Statistiką apžvelgiant, galima teigti, kad dar vienas rodiklis sveria organų donorystės naudai – tai artimųjų prieštaravimas donorystei. Šiai dienai jis yra 28 proc. Tai reiškia, kad kai gydytojai reanimatologai apie organų donorystę kalba su mirusiojo artimaisiais, toks procentas artimųjų nėra apsisprendę.
2012 metais šis skaičius buvo didesnis – 40. Didėjantys donorų skaičiai leidžia kalbėti ir apie sumažėjusias laukiančiųjų eiles. Jau eilę metų transplantacijos laukiančių ligonių (recipientų) skaičius yra apie 500, tačiau greta laukiančiųjų statistikos yra papildoma informacija, pavadinta „laikinai ne recipientas“. Tai reiškia, kad į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą įtrauktam ligoniui šiuo metu transplantacijos atlikti negalima, nes, pavyzdžiui, jis susirgo kokia nors gretutine liga, turi infekciją. Kai šios ligos bus pagydytos, jis vėl bus grąžintas į aktyvųjį sąrašą.
Didėjantys donorų skaičiai leidžia kalbėti ir apie sumažėjusias laukiančiųjų eiles.
Išanalizavus transplantacijos laukiančiųjų skaičius matyti, kad iš 187 pacientų, laukiančių inksto transplantacijos, šiuo metu 73 yra laikinai ne recipientai. Vadinasi, jei atsiranda donoras, inkstai bus parenkami recipientams iš 114 laukiančių pacientų. Suskaičiavę šiai dienai transplantacijos laukiančius ligonius, gauname, kad kepenų laukia 19, širdies – 16, kasos-inksto komplekso – 7 recipientai. Taigi, šiuo metu realiai organų transplantacijos laukia 165, audinių (ragenos) – 166 recipientai.
Donorystės tema diskutuojant, girdint ir regint ją žiniasklaidoje – žmonės aktyviau įsitraukia į šios temos sklaidą kolektyvuose, šeimose, mokyklose. Nacionalinio transplantacijos biuro atstovai, lankydamiesi Europos Komisijos rengtuose mokymuose kaip pateikti donorystės idėją visuomenei, gauna žinių, kurios parengtos pagal statistinius kitų šalių apibendrinimus. Viena tokių – visuomenės švietėjiškai misijai svarbus argumentas: Ispanijoje atlikti skaičiavimai rodo, kad donorinio organo sulaukti yra didesnė tikimybė, nei pačiam tapti organų donoru. Ši išvada ypač aktuali žmonėms aiškinant donorystės apsisprendimo svarbą, padeda sklaidyti mitus, susijusius su baimėmis – kalbėdami apie sutikimą po mirties tapti organų donoru, galime teigti, kad susirgus sulaukti donorinio organo yra žymiai didesnė tikimybė, nei pačiam tapti donoru.
