– Dažnai sakoma, kad šiais laikais pagrindinė prastėjančio žmonių regėjimo priežastis – kompiuterių ir išmaniųjų telefonų ekranai. Tai tiesa ar mitas?
– Kalbant apie suaugusiuosius, tai tikrai mitas. Yra atliktas ne vienas tyrimas, kurio metu ryšys tarp regėjimo prastėjimo ir darbo kompiuteriu nenustatytas. Tačiau kalbant apie vaikus, tai yra tiesa. Nuolatinis žiūrėjimas į artimus, smulkius objektus kompiuterio, juolab mobilaus telefono ekrane didina apkrovas akims ir gali skatinti trumparegystės atsiradimą bei progresavimą.
Vaikai paprastai gimsta toliaregiai, t. y. jie būna geriau prisitaikę matyti į tolį, ir palaipsniui jų matymas darosi universalesnis, tačiau pernelyg ankstyvas akių apkrovimas žiūrėjimu į artimus objektus jiems kenkia. Kai žvilgsnis nukreiptas į tolį, akys yra atsipalaidavusios, kai žiūrima į arti, jos yra įtampos būsenoje.
Kadangi vaikų raumenys silpnesni, ši apkrova sukelia akies raumenų spazmą, todėl užsifiksuoja jų padėtis artimam atstumui, t. y. atsiranda vadinamoji netikra trumparegystė, kuri po truputį pereina į tikrą trumparegystę.
– Tačiau ilgai praleidę prie kompiuterio žmonės skundžiasi, kad regėjimas pasidarė ne toks aiškus, akyse bėgioja muselės ar atsiranda kitokių matymo trukdžių.
– Muselių nuo žiūrėjimo į ekraną tikrai nepadaugėja. Jų atsiradimas ir daugėjimas susijęs su trumparegystės vystymusi. Trumparegiams jos tiesiog ryškiau matosi.
Diskomfortas akims dirbant kompiuteriu labiau susijęs su akių paviršiaus drėkinimu, t. y. ragenos išdžiūvimu. Yra ištirta, kad žmogus, žiūrėdamas į monitorių, rečiau mirksi. Rečiau mirksint mažiau drėkinama akies ragena ir visas likęs akies paviršius, o tai mums sukelia diskomfortą – graužimą, niežėjimą, priberto smėlio jausmą akyse. Taip pat atsiranda didesnis akių nuovargis bei įtampa akių srityje.
Jaučiant šiuo nemalonius simptomus reikėtų pasirūpinti akių drėkinimu. Tam gali būti naudojamos dirbtinės ašaros, tik iš pradžių reikėtų išsitirti, kokio laipsnio yra akių sausumas ir pagal tai spręsti, kokio intensyvumo drėkinimo reikia. Kitiems gal pakaktų tiesiog pakoreguoti darbo režimą – dažniau leisti akims pailsėti, dažniau pamirksėti, švelniai pamasažuoti akių obuolius.
– Kokios akių ligos gresia regėjimui?
– Daugėjant vyresnio amžiaus žmonių mūsų populiacijoje, daugėja sergančiųjų amžine geltonosios dėmės degeneracija. Tai liga, gresianti apakimu. Taip pat didėja sergamumas glaukoma, kuri taip pat susijusi su amžiumi, tik šios ligos situacija, skirtingai nei pirmosios, jau suvaldyta, egzistuoja tikrai nemažas vaistų pasirinkimas, jie kompensuojami valstybės. Jeigu pacientai laiku kreipiasi, jie apsaugomi nuo aklumo.
Katarakta taip pat susijusi su amžiumi, jos daugėja, bet tai nebėra problema, nes šiuo metu ji puikiai operuojama. Didelių eilių, skirtingai nuo kaimynų lenkų ar latvių, kuriems operacijos laukti tenka 1–2 metus, pas mus nėra. Reikia palaukti vos 2–3 mėnesius. Technologijos tikrai išvystytos, intraokuliniai lęšiai atitinka geriausių Vakarų šalių standartus.
Pastaruoju metu kataraktos operacijos galbūt šiek tiek jaunėja, kadangi daug vyresnių žmonių jau išoperuoti ir imamasi mažiau subrendusių kataraktų. Anksčiau būdavo linkstama kataraktas brandinti, operaciją darydavo, kai žmogus mato jau tik 4–5 eilutes, nes tuomet jaučiamas ryškesnis regėjimo kokybės skirtumas. Dabar operuojama ir anksčiau, iš esmės viskas priklauso nuo paciento poreikio.
– Ar gali katarakta sukelti negrįžtamus regėjimo pokyčius?
– Tiesiogiai ne. Tinklainės ar nervų ligų, tokių, kaip glaukoma, atveju pažeisto nervinio audinio jau neįmanoma atstatyti, o kataraktos atveju operacijos metu keičiamas visas lęšiukas, todėl visiškai nesvarbu, kaip stipriai jis drumstas. Yra tik viena išimtis: jei katarakta pernelyg užleista ir lęšiukas nuo savo drumstumo pradeda tirpti ir burkti. Tuomet gali išsivystyti antrinė glaukoma.
– Teko girdėti ne vieną atvejį, kai žmogui atšoka tinklainė. Kodėl tai vyksta ir kaip tai dažna?
– Tinklainės atšokų skaičius išlieka panašus. Jas gali sukelti tinklainės periferinės degeneracijos, aukšto laipsnio trumparegystė, kataraktos operacija, traumos. Su amžiumi tinklainės atšokos rizika didėja. Jauniems žmonėms stiklakūnis būna tampriai prilipęs prie tinklainės, yra standžios būsenos, juda su tinklaine vienodai, o su amžiumi stiklakūnis skystėja, todėl pradeda judėti greičiau ir savo išcentrine jėga paskui save tempia tinklainę.
Dažniausiai tai vyksta be rimtesnių pasekmių – žmonės tuo metu pajaučia lengvus blykčiojimus akyse. Tačiau kartais, jeigu stiklakūnis būna tvirčiau fiksuotas prie tinklainės, jis įplešia tinklainę. Tuomet skysčiai iš stiklakūnio per plyšį ima lįsti po tinklaine ir sukelia jos atšoką. Laiku neatlikus operacijos įvyksta negrįžtami tinklainės atrofiniai pakitimai, nervinio signalo perdavimo jungtys iš tinklainės į nervą nutrūksta ir tada operacija nebeturi prasmės – žmogus negrįžtamai apanka.
Gerai, kad pastaruoju metu sąmoningų žmonių daugėja. Vis rečiau sulaukiame pacientų su užleistomis tinklainės atšokomis. Dalis jų turi gretutinių ligų, dėl kurių gali laiku nepastebėti tinklainės atšokos simptomų.
– Ar yra akių ligų, kurios per pastaruosius dešimtmečius dėl pasikeitusio gyvenimo būdo pasikeitė? Gal vienos nyksta, o atsiranda naujos?
– Tikrai padaugėjo sunkių ragenos uždegimų – keratitų. Jie susiję su kontaktinių lęšių nešiojimu. Mūsų skyriuje nebuvo savaitės, kad neturėtume sunkaus paciento, kuriam išsivystė ragenos uždegimas dėl neatsakingo kontaktinių lęšių nešiojimo. Paprastai pacientai – jauni, aktyvūs žmonės.
Mat kontaktinius lęšius dabar perka ir internetu ar automatuose ir niekas pernelyg nesigilina, kaip juos nešioti. Žmonės juos nešioja tiek, kiek jiems patinka, pamiršę, kad kontaktiniai lęšiai turi ribotą savo galiojimo terminą. Kiti keičia kontaktinius lęšius, bet nekeičia kontaktinių lęšių konteinerių, kuriuose taip pat gali atsirasti mikrobų. Ne visi žino, kad su kontaktiniais lęšiais negalima miegoti, negalima su jais praustis duše, plaukioti baseine, juolab maudytis atvirame vandens telkinyje.
Esame turėję ir tokių pacientų, kuriems ragenos pažeidimas buvo taip išplitęs, kad jo nebuvo galima suvaldyti nepašalinus akies. Taigi jeigu anksčiau buvo atsargus požiūris į regėjimo korekciją lazeriu, šiais laikais jau manoma, kad tai sukelia mažesnę riziką negu neteisingai naudojami kontaktiniai lęšiai.
Žmogus sako – penkerius metus prausdavausi duše su kontaktiniais lęšiais ir nieko nebuvo, tačiau vienas kartas nemelavo, jis pakliuvo pas mus. Gerai, jeigu žmogus pakankamai greitai kreipiasi į gydytojus. Ligos progresavimui įtakos turi ir uždegimo sukėlėjas – vienos baterijos labiau agresyvios, kitos – mažiau.
Būna ir taip, kad uždegimas labai staigiai plinta per visus ragenos sluoksnius į gilesnius akies sluoksnius ir sukelia pavojų išplisti į aplinkinius audinius, tame tarpe į smegenis. Ypač pavojingos grybelinės ar parazitinės ragenos infekcijos.
Taigi šioje situacijoje susikūrėme problemą tuščioje vietoje, tarsi iš nieko, nes ši liga labiausiai susijusi su elgesio kultūra. Tai nereiškia, kad negalima nešioti kontaktinių lęšių, tiesiog juos reikia naudoti griežtai pagal instrukciją.
– Apibendrinant mūsų pokalbį, daugelis žmonių pas šeimos gydytoją bent kartą per metus jau ateina pasitikrinti, tačiau taip pat reguliariai reikėtų lankytis ir pas akių gydytoją?
– Akių ligoms, kurios negrįžtamai atima regėjimą, labai svarbi ankstyva diagnostika. Todėl po keturiasdešimties metų visiems žmonėms patartina bent kartą per dvejus metus apsilankyti pas akių gydytoją, o po penkiasdešimties – kas metus. Tai leistų laiku pagauti pavojingą ligą.
Lietuvoje pagrindinės ligos, dėl kurių apankama, yra amžinė geltonosios dėmės degeneracija bei glaukoma, kitos tinklainės ligos – įgimtos distrofijos, aukšto laipsnio trumparegystė ar tinklainės atšoka. Taip pat verta paminėti dėl diabeto atsiradusias akių komplikacijas, todėl šia liga sergantiems žmonėms taip pat būtina reguliariai lankytis pas akių gydytoją. Laiku pastebėjus pokyčius priemonių akių diabetinėms komplikacijoms gydyti tikrai yra.
– Taigi šiais laikais akių ligų gydymas gerokai pažengęs, tačiau dar toli gražu ne visais atvejais pavyksta išgelbėti regėjimą?
– Nors paskutinį dešimtmetį atsirado tikrai revoliucinių tam tikrų tinklainės ligų gydymo būdų, tačiau iki šiol didžiausias problemas sukelia tinklainės ligų ir nervo pažeidimo gydymas. Egzistuoja tam tikros tinklainės distrofijos, kurios atsiranda dėl genų mutacijų. Didžiąja dalimi atvejų kol kas negalima padėti. Pavieniams genams atrandami vaistai, bet tai tikrai sudaro nedidelę dalį visų pacientų.
Kita grupė – atrofinės tinklainės degeneracijos, kurioms taip pat nėra jokio gydymo. Šiuo metu mes galime tik pritaikyti gydymą šlapiajai tinklainės degeneracijai, bet tik pradinėje ligos stadijoje. Jeigu liga jau toli pažengusi, atstatyti regėjimo galimybių nėra. Bandoma tai daryti kamieninių ląstelių transplantacijos pagalba, tačiau kol kas visa tai tik tyrimų stadijoje.
Taip pat bandoma genų terapija, kai viruso pagalba į tinklainės ląsteles įvedamas sveikas genas, kuris pradeda koduoti sveiką baltymą ir užveda mechanizmą tinklainės ląstelėms funkcionuoti, bet patikimų rezultatų dar nėra.
Dar viena tyrimų sritis – įvairūs implantai po tinklaine. Tai plokštelės, kurios sugeba priimti šviesą ir impulsus nusiųsti į smegenis, bet kol kas dirbama tik su labai nedideliu kiekiu vaizdinės informacijos – absoliučiai akli žmonės pradeda matyti šešėlius. Mūsų tinklainė kiekvieną akimirką siunčia per milijoną impulsų, o implantai kol kas persiunčia apie tris šimtus impulsų. Skirtumas akivaizdus.
