Kada ir kaip Jums buvo diagnozuota onkologinė liga?
Pirmą kartą diagnozę nustatė 2022 metų vasario 14 d., pakankamai įsimintina Valentino diena buvo. Kai ėjau pas gydytojus, diagnozę preliminariai žinojau – kadangi studijuoju mediciną, pasidariau tyrimus ir pakankamai buvo aišku, kad bus onkologinė liga, tiesiog nežinojau kokia. Tai buvo gana šokiruojantis dalykas – sveikai maitinausi, sportavau, laikiausi visų sveikos gyvensenos principų, tačiau vis tiek susirgau.
Ką Jums nustatė?
Ūminę leukemiją.
Kaip jautėtės, kai sužinojote šitą diagnozę?
Buvau iš tikro labai šokiruota, nes šita liga dažniausiai kyla dėl genetinės mutacijos, kuri vyksta spontaniškai. Tai nėra paveldima ir nuo to nelabai apsisaugosi. Tiesiog man nepasisekė.
O kokia buvo Jūsų artimųjų reakcija?
Prieš eidama pas gydytojus turėjau nuojautą, kad kažkas yra negerai, bus tyrimai prasti, galimai bus ta onkologinė diagnozė. Šeima ramino, kad viskas bus gerai, tačiau pasitikėjo ir mano žiniomis. Galiausiai vis tiek visi buvo šokiruoti – jaunas žmogus, ta onkologinė liga kaip iš giedro dangaus.
Papasakokite trumpai, kokius etapus teko pereiti gydantis šią ligą.
Pirmą mėnesį turėjau visą laiką gulėti ligoninėje. Buvo gana sunku, nes tuo metu buvo COVID-19 laikotarpis, niekas iš artimųjų negalėjo manęs lankyti. Tą mėnesį buvau nusiteikusi išbūti ligoninėje, bet buvo tikrai sunku. Visa laimė, kad yra technologijos – galima ir susiskambinti, bet fizinio kontakto labai trūko.
Po mėnesio vizitų ligoninėje kaip ir turėjo apmažėti, labai laukiau, kol jis baigsis, tačiau gydymas buvo ne visai sėkmingas. Teko ir antrą mėnesį išbūti ligoninėje, buvo taikoma dar intensyvesnė chemoterapija. Tada mano fizinis pajėgumas labai stipriai sumažėjo, tikrai labai greitai pasidarydavo silpna, pradėjo plaukai slinkti. Buvo sunku susitaikyti su tuo, vis tik moteriai plaukai yra pakankamai svarbūs.
Antro mėnesio pabaigoje susirgau COVID-19 infekcija, teko persikelti į infekcinį skyrių, kuriame dar labiau sugriežtintas pacientų lankymas. Galiausiai gydytojai nusprendė, kad mano gydymo planas neveikia ir reikia pereiti prie transplantacijos. Tuomet buvo taikomas kelių mėnesių gydymas blokais ir laukiau tos transplantacijos. Dar ne visai sėkmingai pavyko jos sulaukti, nes susirgau plaučių uždegimu, dėl kurio teko atsidurti reanimacijoje. Esu labai dėkinga Santariškių reanimacijos gydytojams, labai puikus personalas ir tikrai padėjo daug lengviau išgyventi visą tą periodą.
Kaip suprantu, Jūs ligoninėje praleidote apie tris mėnesius. Ar buvo pertraukų, kai grįždavote namo?
Ligoninėje praleidau beveik metus, nes namuose būdavo labai trumpi periodai. Būdavo, savaitę pabūnu namie ir vėl turėdavau grįžti į ligoninę.
Kas būdavo sunkiausia namie grįžus?
Atrodo, kad ir laukdavau namų – vis tiek sava aplinka, tėvai kartu, tačiau tuo pačiu buvo labai baisu dėl infekcijų rizikos, nes visi mano kraujo rodikliai buvo labai prasti ir aš buvau imli infekcijoms. Mes visą laiką buvome pasiruošę sugrįžti į ligoninę, jeigu pakiltų temperatūra ar prasčiau pasijausčiau.
Kokių saugumo priemonių prireikė būnant namie, kad tų infekcijų išvengtumėte?
Tiek mano tėvai, tiek sesuo apribojo, kiek įmanoma, bendravimą su kitais žmonėmis, kad išvengtų infekcijų rizikos. Aš pati iš esmės būdavau tik namuose, neidavau į parduotuves, vengdavau viešų vietų. Taip pat rankų plovimas, elementarios higienos taisyklės, kiek įmanoma.
Ar tas savotiškas karantinas emociškai nevargino, buvimas užsidarius nuo visko?
Labai vargino. Gal dėl to stengiausi dalintis patyrimais socialiniuose tinkluose, nes tai buvo irgi kontaktas su žmonėmis, kad galiu pabendrauti, nes šiaip buvo sunku.
Ar tai buvo didžiausias iššūkis? Kokie apskritai iššūkiai buvo?
Tai buvo fizinė būsena. Buvo labai sunku ir silpna. Dažnai būdavo pažeistos gleivinės, dėl to būdavo sunku valgyti ir šiaip vargino apetito stoka. Tas nuovargis, skausmas ir pašaliniai chemoterapijos poveikiai buvo sunkiausia.
O emocinė būklė?
Visko buvo. Daugiau gal sunku buvo, kad gydymas nepadeda, su kiekvienu mėnesiu lyg turėtų būti geriau, bet vis prastėdavo. Būdavo momentų, kai iškildavo klausimų, kodėl man, už ką čia taip, bet labai padėjo medicinos psichologas ligoninėje, taip pat didelis šeimos palaikymas.
Agne, kaip manote, kas buvo svarbiausia šiame kelyje sveikatos link – ar tas režimo laikymasis, ar nusiteikimas, kad įveiksite ligą, ar rūpinimasis mityba, ar viskas kartu?
Viskas susideda. Labai svarbu ir palaikymas, kai nenori valgyti, o nepavalgius net neturi jėgų. Šeima stengdavosi, visada gamindavo maistą, kurį norėdavau tuo metu valgyti, taip pat labai padėjo papildomi baltyminiai gėrimai, kuriuos lengva vartoti.
Apskritai kas padėjo nepalūžti, susigyventi su liga ir sveikti?
Artimųjų palaikymas tikrai buvo labai svarbus. Artimiausi šeimos nariai labai palaikė ir lankydavo, taip pat socialiniuose tinkluose sulaukdavau daug palaikymo. Nuo vaikystės turėjau svajonę užaugus būti gydytoja, to ir siekiau – nenorėjau, kad tai sutrukdytų man siekti svajonės.
Sakote, kad socialiniuose tinkluose sulaukdavote palaikymo. Vadinasi, neslėpėte ir atvirai kalbėjote apie savo ligą?
Taip. Maniau, kad svarbu šviesti visuomenę apie tuos simptomus, kurie, kaip daugumai pasakojau, net nekeldavo įtarimo, kad tai gali būti onkologinės ligos požymis. Turiu „Instagram“ paskyrą, kurioje gydymo metu intensyviai dalinausi savo potyriais. Šiuo metu, kadangi jau daugiau grįžtu į gyvenimo rutiną, tų pasidalinimų šiek tiek mažiau.
Kalbant apie tuos pirmuosius požymius, sakėte, kad įtarėte, jog gali būti onkologinė liga – kas konkrečiai Jums kėlė nerimą?
Kadangi aktyviai sportuodavau, labai sumažėjo mano fizinis pajėgumas. Mano treniruotės sutrumpėjo gal iki 20 minučių, nes būdavo tiesiog sunku ir į antrą aukštą užlipti, vėliau pasireiškė labai stiprus prakaitavimas naktimis, padidėjo limfmazgiai.
Sakoma, kad kiekvienas iššūkis mus kažko moko. Žvelgiant atgal, ko Jus išmokė šita liga, gal Jūs kažkaip pasikeitėte?
Išmokau daugiau gyventi, leisti sau daugiau pasimėgauti akimirkomis, nes prieš ligą buvau labai susikoncentravusi į darbą. Buvau didelė darboholikė. Dabar stengiuosi palaikyti daugiau balanso gyvenime.
Agne, koks būtų Jūsų patarimas tiems, kurie šiuo metu susiduria su onkologinės ligos diagnoze?
Patarčiau neslėpti diagnozės, ieškoti bendraminčių, taip pat sergančių ta liga. Aš iš savo palatos draugės sulaukiau labai daug patarimų, pavyzdžiui, kur galiu kreiptis, jei reikėtų kokios pašalpos arba dėl tų pačių mitybos problemų. Tai tikrai labai padeda. Ir taip pat atvirai bendrauti su gydytojais ir su šeimos nariais. Visi tikrai yra linkę padėti.
Ačiū Jums už pokalbį.
