – teigia konferenciją organizavusio MO muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė.
Taigi su kokiais iššūkiais susiduria vaikai ir mokytojai dirbdami nuotoliniu būdu ir kaip galima šias problemas spręsti?
Nuotolinis mokymasis vaikams kelia nerimą
Šiuolaikiniai vaikai turi labai daug nerimo, kurį tik dar labiau sustiprina neprognozuojamumas. Nuotolinis mokymasis ir karantinas yra vienas iš neprognozuojamų aspektų – vaikai nežino, kada jis baigsis, jie neįsivaizduoja, kaip bus toliau. Ir nors gali atrodyti netikėta, bet kaip pripažįsta psichologės Aušra Kurienė ir Ieva Dulinskaitė, mokykla yra viena stabiliausių vietų vaiko gyvenime.
„Suaugę turi įvairius per gyvenimą įgytus mechanizmus, kaip tvarkytis su nerimu, o vaikai turi tik suaugusiuosius, kurie jiems pasako, kaip bus“, – sako A.Kurienė.
Nėra nei vieno vaiko, kuris tiesiog tyčia pradeda problemiškai elgtis, – teigia A. Kurienė.
„Karantino ir nuotolinio mokymosi metu vaikai kaip ir mes visi išgyvena daug jausmų. Ir nesvarbu, ar vaikas savo elgesiu tuos jausmus parodo ar neparodo. Svarbiausia yra padėti jam įsivardyti, ką jie šiuo neramiu metu gali jausti“, – teigia I.Dulinskaitė.
O šiuo metu jie gali jausti baimę, nerimą, susirūpinimą, praradimo jausmą, kad negali eiti į įprastus būrelius, bendrauti su draugais, jiems gali kilti pyktis, liūdesys ir vienišumo jausmas.
Vaikai nepradeda tyčia problemiškai elgtis
„Nėra nei vieno vaiko, kuris tiesiog tyčia pradeda problemiškai elgtis. Kiekvienas probleminis elgesys, kurį mes, suaugusieji, traktuojame kaip problemą, talpina vidinę vaiko problemą, kurios mes ne visada suprantame“, – teigia psichologė Aušra Kurienė.
Lengviausia tėvams ir suaugusiems atpažinti probleminį elgesį, nukreiptą į išorę, tačiau psichologės pastebi, kad mes turime būti vienodai atidūs ir mums vienodai turi rūpėti tiek išorinis, tiek vidinis elgesys.
„Mums labiausiai nepatinka veiksmai, nukreipti į išorę, agresyvūs veiksmai, nukreipti į ką nors. Visgi, ko mes dažnai nematom yra probleminis elgesys, nukreiptas į save – apatija, liūdesys, vidinis nerimas, savęs niekinimas“, – teigia psichologė A.Kurienė.
Kas sukelia probleminį elgesį?
A.Kurienė teigia, kad dažnai pačios situacijos sukuria aplinką, kurioje vaikas rodo netinkamą elgesį.
Ko mes dažnai nematom yra probleminis elgesys, nukreiptas į save – apatija, liūdesys, vidinis nerimas, savęs niekinimas, – sako A.Kurienė.
„Pervargęs vaikas negalės greitai nurimti, nuobodžiaujantis vaikas – neišvengiamai susigalvos ką veikti. Netinkamas vaiko elgesys gali kilti ir dėl to, kad jam yra per didelis krūvis. Atsakingi ir itin pareigingi vaikai yra tiesiog nuoširdžiai pavargę ir jie gali pradėti elgtis taip, ką tėvai ar kiti suaugusieji laiko netinkamu elgesiu“, – pasakoja psichologė.
Ji priduria, kad probleminį elgesį taip pat sukelia neaiškios taisyklės bei jų nesilaikymo pasekmės. „Ir taisyklės, ir pasekmės, kad jų laikytumėmės, turi būti aiškios. O mokytojo pareiga yra vaikui elgiantis netinkamai, priminti tinkamo elgesio taisykles“, – pasakoja A.Kurienė.
Psichologė atkreipia dėmesį, kad skirtingais raidos etapais vaikas elgiasi skirtingai ir tai neturėtų mūsų stebinti. Tačiau čia ji priduria, kad netinkamas elgesys dėl raidos dalykų reikalauja specialistų paramos ir joks mokytojas negali likti vienas tokioje situacijoje.
Dėmesys – nepatenkintas psichologinis poreikis
Dėmesio norėjimas gali taip pat nulemti netinkamą vaiko elgesį, tačiau šio dėmesio norėjimo nereikia vertinti kaip ydos.
„Visi mes norime dėmesio. Dėmesys yra absoliučiai pamatinis poreikis. Kai kurie vaikai yra negavę dėmesio. Ir nereikia daryti klaidos – jiems nereikia šio dėmesio daugiau, jie tiesiog nėra jo gavę kaip kiti. Ir jie yra labai nesaugūs, taigi savo elgesiu jie siekia jaustis saugiais“, – teigia A.Kurienė.
Vaikai netinkamai elgiasi dėl nepatenkinto savo psichologinio poreikio ir pirmiausia reikia bandyti suprasti, kas vyksta vaiko viduje ir kodėl jis taip elgiasi, o tuomet žinosime ir ką daryti, – sako A.Kurienė.
Pasak A.Kurienės, tokie nesaugūs vaikai, kurie pavyzdžiui nesupranta kokio nors mokomojo dalyko, geriau pasirinks nerašyti diktanto, gaus pastabų už blogą elgesį, bet negaus blogo įvertinimo ir išsaugos iliuziją, kad nėra kvaili ir nesupranta.
Psichologė atkreipia dėmesį, kad netinkamai elgdamiesi vaikai neturi tikslo sunervinti suaugusiuosius ar tapti nemėgstamais. „Vaikai netinkamai elgiasi dėl nepatenkinto savo psichologinio poreikio ir pirmiausia reikia bandyti suprasti, kas vyksta vaiko viduje ir kodėl jis taip elgiasi, o tuomet žinosime ir ką daryt“, – teigia A.Kurienė.
O ką daryti?
Psichologės A.Kurienė ir I.Dulinskaitė pripažįsta, kad suaugusieji tikrai gali patys padėti vaikui keisdami situacijas, kurios sukelia jų probleminį elgesį.
O pradėti galima nuo nedidelių dalykų – aiškaus taisyklių aptarimo, aiškių nurodymų, kurie turi būti pozityviai formuluojami ir nurodantys, ką daryti, o ne ko nedaryti, vaikas turi būti pagiriamas ir paskatinamas už gerą elgesį, būtina pastebėti jo mažus postūmius.
Taip pat itin svarbu yra priimti vaiko ypatumus, mokytis problemų sprendimo įgūdžių, stengtis atrasti ir pažinti vaiko stiprybes bei jas puoselėti, o svarbiausia – įtraukti vaiką į veiklas ir leisti jam pasijusti naudingu ir reikalingu.
„Šiuo metu vaikams labai svarbus patvirtinimas, kad suaugusieji juos girdi ir supranta, ką jie jaučia. Taigi būtina vaikus skatinti kalbėtis“, – priduria I.Dulinskaitė.
