„Apsispręsti nebuvo sunku. Nauja vieta ir galimybės tikrai masino. Pasiėmėme tris didžiausius lagaminus ir išvykome. Žinoma, teko mesti visus darbus čia, Lietuvoje. Pradžioje buvo minčių, kad „o gal nereikia“, nes turime tokį didelį įdirbį. Vis dėlto su žmona pagalvojome, kad galbūt ateityje tokios progos daugiau nebus“, – sako R. Jovarauskas.
Vykti į Katarą odontologų šeimą pakvietė ne vienus metus odontologe ten dirbanti šeimos draugė: „Nežinau, ar patys be niekieno pagalbos būtume išvažiavę. Mus rekomendavo ir su mumis susisiekė vienos Kataro klinikos vadovas. Taip viskas ir prasidėjo.“
Inga ir Rytis pasakoja, kad iš pradžių jie manė, jog išvyksta vos keliems mėnesiams: „Pasiėmėme vaikus kartu ir leidomės priimti naują iššūkį. Manėme, kad išvykstame keliems mėnesiams, bet ten atvykus viskas pasikeitė. Darbo sąlygos buvo puikios, todėl likome keliems metams.“
Priprasti prie naujos kultūros ir aplinkos
Rytis pasakoja, kad priprasti prie kitokios kultūros nebuvo paprasta.
„Pasakoti apie skirtumus turbūt galėčiau kelias dienas. Labiausiai neįprasti dalykai buvo keli. Pirmiausia tai, kad penktadienis yra laisvadienis, o sekmadienį jau reikia dirbti. Mes iš esmės turėdavome vieną laisvą dieną, o šešias dirbdavome. Ten tokios taisyklės. Darbo savaitė mums buvo gana neįprasta“, – sako Rytis.
„Pradžioje buvo kiek sunku ištverti didelį karštį. Darbo grafikas dėl to irgi buvo neįprastas – tarp darbo ryte ir po pietų turėjome dviejų ar trijų valandų pertrauką. Pamenu, paimdavome vaikus iš darželio ir vėl grįždavome į darbą dirbti iki vakaro. Keista buvo ir tai, kad visur tekdavo vykti tik automobiliu. Lietuvoje galima paeiti pėsčiomis, o ten tik važiuojama. Pirmus kelis mėnesius tikrai jautėmės lyg kitoje planetoje“, – pasakoja R.Jovarauskas.
Gydytojo nuomone, Lietuvoje per mažai vertiname medžius ir visą gamtą: „Nuvykę į Katarą ir pagyvenę ten kelis mėnesius supratome, kiek daug Lietuvoje yra žalumos, nes ten jos visai nebuvo. Gali skambėti banaliai, bet pasiilgdavome medžių ir Lietuvos gamtos.“
„Maistas irgi kitoks. Ir ne vien tik dėl to, kad musulmonai nevalgo kiaulienos, bet, pavyzdžiui, ten nėra grikių“, – sako R.Jovarauskas.
Neįprasti klientų prašymai
Gydytojas odontologas pasakoja, kad pati klinika, kurioje jam su žmona teko dirbti – didelė ir erdvi: „Klinika tikrai nebuvo tipinė. Buvo net liftas į antrą aukštą. Ten žmonės labiau vertina prabangą, nei ji vertinama čia, Lietuvoje.“
Rytis pasakoja, kad turbūt didžiausias Kataro ir Lietuvos pacientų skirtumas – punktualumas: „Tikrai jautėme, kad pacientai mumis pasitiki. Tik sunku buvo priprasti, kad gyvenimas toje šalyje teka kiek kitaip nei Lietuvoje. Pacientai kartais vėluodavo kelias valandas arba atvykdavo valandą anksčiau. Ten tokie dalykai įprasti.“
„Kalbant apie paslaugas, ten žmonės labiau nori vadinamosios Holivudo šypsenos. Į kliniką ne kartą buvo atėję pacientas, prašantis iš karto atlikti visą procedūrą. Jie labiau linkę tuoj pat daryti tai, ką sugalvoja. Mažiau planuoja.“
Ateitį įsivaizduoja Lietuvoje
Paklaustas, kodėl jiedu su žmona nusprendė grįžti į Lietuvą, Rytis neslepia, kad Lietuvos visada ilgėjosi.
„Tikrai turėjome visas galimybes ten likti ir gyventi, bet norėjome grįžti čia. Planavome atidaryti Lietuvoje savo kliniką ir planai virto realybe. Tai buvo neįkainojama patirtis ne tik profesine prasme, bet ir kalbant apie gyvenimą apskritai“, – sako R.Jovarauskas.
„Grįžome į Lietuvą, prasidėjo pasaulinė COVID-19 pandemija ir pasilikome“, – atvirauja gydytojas.
