„Vaikų linijos“ psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė pasakoja, jog save žalojančių paauglių amžius pasaulyje vis jaunėja, ne išimtis ir Lietuva. Nors tendencija kelia nerimą, psichologė akcentuoja, jog suaugusiesiems labai svarbu ieškoti bendravimo su paaugliu rakto, nes savęs žalojimas yra pagalbos šauksmas.
– Kai stipriau trinktelim į stalą ar mažas vaikas iš pykčio sau įkanda, tokio elgesio nevadiname savęs žalojimu. Kokius veiksmus psichologai įvardina kaip savižalą (angl. – Self-Harm)?
– Kalbant apibrėžimais, savęs žalojimas dažniausiai yra sąmoningas veiksmas, kuriuo siekiama slopinti emocinį skausmą sukeliant sau fizinę žalą, kitaip tariant, emocinis skausmas pakeičiamas fiziniu skausmu.
Tad dažniausiai mes kalbame ne apie ligą ar sutrikimą, bet apie sudėtingą laikotarpį jauno žmogaus gyvenime, kai, susidūręs su daug sunkių jausmų viduje ir nemokėdamas jų išreikšti, jis atranda, kad sau sukeltas fizinis skausmas sumažina tuos sunkius jausmus, kuriuos nežinia, kur dėti, ką su jais daryti. Kartais šie veiksmai gali virsti tokiu sutrikimu, kai paaugliui jau labai sunku sustoti, tai tampa įprastiniu problemų sprendimo būdu. Tarkime, jis susinervina ir užuot problemą kaip nors sprendęs, susiranda nuošalią vietą ar grįžta namo ir sau įdrėskia, įpjauna.
Savęs žalojimo formų yra labai įvairių, bet dažniausiai tai rankų odos paviršinis žalojimas. Tai gali būti ir savęs draskymas, kai matomose ar nematomose vietose oda nudraskoma iki žaizdų ir toms žaizdoms neleidžiama užgyti, gali būti ir plaukų rovimas, ir kitos formos.
– Kiek dažnai tokiais atvejais gali prireikti psichiatro pagalbos ar hospitalizacijos?
– Kaip ir kalbant apie bet kurį elgesį, taip ir šiuo atveju, galime kalbėti apie visą spektrą. Kiekvienas esam susidūrę su situacijomis, kai, veikiami stiprių emocijų, padarome ką nors, kas mums sukelia skausmą – trenkiam į stalą, sieną. Tai yra iškrova, tada tarsi atlėgsta. Tačiau mes to nenaudojame sistemingai, tai yra spontaniški judesiai.
O kalbant apie savižalą, atvejų yra pačių įvairiausių. Dalis jų nėra ilgalaikiai, labai komplikuoti, tarkim, tai gali būti laikotarpis, kai paauglys atrado, jog yra toks būdas nusiraminti ir jį taiko. Tačiau yra ir tokių situacijų, kai paaugliai, jauni žmonės taip įpratę tai daryti arba taip stipriai save žaloja, kad tikrai reikalinga ir hospitalizacija, ir nuolatinis stebėjimas.
– Ar savęs žalojimas yra susijęs su savižudybės rizika?
Save žalojantis elgesys padidina riziką, jog susidūręs su tam tikrais sunkumais žmogus gali bandyti nusižudyti, nes jo tolerancija skausmui yra visai kitokia.
– Savęs žalojimo tikslas dažniausiai nėra užbaigti gyvenimą, tad tai nėra tolygu savižudybės rizikai. Kita vertus, save žalojantis elgesys padidina riziką, jog susidūręs su tam tikrais sunkumais žmogus gali bandyti nusižudyti, nes jo tolerancija skausmui yra visai kitokia – jis tampa tolerantiškesnis skausmui.
Kai žmonės mąsto apie savižydybę, vienas iš dalykų, kuris nuo to atitraukia, yra baimė, jog ką tu bepasirinktum, bus skausminga. O savęs žalojimas tą slenkstį labai sumažina, tad rizika auga. Todėl „Vaikų linijoje“ girdėdami vaikų ir paauglių pasakojimus, matome kad tai labai dažnas derinys – greta savęs žalojimo atsiranda ir mintys apie savižudybę, kartais tai yra paraleliniai procesai.
– Minite paauglius, jaunus žmones, ar tai išskirtinai šiai amžiaus grupei būdingas elgesys, kodėl ir kiek jis dažnas?
– Turime pradėti nuo to, kad ir suaugusieji autoagresijos turi labai daug, dalis jos nesąmoninga, pavyzdžiui, prie jos priskiriamas ir rizikingas vairavimas, ir rizikingas gėrimas, ir panašūs dalykai. Tačiau „Vaikų linijoje“ dirbame su vaikais, paaugliais ir matome, kad ši problema aktualesnė jaunesniame amžiuje. Kodėl? Nes tas amžius yra labai pažeidžiamas, chaotiškas, tai labai stiprių patyrimų laikas, kai paaugliai turi atrasti santykį su savimi, savo tapatumu, savo kūnu. Jei tame kaitos laikotarpyje jie neatranda žmonių, kurie palaiko, padeda susivokti savyje, jei jie turi daug sunkių, painių išgyvenimų, kartais juos spręsdami imasi savęs žalojimo.
„Vaikų linijoje“ stebime, kad savęs žalojimo atvejų daugėja, tai yra ir pasaulinė tendencija – su kolegomis iš viso pasaulio konstatuojame, jog šiais laikais paauglystėje šis elgesys yra žymiai labiau paplitęs, nei prieš 15–20 metų.
Mūsų patirtis rodo, kad kai vaikas kalba apie labai sudėtingas, krizines situacijas, jie dažniausiai ir vienu ar kitu būdu save žaloja. Žinoma, galima sakyti, kad mes susiduriame tik su vaikais, kurie turi sunkumų, kita vertus, manau, kad matome tik ledkalnio viršūnę – tuos, kurie ateina, pasakoja, rašo, tačiau yra ir tokių, kurie nesikreipia, nedrįsta, nepasakoja.
– Koks paprastai yra tai darančių vaikų amžius, ar jis kinta?
– „Vaikų linijoje“ pastebime tendenciją, kad tikrai jaunėja amžius, kai vaikai, paaugliai pradeda save žaloti. Prieš 10 metų tai buvo penkiolikamečiai–šešiolikamečiai, būtent jie skambindavo ir apie tai kalbėdavo, o dabar mes turime ir 12, 11 metų vaikus, kurie apie tai kalba, yra bandę save žaloti, jiems kyla minčių apie savižudybę.
Čia ir vėl turime kalbėti apie kontekstą. Yra daug dalykų, kurie rodo, kad fizine, buitine prasme dabar mes gyvename labai gerai – niekada taip gerai nesimaitinome, neskyrėme tiek dėmesio išsilavinimui, – tačiau egzistencinio vakuumo yra žymiai daugiau, tad ir tos egzistencinės krizės paauglystėje irgi atsiranda anksčiau.
Kitas momentas, kurį būtina paminėti, tai medijų įtaka – galimybė lengvai pamatyti, išgirsti, sužinoti apie vienokius ar kitokius būdus spręsti problemas. Savęs žalojimas yra viena tų temų.
Viena vertus, ji labai stigmatizuojama, ir paaugliams labai sunku kreiptis pagalbos, nes net savo artimųjų už savęs žalojimą jie yra išvadinami bepročiais, nors realiai tai yra pagalbos šauksmas. Todėl neretai jie ieško palaikymo internete – bendraamžių forumuose, socialiniuose tinkluose, buriasi į grupes, o ten jau gali būti visko – vienur jie tarsi teikia vienas kitam emocinę paramą, kitose situacijose jie net rengia savęs žalojimo vakarėlius, yra grupių, kurios apie tai kalba, tą temą eskaluoja.
Reikia suprasti, kad paauglystė yra tas tarpsnis, kai norima išbandyti ribas – ką aš galiu, ko negaliu, ką įveikiu, ko neįveikiu. Todėl jie lengviau įsivelia į tokias grupes, ryžtasi rizikingiems dalykams.
Mes per daug laiko paliekame vaikus prie ekrano vienus, nekalbėdami, kas ten matoma, nors galėtume tai išnaudoti analizei, kritiniam požiūriui.
Tai atskira plati tema, tačiau, mes, suaugusieji, jau nebesuvaldysime, ką paauglys pamatys socialiniuose tinkluose, vloguose, serialuose, todėl didelį įdirbį turime padaryti dar iki paauglystės. Mes per daug laiko paliekame vaikus prie ekrano vienus, nekalbėdami, kas ten matoma, nors galėtume tai išnaudoti analizei, kritiniam požiūriui. Labai svarbu domėtis, ką vaikas pamato, išgirsta, aiškintis, kaip tai supranta, kokios mintys jam kyla ir panašiai.
– Ar save žalojantys paaugliai atvirai pasakoja apie savo motyvus, kaip jie patys vertina tokį savo elgesį?
– Išskirčiau kelias grupes. Viena grupė iš aplinkos jaučia daug negatyvios reakcijos į savęs žalojimą, jie yra tai patyrę ir skambina norėdami pasitikrinti, „ar aš tikrai esu toks nenormalus?“. Jie nebūtinai pasako tiesiai šviesiai, bet pradeda nuo sunkumų ir pasakodami apie juos, tarsi laukia reakcijos, ar tie sunkumai tikrai tokie sudėtingi, ar jų reakcija į sunkumus, pavyzdžiui, ir save žalojant, yra „nenormali“.
Tokie vaikai, paaugliai jaučiasi stigmatizuojami ir tarsi ieško žmogaus, kuris priimtų, nepeiktų, nemoralizuotų, nesakytų, kad tai, ką tu darai, yra siaubinga. Ir tai labai suprantamas poreikis – jiems reikia, kad kas nors suprastų, kodėl jie tai daro.
Antroji grupė yra paaugliai, puikiai suprantantys, kad tai negerai, tačiau jie sako: „Aš kitaip negaliu.“ Tai yra labai aiškus pagalbos šauksmas: „Padėkit man!“. Savęs žalojimui nereikia kokių ypatingų priemonių, tai tampa lengvu būdu malšinti emocijas ir jiems sunku save kontroliuoti.
Dar yra dalis paauglių, kurie yra tik savęs žalojimo pradžioje, čia yra daug skausmo, bet jie nelabai žino, kad tai negerai. Tai vaikai, su kuriais galima daug kalbėti, diskutuoti apie tokio elgesio negatyvias pasekmes, nes jie to gal net neįsisąmonina.
Pavyzdžiui, jie pasakoja, kaip susibraižė ir dėl to palengvėjo, tačiau, kita vertus, turėjo eiti su klase į baseiną ir negalėjau, nes „nežinau, kaip žmonės reaguos“ arba pasakoja, jog draugė „kažkada pamatė įbrėžimus, bet pasakiau, kad mane katinas sudraskė“. Tai vaikai, kurie jaučia, kad tai dalykas, kurį reikia slėpti.
Bėda ir yra ta, kad paauglys negali kitaip elgtis, jam reikia palaikymo ir pagalbos, kad sustotų ir to nebedarytų.
Deja, iš suaugusiųjų dažnai skamba nuostata, esą savęs žalojimas yra toks „išsidirbinėjimas“, kad tai parodomoji paauglio pusė. Toli gražu: jie dažnai tą slepia, nekalba, nes jaučia, kad tai susiję su jų sunkumais, giliu emociniu pasauliu, kad žmonės į tai reaguoja labai neigiamai.
Suaugusieji jiems nesako „tu turi sunkumų, ieškokim pagalbos“, bet dažniau išbara, kritikuoja - „tu durnas, jei taip darai!“ arba „ką, tu negali kitaip elgtis?“. O bėda ir yra ta, kad jis negali kitaip elgtis, jam reikia palaikymo ir pagalbos, kad sustotų ir to nebedarytų.
Antrąją pokalbio su psichologe, savanorių mokytoja Jurgita Smilte Jasiulione dalį skaitykite rytoj vakare rubrikoje „Rinkis gyvenimą“.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.
